NATO generalinis sekretorius: pakviestų į Atlanto Aljansą šalių stojimo sutarčių ratifikavimas nebus sklandus

NATO generalinis sekretorius lordas Džordžas Robertsonas

Vasario 27 dieną Lietuvos Respublikos Seime lankėsi ir plenariniame posėdyje kalbą pasakė NATO generalinis sekretorius lordas Džordžas Robertsonas. Jis taip pat atsakė į Seimo narių klausimus.
Dž.Robertsonas pabrėžė, kad kitais metais vyksianti Atlanto Aljanso plėtra, kada prie jo prisijungs Lietuva su dar šešios valstybėmis ir kada jo narių skaičius išaugs nuo 19 iki 26, bus didžiausia jo istorijoje. Šios tarptautinės organizacijos generalinis sekretorius patikino, kad Atlanto Aljansas, į kurį 2004 metais įstos septynios naujos šalys, savo tikslais, siekiais, veikla skirsis nuo ankstesnės NATO.
Pasak Dž.Robertsono, istoriniame NATO viršūnių susitikime Prahoje 2002 m. lapkričio 21-22 d. buvo ne tik septynios valstybės oficialiai pakviestos pradėti derybas dėl narystės, tačiau ir apibrėžti NATO politikos pokyčiai, kuriuos galima išskirti į tris punktus: 1) Atlanto Aljansas pasiryžęs ryžtingai spręsti terorizmo klausimą; 2) NATO pasiryžusi siekti masinio naikinimo ginklų, su jais susijusių technologijų, medžiagų ar patyrimo platinimo prevencijos ir kontrolės (Irako krizė įrodo, kiek šis klausimas svarbus tarptautiniam stabilumui); 3) susitarimas, kad Atlanto Aljanso pajėgos turi būti pasirengusios būti ten, kur jų reikia, o ne tik ten, kur yra jo narių teritorija. Šiuo metu sąjungininkės daug dirba, įgyvendindamos tuos naujus organizacijos politikos pokyčius. Konkretus to įrodymas – NATO greito reagavimo pajėgų kūrimas (jas planuojama sukurti iki 2004 metų). Generalinis sekretorius akcentavo, kad Lietuva prie jų galės prisijungti tapusi nare.

Laimėjimai ir nesėkmės

Kad Lietuva yra viena iš lyderių, rengiantis stoti į Šiaurės Atlanto Aljansą, rodo tai, kad jau kitą dieną po prezidento R.Pakso inauguracijos į Lietuvą atskubėjo NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas. Tai labai svarbus vizitas, žinant, kad dabartinėje gana sudėtingoje tarptautinėje situacijoje NATO generalinis sekretorius tikrai turi daugybę reikalų ir darbų. Tai jau ketvirtasis NATO generalinio sekretoriaus vizitas į Lietuvą. Paskutinį kartą Dž.Robertsonas lankėsi Lietuvoje pernai vasario mėnesį. Tuo pat metu Lietuvoje pradėjo darbą NATO pajėgų planavimo ekspertų grupė, kuri domisi Lietuvos karinių pajėgų pasirengimu dalyvauti kolektyvinės grupės operacijose, kai Lietuva taps NATO nare.

Faustiškoji literatūra – bandymas atsakyti, kas yra žmogus

Silvestras Gaižiūnas jam įteikus Latvijos Trijų Žvaigždžių ordiną

“Pasaulinėje ir Europos kultūroje yra keli “amžinieji siužetai”, kurie migruoja iš vienos literatūros į kitą - “klajojančio olando”, Amžinojo žydo, Uliso-Odisėjo ir kt. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus tipą, tam tikrą mentaliteto tipą ir – tam tikrą kultūros tipą. Don Žuanas, Don Kichotas visų pirma asocijuojasi su Pietų kultūromis. Faustas gali būti laikomas Šiaurės kultūros simboliu, per kurį vokiečiai, o paskui ir kitos tautos įprasmina pačias aktualiausias bendražmogiškas problemas. Faustas – tai vienas iš europinės kultūros bandymų apibrėžti, kas yra žmogus ir kokia yra žmogaus prigimtis”, – sako literatūrologas ir vertėjas Silvestras Gaižiūnas, ką tik pasirodžiusios knygos “Baltų Faustas ir Europos literatūra” autorius. Silvestrą Gaižiūną kalbina žurnalistas Arvydas JOCKUS.

