Daugiašališkumas – Europos stiprybė silpnybėje

Daugiašališkimas buvo pagrindinė neseniai pasibaigusio kasmečio Pasaulio ekonomikos forumo (PEF) Davose tema. Pirmąją XX a. pusę Europa mini kaip beprecedenčių žiaurumo apraiškų laikotarpį. Tuomet ir pačių europiečių širdyse degė karštos nacionalizmo idėjos, atmieštos vienašališkumo interesų iškėlimu. Europiečių atsakas į šį istorinį momentą - daugiataučių institucijų ir daugiatautės Europos žmogaus pasaulėžiūros formavimas.
Kaip žinoma, JAV istorija, moralės ir interesų raida gerokai skiriasi nuo Senojo žemyno. Amerika neturi jokių istorinių priežasčių baimintis nacionalizmo recepcijos. Tačiau jos didžiausias slaptas siaubas - islamiškasis radikalizmas susiduria su europiečių nuogąstavimais, kad aktyvi daugiašališkumo politika gali nepajėgti sulaikyti nacionalizmo demonų.
Anot į Šveicarijoje vykusį Pasaulio ekonomikos forumą pakviestų analizės kompanijos „Stratfor“ analitikų, susitikimas stebino ir domino ne tik dėl išorinių, rengėjų sumanytų, priežasčių. „Davose buvo girdėti medinių istorijos ratų girgždėjimas: atgyvenusios tarptautinės sistemos stengėsi pasivyti nūdienos realijas“, - teigė analitikai, pritardami, jog susitikime, kaip niekur kitur, buvo jaučiamas susikaustymas, ateities baimė ir pyktis Amerikai dėl artėjančio karo Irake. Tačiau, antra vertus, vyravo nuostata, kad „nėra tų nuolaužų, kurių nebūtų galima suklijuoti“.
Davoso susitikimo dalyviai toli gražu neatstovavo pasauliui ar juolab jo elitui. Pasaulio ekonomikos forumas vienija verslo lyderius, vadovaujančius pasaulinio masto organizacijoms. Tačiau, be jų, susitikime netrūko vyriausybių vyresniųjų vadovų (netgi po vieną šalies vadovą iš kiekvieno žemyno), ministrų, jų pavaduotojų, Pasaulio banko ir Jungtinių Tautų pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų narių, Žmogaus teisių apsaugos organizacijos (Amnesty International) vadovų ir interesų grupių atstovų. Be to, buvo galima priskaičiuoti keletą dešimčių pasaulinio garso akademikų ir mokslo žmonių.
Tokia žmonių gausybė ir įvairovė nebūtinai liudija neišvengiamą nuomonių skirtybę. Pasaulio ekonomikos forumas turi tvirtus, dar prieš porą dešimtmečių pradėtus vystyti ideologinius pamatus. Organizacija tiki, jog, sąveikaudama su pagrindiniais valstybės ir visuomenės institutais, verslo bendruomenė gali pakreipti žmogaus gyvenimo kokybę geros valios ir veiklos linkme. 1990-aisiais pasiektą organizacijos gyvavimo „aukso amžių“ sąlygojo tai, jog ekonomika, kaip visuomeninių pokyčių variklis, gerokai pralenkė geopolitiką. Ir iš tiesų dauguma šios organizacijos narių lig šiol tuo tiki ar bent viliasi, kad taip bus. Pasak JAV kompanijos „Stratfor“ analitikų, pastaroji konferencija „sukėlė Amerikos apmaudą“ jau vien dėl to, kad joje buvo išduodama tai, kuo tikėjo Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjai.
Kaip žinoma, nemažai konferencijoje dalyvavusių žmonių yra tarptautinis politinės kultūros elitas, pasisakantis už tarptautinės ikiteroristinės rugsėjo 11-osios sistemos tvarką. Nepatenkinti jaučiasi tie, kurie palaiko Amerikos iniciatyva įkurtą funkcionuojančią transatlantinę bendruomenę. Mintis, jog po Antrojo pasaulinio karo suformuotas pasaulis galėtų liautis gyvuoti visa savo esme, siekiais ir paskirtimi žmonijai, keldavo siaubą tiek amerikiečiams, tiek kitiems Pasaulio ekonomikos forumo nariams. Visa organizacijos veiklos koncepcija buvo nusakoma dviem pagrindiniais principais: išsaugoti tai, kas yra; atstatyti tai, kas prarasta.
