Sadamo Huseino kova

Pastaruoju metu viso pasaulio žmonių akys su įtampa ir baime seka įvykius Artimuosiuose Rytuose. Laikotarpį nuo JT inspektorių darbo Irake pradžios iki galimų karo veiksmų į vieną ar kitą pusę pakreips diplomatinės pastangos. Transatlantinės bendruomenės narės ir kitos civilizuotos šalys žūtbūt stengiasi išvengti JAV savivalės Irake. Vašingtonui rūpi ne tiek nuversti Sadamą Huseiną ir „išvalyti“ šalį nuo jo diktatoriško režimo, kiek imtis Irako kontrolės karui pasibaigus. Tačiau S.Huseinas nė neketina trauktis be kovos.
Po visuotine masinio naikinimo ginklų psichoze slypi atviras JAV noras pakeisti valstybinę Irako santvarką. Apie šį tikslą Amerikos vyriausybė paskelbė iškart, mesdama rimtus kaltinimus Irakui.
Oponuojantys karui Irake Europos ir islamo šalių gyventojai vylėsi, kad JT organizuojamos masinio naikinimo ginklų paieškos sulaikys JAV nuo jos ketinimų. Pagaliau tapo aišku, jog ši „karo išvengimo“ strategija nepadės pasiekti tikslo, todėl pereita prie antrojo plano: įtikinti Irako diktatorių pasiduoti ir pasitraukti iš posto. Taip tikimasi pakeisti režimą be karinės intervencijos. Tačiau tuomet reikėtų atsakyti į tris klausimus: kodėl šios valstybės priešinasi karui; ar S.Huseino atsistatydinimą JAV traktuos kaip galutinį tašką Irako byloje; ar S.Huseinas sutiko besąlygiškai pasiduoti?
Anot strateginės analizės kompanijos „Stratfor“, karui besipriešinančios šalys savo pozicijos laikosi toli gražu ne dėl humanitarinių motyvų. Juk tos pačios šalys, kurios aktyviai agitavo už karą prieš Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, karą prieš Iraką laiko netoleruotinu dalyku. Tikrieji motyvai – kartą įžengusios į Iraką, JAV ne tik ims dominuoti regione, bet ir, pasinaudodamos Iraku kaip baze įtakai Arabijos pusiasalyje plėsti, paliks neabejotinų politinių ir ekonominių padarinių. Tokioms šalims kaip Italija, Prancūzija ir Vokietija JAV galybės išaugimas – didžiausias košmaras. Saudo Arabija ir Iranas, šalys, kurių nė viena nemato jokios naudos Irake, net negali pagalvoti apie tai, kad jų kaimyninę teritoriją galėtų kontroliuoti JAV. O būtent tai ir būtų viena karo Irake išdavų.
Savaime suprantama, kad geriausia būtų šio karo išvengti. Jei karu siekiama tik S.Huseiną nuversti, tuomet karinė kampanija nėra neišvengiama, nes diplomatinėmis pastangomis būtų galima įtikinti Irako lyderį atsistatydinti. Tada Irako valdžion stotų nauja, JT palanki asmenybė, geranoriškai bendradarbiaujanti su ginklų inspektoriais, ir gyvenimas čia imtų tekėti ramiai ir taikiai – be JAV Trečiosios pėstininkų divizijos ar karinių oro pajėgų įsikišimo. Visa tai ir sudaro Saudo Arabijos, Irano, Rusijos ir Vokietijos dingsties „išguiti“ S.Huseiną iš Bagdado pagrindą.
Be to, žinoma, kad JAV ketina pašalinti Irako lyderį ir jo aplinkos žmones, tačiau neaišku, kaip Amerikos vadovybė ketina pasielgti su likusiąja valdančiojo aparato dalimi. Taip pat Dž.Bušo administracija nekonkretizavo, ką ji turėjo mintyje, kalbėdama apie režimų kaitą. Neoficialių šaltinių teigimu, tikimasi sėkmingai taikyti Japonijos modelį, kuomet JAV kontroliuojama karinė vyriausybė ir toliau leido funkcionuoti Japonijos biurokratijai, pašalinant dalį ankstesnių vadovų. Suprantama, japoniškasis modelis buvo įgyvendintas besąlygiško pasidavimo sąlygomis: dėl jo nebuvo deramasi, ir jis buvo griežtai primestas laimėjusiosios pusės.
