Nematerialus paveldas
tautos kultūros dalis
Lietuvos muzikos akademijos
Muzikinio folkloro archyve saugomi unikalūs liaudies dainų įrašai.
Tačiau daugiausia archyvas laikosi jame dirbančių mokslininkų
entuziazmo dėka
Unikalus archyvas Europoje
Muzikos akademijos Muzikologijos
instituto Etnomuzikologijos skyriaus archyvas vienintelis Lietuvoje,
besispecializuojantis muzikinio folkloro rinkimo srityje. 1948
metais jį buvusioje Lietuvos konservatorijoje įsteigė Jadvyga
Čiurlionytė, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio
jaunesnioji sesuo. Archyvą įsteigus, į ekspedicijas vis dažniau
pradėjo važiuoti studentai, archyvas buvo sparčiai kaupiamas.
Dabar jame per 100 tūkst. muzikinio folkloro vienetų į magnetines
juostas įrašytų dainų, raudų, dainuojamųjų pasakų ir t.t. Yra
padaryta ir kaimo vestuvių įrašų. Anksčiau nereikėjo, kaip dabar,
kalbinti močiučių, kad padainuotų, ką prisimena iš jaunystės.
Po karo tradicijos dar buvo gyvos, ir archyvas kauptas išties
dideliais tempais,- sako Etnomuzikologijos skyriaus vedėjos pareigas
einanti dr. Dalia Urbonavičienė. Pirmiausia buvo apvažiuota Dzūkija,
vėliau visa Lietuva ir aplinkinės valstybės, kur dar gyveno lietuvių.
Vėliau geriausius dainininkus veždavo į Vilnių, ir jų dainavimas
buvo įrašomas tuometės Konservatorijos fonotekoje. Apie septintą
dešimtmetį pradėjus kurtis folkloro ansambliams, jau ir šie
Vilniaus universiteto Ratilio, M.K.Čiurlionio meno mokyklos
ir kiti važinėdavo į ekspedicijas ir surinktą medžiagą atnešdavo
į Konservatorijos archyvą.
D.Urbonavičienės žodžiais tariant, archyvas unikalus ir Europos
mastu. Jame lankęsi Austrijos fonogramų archyvo darbuotojai, Švedijos
atstovai teigė, kad jie jau nebeturi ne tik tokių įrašų, bet ir
tokių žanrų kaip raudos, kalendorinės, ganymo, darbo dainos. Daug
iš to, kas užrašyta prieš 30-40 metų, jau išnykę ir Lietuvoje,
nes išmirusi karta, kuri tas dainas dar atsiminė.
Verda gyvenimas
Šiandien čia atvažiuoja žmonių
iš visos Lietuvos folkloristai, mokytojai, įvairių sričių mokslininkai.
Archyvu naudojasi Etnomuzikologijos katedros studentai bei dėstytojai.
Archyvas vienintelis Lietuvoje imasi ir garso įrašų leidybos.
Ilgametės archyvo vedėjos Genovaitės Četkauskaitės pastangomis
patys įdomiausi įrašai jau seniai buvo atrenkami ir įrašomi į
plokšteles. Dabar autentiški, kaimo žmonių įdainuoti įrašai leidžiami
kompaktinėmis plokštelėmis kartu su gaidomis ir dainų tekstais,
išverstais į anglų, vokiečių, rusų kalbas. Šios plokštelės labai
populiarios tarp užsieniečių. Išleista penkiolika plokštelių,
dabar leidžiama serija Lietuvių liaudies muzika: jau pasirodė
aukštaičių dainų trijų plokštelių komplektas, netrukus pasirodys
dvi suvalkiečių dainų plokštelės, taip pat rengiamasi išleisti
dzūkų ir žemaičių dainas.
Tikri netikri archyvai
Didžiausias Lietuvoje garso įrašų
archyvas sukauptas Literatūros ir tautosakos institute. Tačiau
jame didžiausias dėmesys skiriamas kalbai. Muzikinio folkloro
archyvui svarbiausia melodija, jos varijavimas, todėl čia kaupiami
dainų įrašai, o ta gyvoji tradicija Akademijos mokslininkų būtent
ir tyrinėjama. D.Urbonavičienė atkreipia dėmesį į tai, kad mokslo
institutuose esantys archyvai gauna valstybės paramą, nes lyg
ir yra įteisinta, kad juose kaupiamas paveldas. Gaila, kad valstybė
finansuoja tik aukštosios mokyklos studijų procesą ir mokslo padalinių
veiklą. O kultūros paveldo kaupimas net nenumatytas aukštąjį mokslą
reglamentuojančiuose įstatymuose. Archyvų įstatyme taip pat neminimi
tokio tipo archyvai kaip šis.