Organizacijos vadovai, nevyriausybinės organizacijos ir įtakingos daugiatautės sąjungos sudaro intelektualųjį Davoso branduolį. Eidami išvien su Europos Sąjungos atstovais, jie sudaro tikrai galingą koaliciją, remiamą akademikų ir JAV atstovų. Tačiau, be to, dar galima išskirti kelis organizacijos blokus. Azijiečiai nuolat suka galvą dėl ekonomikos, stengdamiesi vyti šalin mintis apie bręstantį tarptautinį konfliktą, kuris, jei „jų maldos bus išklausytos“, turėtų nekelti didelės grėsmės Kinijos saugumui ir geopolitikai. Musulmoniškųjų valstybių vadovai ieško sąjungininkų JAV ketinimams Irake blokuoti.
Anot „Stratfor“, smarkiausias konferencijos smūgis gali būti pavadintas žodžiu: daugiašališkumas. Davoso susitikimo kontekste ši sąvoka skamba tarsi išpuolis prieš Amerikos legitimumą, panaudojant savo nacionalines konstitucines teises bendradarbiavime su tarptautinėmis institucijomis. JT, Tarptautinis valiutos fondas, ES, įvairios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos yra daugiašalės. Tai reiškia du dalykus: pirmiausia jos yra daugiau nei vienos valstybės dariniai, antra, jų misija yra tilto tarp svetimų valstybių statymas tam, kad būtų sumažinta konfrontacijų tikimybė. Čia slypi imperatyvioji etinė norma. Juk nacionalizmas priartino du pasaulinius karus, dvi globalias katastrofas, kuomet daugiašalės organizacijos, sąjungos ir aljansai ėmėsi tarnauti skirtingų šalių interesams, tapdami moraliniais pasaulio taikos ir santarvės „angelais sargais“.
Toks požiūris artimas Europai, ir tai yra savaime suprantama. Europietiškasis nacionalizmas atvedė Senąjį žemyną ir visą pasaulį prie beprecedenčių barbarizmo aktų pirmoje XX amžiaus pusėje. Didžiulį pavojų jų civilizacijai sukėlusių karo ir lokalinių konfliktų sukrėsti, europiečiai mielai priėmė JAV siūlomą tarptautinių santykių sistemą dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Viena jų - ekonominis augimas (aiškiai apibrėžtas tikslas) ir Europos šalių atsakas į kitą galimą nacionalizmo protrūkį (moralinė misija). NATO ir ES tapo naudingomis sąjungomis ne tik tolesnės transatlantinės integracijos tikslams, bet ir suvaidino nenuginčijamą vaidmenį susiejant dvi karingas vokiečių ir prancūzų tautas kolegialumo ir partnerystės ryšiais.
Europos lyderiai daugiašališkumą suvokia kaip moralinę kategoriją, skirtą brutaliems nacionalizmo padariniams neutralizuoti. Nepasitikėdamos savo prioritetais ir nacionalinėmis ambicijomis, šalys jungiasi į tvirtas organizacijas, tokias kaip Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, JT bei nevyriausybinės organizacijos žmogaus teisėms ginti, daugiašališkumo sąmonę panaudodamos tartum bendrą valiutą.
Tokia supervalstybė kaip JAV gali pasigirti turininga nacionalizmo patirtimi ir prieštaringu požiūriu į daugiašališkumą. Amerikos nuomone, pasauliniai karai atspindėjo laukinio europiečių instinkto kovoti apraiškas ir, kaip jų pasekmę, JAV priėmė uždavinį „apginti Europą nuo jos pačios“. Nors iš tiesų Amerika niekuomet nesvajojo apie Europos gydytojo vaidmenį ar gailestingosios sesers pareigas, vedant „nuklydėlę“ į doros kelią. Vašingtonas niekuomet nebijojo ir nesivaržė savo nacionalistinių tendencijų. Maža to, amerikiečiai buvo įsitikinę, kad europiečiai kaip civilizuoti žmonės nesielgs tol, kol nebus priversti įsilieti į jų elgseną ir suverenumą gerokai ribojančias institucijas. Ši XX amžiaus pamoka JAV pamokė nesielgti taip, kaip elgiamasi Senajame žemyne: Amerika suvokė, kad gali pasitikėti savo jėgomis ir atsakingumu be būtinybės supančioti save instituciniais suvaržymais. Amerikiečiai argumentuoja, jog šaltojo karo metu „branduolinio holokausto“ buvo išvengta vien todėl, kad branduolinis potencialas buvo sutelktas JAV rankose. Jei 1914-ųjų ir 1939-ųjų Europos lyderiai būtų turėję branduolinių ginklų, net ir laikydami juos daugiašalių organizacijų žinioje, būtų sukėlę masines žudynes branduoliniu ginklu.