Kas paskatino ir subrandino minį imtis “Baltų Fausto” temos?
Paskatino latvių literatūra – jos ryšiai su Europos, pirmiausia vokiečių, literatūra. Faustas ir tuo pačiu viena turtingiausių, ryškiausių Europos literatūros tradicijų į latvių kultūrą atėjo gana anksti. Vienas populiariausių mitų, viena ypatingiausių legendų jau XIX a. antroje pusėje buvo žinoma Latvijoje. Tuo metu latviai jau buvo išsivertę garsiąją legendą apie Faustą, kuri vokiečių kalba pasirodė XVI amžiuje. Lietuvių kalba jos neturime iki šiol. Ši legenda, beje, apkeliavo visą Europą, ją anksčiau ar vėliau išsivertė įvairios tautos, pavyzdžiui, ji labai anksti pasirodė Čekijoje. Ši legenda negalėjo nepaveikti ir besiformuojančios latvių literatūros.

Europos ateities forume – nerimas dėl referendumo

Europos Sąjungos ateities Lietuvos forumo metinėje konferencijoje priimta deklaracija patvirtino būsimo referendumo dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje istorinę reikšmę. Kovo 1 dieną Vilniuje susirinkę forumo dalyviai paragino visus Lietuvos piliečius, kuriems rūpi jų, jų vaikų ir vaikaičių ateitis ir kurie nori matyti savo kraštą klestintį tarp kultūringų ir demokratiškų Europos valstybių, nedvejoti ir aiškiai pasisakyti už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Forumo, vienijančio daugumą pagrindinių šalies profesinių, religinių, mokslo ir nevyriausybinių organizacijų, pareiškime sakoma, jog, nepaisant nuomonių įvairovės, lietuviai sugebėjo ypač svarbiais šaliai momentais būti susitelkę ir solidarūs. Žymūs visuomenės ir mokslo veikėjai ragina Lietuvos piliečius per istorinį referendumą būti aktyvius ir padėti tokiems tapti savo kaimynams ir artimiesiems.

Valdžios egzaminas prieš žmones
Sveikindamas forumo dalyvius baigęs kadenciją prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė, kad šiandien Lietuva turi istorinę galimybę sugrįžti į Vakarų civilizacijos kelią - ir mūsų visų didžioji pareiga yra padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad Lietuva šita galimybe pasinaudotų. “Gegužės mėnesį vyksiantis referendumas dėl Lietuvos narystės ES turi tapti mūsų vienybės, mūsų pilietinio sąmoningumo ir solidarumo išraiška. Tai turi būti sąmoningas, gerai apspręstas ir apgalvotas mūsų visuomenės žingsnis. Jį turime žengti gerai suprasdami europinio apsisprendimo naudą mūsų valstybei, tautai, kiekvieno mūsų gerovei, kad kartu su kitomis šalimis lemtume Europos ateitį”,- sakė V.Adamkus.