Kol kas žinoma, kad JAV yra nuožmiai susiskaldžiusi dėl derybinio karo aspekto. Tačiau, antra vertus, į karo planą įtrauktos derybos su kai kuriais Irako vyriausybės ir kariuomenės vyriausiaisiais pareigūnais. Dž.Bušo administracija neabejoja, kad jau pirmame karo etape pavyks įtikinti tam tikrus įtakingus asmenis įsileisti JAV kariuomenę į Bagdadą be pasipriešinimo kovos. Mainais į bendradarbiavimą su JAV šie, dabartiniai S.Huseino aplinkos žmonės, galėtų tikėtis likti valdžioje ir valdyti Iraką kaip Amerikos militaristinės kontrolės įrankiai. Būtent todėl pokarinį Irako administravimą JAV vadovybė dažnai gretina su Japonijos atveju. Dera prisiminti, kad po Antrojo pasaulinio karo Amerika totaliai kontroliavo Japoniją, bet valdė per ankstesniojo ministrų kabineto narius. S.Huseino ir aukščiausiųjų jo vyriausybės narių atsistatydinimas dar nereikštų žalios šviesos Amerikos kontrolei Irake, todėl tiek daug šalių, įskaitant Egiptą ir Saudo Arabiją, pasisako už šį sprendimą. Egipto diplomatinių šaltinių teigimu, sausio pabaigoje turėjo įvykti neoficialus aukšto Irako pareigūno Ali Hassano al Majido ir Egipto prezidento Hosni Mubarako susitikimas, kuriame buvo aptartos kelios strategijos karui išvengti. Viena jų, beje, labiausiai tikėtina, būtų faktiškas S.Huseino atsistatydinimas, valdžioje paliekant sau palankius, bet kartu ir tvirtus valdančiosios partijos narius.
Tačiau, Amerikos nuomone, problema glūdi ne vyriausybės sudėtyje. JAV galėtų sutarti net ir su S.Huseino vyriausybės „likučiais“, jei galėtų juos kontroliuoti ir į šalį įvesti savo kariuomenę. Jei pastarosios sąlygos nebūtų įgyvendintos, Vašingtonas imtųsi kitokios strategijos.
Politikos apžvalgininkų nuomone, pirmiausia, ką JAV padarytų S.Huseinui atsistatydinus, būtų reikalavimas į Iraką įvesti taikos palaikymo pajėgas, užtikrinti, kad šalyje nėra masinio naikinimo ginklų ir suteikti humanitarinę pagalbą irakiečiams.
Savaime suprantama, Vašingtono pageidavimu taiką palaikyti turėtų ne Jungtinių Tautų, o JAV kariai. Būtent tai parodo, jog Amerikai rūpi ne humanitarinė pagalba S.Huseino režimo aukoms ar masinio naikinimo ginklų paieška, o visiška Irako kontrolė.
Galima spėti, kad čia ir susikerta karo Irake šalininkų ir jam besipriešinančiųjų interesai: stengdamosi išvengti JAV dominavimo, karui oponuojančios šalys suskubs susidariusį vakuumą užpildyti savo karinėmis pajėgomis. Brutalios jėgos šalininkai ims skanduoti apie Irako žmonių teises, žmogiškumą ir tautinio suvereniteto išsaugojimą.
Kyla klausimas: kaip pasielgs S.Huseinas? Priešingai nei daugelis geopolitikos klausimų, šis sietinas su asmenybės bruožais. Neretai S.Huseinas lyginamas su Hitleriu. Pastarajam anksčiau kapituliavus, Vokietija būtų išsivadavusi nuo karo naštos, deja, to kelio fiureris nepasirinko, tikėdamasis, jog savižudybė yra daug garbingesnė baigtis nei rezignacija. Kas dar priimtina diktatoriui: mirtis ar nušalinimas nuo valdžios ir tremtis? Ar jis pasirinks žiaurų karą ir žūtį, ar pasiduos be kovos, taip tausodamas savo šalį? Galima spėlioti, tačiau išties neaišku, kaip pasielgs S.Huseinas. Jis nebijo rizikuoti. Visą savo gyvenimą jis nebijojo rizikuoti gyvybe. Antra vertus, Irako diktatorius pasižymi puikia nuovoka, patariančia jam, kur derėtų rizikuoti, o kur – ne. Taip pat jis jaučia, kad turi daugiau nei dvi išeitis ir savo noru jis nesirengia nei mirti, nei pasiduoti.