JAV teigia, jog Europos noras jungtis į daugiašalius aljansus yra ganėtinai pateisinamas. Toks jis nebūtų Amerikai. Juk šiandieninė aljanso struktūra orientuota į du pagrindinius tikslus: sukurti tvirtą Vakarų apsaugos sieną ir jungti šalis bendradarbiavimui kovoje prieš naujus europinius akibrokštus. Galimas dalykas, jog šiandien aljansas labiau kliudo nei stiprina gamybą, todėl labai svarbu, kad Europa nepiktnaudžiautų savo daugiašale sistema. Jau dabar Vašingtone tikima, kad NATO pergyveno savo naudingumo laikotarpį. Pasak „Stratfor“, NATO sistema neturėtų daryti įtakos JAV karinės strategijos planams, ypač kai neturinčios kuo rizikuoti šalys bando primesti savo politiką „ant kortos daug statančiai“ Amerikai.
Davose JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas bandė teisinti dabartinę Amerikos politiką, kai verslo lyderiai prabilo apie neišvengiamą planuojamo karo Irake žalą ekonomikai. Keista, nemaža dalis JAV akademikų ir nevyriausybinių organizacijų narių palaikė europiečių pozicijas, prieštaraujančias JAV veiksmams Irake. Dėl JAV vienašalės politikos europiečiai nebuvo vieningi. Ispanai ir italai pritarė Amerikos pozicijai, kaip ir dauguma Rytų Europos valstybių. Suprantama, jog nuoširdžiausia JAV rėmėja lig šiol išlieka Didžioji Britanija. Vokietija ir Prancūzija nesiryžta kalbėti susiskaldžiusios Europos vardu, pareikšdamos asmeninės opozicinio pobūdžio nuomones apie JAV politiką. Tikimasi, jog ilgainiui pasirodys, kad Europoje yra ir daugiau skirtingų nuomonių besilaikančių stovyklų.
Galima tvirtinti, kad tai yra visiškai natūralus dalykas. Juk niekam ne paslaptis, kad yra daug amerikiečių, nepritariančių JAV prezidento Dž.Bušo politikai, kaip yra nemažai europiečių, kritikuojančių Prancūzijos ir Vokietijos poziciją. Tačiau derėtų nepamiršti, jog turime mintyse ne viešosios nuomonės apklausą smalsumo tikslais, o rimtą šių dienų aktualiją. Svarbu tai, kad tiek moraliniu, tiek intelektualiniu lygmenimis tarp JAV ir Europos veriasi milžiniška praraja. Kaip tik ši bedugnė baigia praryti visus pokarinius transatlantinius darinius, vienybės pranašus - aljansus.
Praktiniu aspektu derėtų pažvelgti į laikiniems siekiams besikuriančius aljansus. Tai, ką dabar kryptingai daro Turkija, Saudo Arabija ar Indija, be abejo, turės žymios įtakos JAV. Vokietijos ir Prancūzijos „vedybos“ praktiniu požiūriu didesnio vaidmens suvaidinti neturėtų. Labai dažnai interesus sąlygoja geografija, o šiuo atveju Europos geografija neturi nieko bendra su 2003-iųjų Amerikos siekiais, norais ir būgštavimais. Besiverianti praraja tarp jos ir Senojo žemyno amerikiečiams neatrodo tokia reikšminga kaip musulmonų ekstremistai. Pasak „Stratfor“ analitikų, „istorija pasisuko tokiu kampu, kad Davose pademonstruotas europiečių pyktis greičiausiai buvo nukreiptas ne tiek į JAV, kiek į prarastą pasaulinių įvykių kontrolę“.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2003"XXI amžius"