Nuo sovietinio laikotarpio susidarė tokia situacija, kad paveldą
kaupę žmonės visaip stengėsi išvengti žodžio archyvas,- pasakoja
D.Urbonavičienė.- Tautosakos instituto rinkinys buvo pavadintas
rankraštynu, nors prieš karą Kaune tas pats rinkinys vadintas
archyvu. Mūsų archyvas taip pat ilgą laiką vadintas kabinetu,
po to laboratorija, dabar instituto dalimi. Taip buvo dėl
to, kad, viena vertus, tą medžiagą kaupė ir tyrinėjo daugiausia
mokslininkai, kita vertus, bijota, kad rinkinius nusavins SSRS
valstybės saugumas, nes archyvai buvo šios įstaigos kontroliuojami.
Taip šių rinkinių padėtis pasidarė gana dviprasmiška. Buvo galima
juos nevaržomai kaupti, tyrinėti, bet rinkiniai tvarkyti ne pagal
archyvinę metodiką.
Siekia reorganizacijos
Muzikinio folkloro archyve dabar
nedirba nė vienas techninis darbuotojas. Jame pakaitomis budi
mokslo darbuotojai, dėstytojai. O juk tenka atlikti daug vien
techninio darbo. Pagal tarptautines normas įrašų originalų negalima
kaupti vienetiniais egzemplioriais, iš esmės jų net judinti negalima,-
sako D.Urbonavičienė.- Pagal tas pačias normas, turi būti apsauginė
ir darbinės kopijos. Ir lankytojų aptarnavimas tampa komplikuotas.
Atvyksta žmonės iš kito Lietuvos pakraščio, o mes mokslininkai
dirbame bibliotekose, skaitome paskaitas ir dar turime aptarnauti
archyvo lankytojus. Kartais pasitaiko, kad net aptarnauti nėra
kam.
Muzikos akademijos mokslininkai ir studentai dabar rinkinį neoficialiai
vadina Muzikinio folkloro archyvu ir siekia, kad šis pavadinimas
būtų oficialiai įtvirtintas, o archyvas įgytų juridinio asmens
teises. Nėra ir pakankamai patalpų. Keturiuose kambariuose, kuriuose
sukaupti unikalūs rinkiniai bei garso įrašymo aparatūra, vyksta
paskaitos.
D.Urbonavičienė su kolegomis siekia, kad archyvas taptų atskiru
Muzikos akademijos padaliniu, gautų atskiras patalpas, o jame
šalia mokslininkų dirbtų ir archyvarai. Jos žodžiais tariant,
ir užsienyje tokie folkloro archyvai daugiausia veikia prie aukštųjų
mokyklų, nes jie padeda studijų procesui ir kartu pildomi dėstytojų
bei studentų.
Reikia keisti įstatymus
D.Urbonavičienė yra neseniai
prie Seimo sukurtos Etninės kultūros tarybos pirmininko pavaduotoja,
buvo narė darbo grupės, rengusios 1999 metais priimtą Etninės
kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. Šioje taryboje
praėjusių metų pabaigoje parengti kai kurių įstatymų pataisų projektai.
Turi būti keičiamas Archyvų įstatymas,- aiškina D.Urbonavičienė.-
Pripažįstami ir tokio tipo kaip Muzikinio folkloro archyvai, tad
siūlome įvesti sąvoką specializuotas archyvas. Įstatymuose reikėtų
įteisinti, kad mokslo institutai ir aukštosios mokyklos taip pat
gali kaupti kultūros paveldą, o ta veikla turėtų būti finansuojama
atskirai.
Padėjo UNESCO
Kultūros ministerija nė karto
nėra parėmusi archyvo projektų, kuriais siekta įsigyti ekspedicijų
įrangą, dauginti įrašų kopijas ir kt. Teisinasi, kad jis nepriklauso
ministerijos sričiai. Tačiau juk akivaizdu, kad mes kaupiame
ir saugome kultūros, o ne kokį kitokį paveldą,- teigia D.Urbonavičienė.
Vienintelė paramą skyrusi organizacija buvo UNESCO. 1996 metais
ji skyrė 25 tūkst. JAV dolerių. Buvo įsigyta garso įrašymo ir
kompiuterinė įranga. Su ja į apsaugines ir darbines kopijas perrašyta
jau beveik pusė archyvo.
Rengiama atskira konvencija
D.Urbonavičienė kaip sektiną
pavyzdį mini Austrijos archyvų sistemą. Ten veikia valstybinis
vaizdo ir garso archyvas bei keli folkloro archyvai. Grįžę iš
ekspedicijų archyvų darbuotojai originalą persirašo į apsauginę
ir darbinę kopijas, o patį originalą perduoda saugoti į valstybinį
archyvą. Jei įvyktų gaisras ar kita nelaimė, įrašas liks kitoje
vietoje,- sako D.Urbonavičienė. Ji primena, kad Europos Sąjunga
akcentuoja, kaip svarbu išsaugoti kiekvienos valstybės, tautos,
kultūros savitumą. UNESCO šiuo metu rengiama Nematerialaus paveldo
konvencija, kuri apibrėš būtent tokią dvasinę kultūrą dainas,
papročius. Daiktai saugomi muziejuose, tai suprantama, o šiai
dvasinei kultūrai dar ne visada pakanka dėmesio,- sako D.Urbonavičienė.
Arvydas JOCKUS
© 2003"XXI amžius"