Strategijų analizės kompanija „Stratfor“ įsitikinusi, kad S.Huseinas žino, jog karas jam neatneš jokios naudos, bet tikrai nesistengs nei karo išvengti, nei atidėti. Pasinaudodamas JT inspekcija, S.Huseinas laimėjo laiko ir viliasi, kad karo bus išvengta. Lygiai taip pat jis tikisi „išspausti“ naudos iš už taiką pasisakančių europiečių: jų iniciatyva pasiektas taikus kompromisas apsaugos Iraką nuo Amerikos intervencijos.
Taip pat S.Huseinas suvokia, kad „žvangančių ginklų“ akivaizdoje tiek Irako tauta, tiek jam paranki vyriausybė balansuoja ties chaoso ir panikos riba. Supratę, kad jų lyderis svarsto pasitraukimo galimybę, prilygstančią valstybės išdavystei, jo paties administracijos pareigūnai gali organizuoti maištą prieš jį ir dar prieš prasidedant karui įvykdyti vyriausybinį perversmą. Tad S.Huseinas turi laikytis taip, jog atrodytų, kad trauktis jis neketina, nors iš tikrųjų jame verda itin prieštaringi sprendimai. Šitaip Irako lyderiui tenka atsidurti tarp dviejų ugnių: tarptautinė bendruomenė verčia jį rezignuoti ir savanoriškai pasirinkti tremtį, o tauta tikisi, kad jų dievinamas vadas sėkmingai vadovaus karui.
Jei S.Huseinas būtų tikras, kad Amerika pradės karą, kuriame jo laukia totalus pralaimėjimas, jis neabejotinai apsvarstytų pasitraukimo galimybę. Tačiau dabar jis nėra tikras, kad JAV puls Iraką nedelsiant ar bent iki vasaros. S.Huseinas netgi tiki, jog karą jis galėtų laimėti.
Dera pastebėti, kad vienas veiksnių, vis dar sulaikančių JAV nuo karinių veiksmų, yra suvokimas, jog karas pareikalaus daug amerikiečių aukų. Istorija rodo, jog po Vietnamo karo Amerika pradėjo vengti „kruvinų“ karų. Antai, kovodami Beirute ar Somalyje, amerikiečiai suvokė, kad karai pasiglemš pernelyg daug gyvybių, ir atsitraukė. Afganistane amerikiečiai laikėsi kartu su sąjungininkais, todėl didelių aukų išvengė. Tačiau Irakas yra kaip tyčia ta šalis, kurios klimatinės ir geografinės sąlygos nežada nieko gera net ir labai moderniai ginkluotai kariuomenei.
S.Huseinas planuoja pridaryti nemažai rūpesčių JAV. Irako diktatorius tikisi įbauginti amerikiečių pajėgas, panaudodamas prieš juos cheminį ginklą ar surengdamas pasalų prie Bagdado vartų. Ir tai padaryti S.Huseinas tikisi taip meistriškai, kad, pagal jo scenarijų, JAV su didžiausiu džiaugsmu turėtų priimti JT remiamą „ugnies nutraukimo“ programą. Tarptautinės karo strategijos analitikai neatmeta galimybės, kad S.Huseinas dar nėra tinkamai įvertintas ir gali pridaryti rimtos bėdos amerikiečiams.
Maža to, derėtų prisiminti, kad neseniai žmogaus teisių apsaugos organizacijos priėmė bendrą nutarimą, kad karo nusikaltimais kaltinamas asmuo turėtų stoti prieš tarptautinį tribunolą. Didžiausia tarptautinė žmogaus teisių gynėja „The Amnesty International“ šį nutarimą paskelbė privalomu. Čia S.Huseinas įžvelgia naują pavojų: nesvarbu, ką žada rusai ir arabai, Irako lyderį gali ištikti S.Miloševičiaus likimas, kai, atsidūręs Hagoje, jis bus įkalintas iki gyvos galvos. Šis scenarijus kur kas baisesnis nei tremtis Chartume ar Tripolyje, kurie, palyginti su pirmuoju, atrodo lyg atostogos saulėtame kurorte.
Gali būti, jog jo paties vyriausybėje susiformavusios jėgos privers S.Huseiną pasirinkti tremtį savo naudai, tik sunku įsivaizduoti, jog diktatorius sava valia keliautų į tremtį. Kol kas, turėdamas visišką tautos pasitikėjimą, S.Huseinas bando išlošti laiko, parodysiančio, ar JAV išties ketina pulti, ar tik bando diktuoti jėgos sąlygas.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2003"XXI amžius"