Nematerialus paveldas – tautos kultūros dalis

Lietuvos muzikos akademijos Muzikinio folkloro archyve saugomi unikalūs liaudies dainų įrašai. Tačiau daugiausia archyvas laikosi jame dirbančių mokslininkų entuziazmo dėka

Unikalus archyvas Europoje

Muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus archyvas – vienintelis Lietuvoje, besispecializuojantis muzikinio folkloro rinkimo srityje. 1948 metais jį buvusioje Lietuvos konservatorijoje įsteigė Jadvyga Čiurlionytė, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jaunesnioji sesuo. Archyvą įsteigus, į ekspedicijas vis dažniau pradėjo važiuoti studentai, archyvas buvo sparčiai kaupiamas. Dabar jame – per 100 tūkst. muzikinio folkloro vienetų – į magnetines juostas įrašytų dainų, raudų, dainuojamųjų pasakų ir t.t. Yra padaryta ir kaimo vestuvių įrašų. „Anksčiau nereikėjo, kaip dabar, kalbinti močiučių, kad padainuotų, ką prisimena iš jaunystės. Po karo tradicijos dar buvo gyvos, ir archyvas kauptas išties dideliais tempais“,- sako Etnomuzikologijos skyriaus vedėjos pareigas einanti dr. Dalia Urbonavičienė. Pirmiausia buvo apvažiuota Dzūkija, vėliau visa Lietuva ir aplinkinės valstybės, kur dar gyveno lietuvių. Vėliau geriausius dainininkus veždavo į Vilnių, ir jų dainavimas buvo įrašomas tuometės Konservatorijos fonotekoje. Apie septintą dešimtmetį pradėjus kurtis folkloro ansambliams, jau ir šie – Vilniaus universiteto “Ratilio”, M.K.Čiurlionio meno mokyklos ir kiti – važinėdavo į ekspedicijas ir surinktą medžiagą atnešdavo į Konservatorijos archyvą.

Nenori būti statistu politinėje Europos scenoje

Rusijos televizijos NTV komentatorius Vladimiras Černyšovas komentavo dviejų „strateginių sąjungininkų“ – Rusijos prezidento V.Putino ir jo kolegos iš Baltarusijos A.Lukašenkos panašumus ir skirtumus. Nors komentare netrūko ironijos, bet jie buvo gana įdomūs. Visų pirma abu beveik vienmečiai. A.Lukašenka tik dvejais metais jaunesnis už V.Putiną. A.Lukašenka atėjo į valdžią Baltarusijoje 1994 metais, pasiskelbęs didžiausiu kovotoju prieš korupciją. V.Putinas – 2000-aisiais, kaip B.Jelcino įpėdinis ir KGB bei FSB veikėjas. A.Lukašenka šiuo metu yra izoliuotas. Tiesa, į NVS šalis, Libiją, Kiniją, Kubą, pagaliau Lietuvą ir Lenkiją jis įleidžiamas. Tačiau į JAV ir keturiolika ES valstybių jam kelias uždarytas. V.Putinas gi mielai priimamas visose pasaulio sostinėse ir gana palankiai. Jis moka bendrauti su įvairių politinių pažiūrų politikais, verslininkais, netgi menininkais. A.Lukašenka buvo sovietų armijos pasienio kuopos politruku, norėjo dirbti KGB, tačiau tapo tik sovchozo direktoriumi. V.Putinas sėkmingai darbavosi KGB, padarė ten neblogą karjerą ir net tapo „demokratinio“ Sankt Peterburgo vicemeru. Beje, A.Lukašenka šį miestą užsispyrusiai tebevadina Leningradu, netgi nuvykęs į senąją Rusijos sostinę susitikti su Rusijos prezidentu. Tai pastebimai erzina V.Putiną, tuo labiau kad Sankt Peterburgas rengiasi minėti savo įkūrimo metines, ir Rusijos prezidentas vadina save tikru senojo Piterio patriotu. Baltarusijos prezidentas mėgsta komandinį sportą – ledo ritulį. V.Putinas – individualų. Konkrečiai – japoniškas imtynes . A.Lukašenka slidinėja lygumose, o V.Putinas mėgsta kalnų slidinėjimą.

Karui Irake – žalia šviesa

Pastarosiomis savaitėmis Amerikai teko atremti atkaklų spaudimą prieš karą Irake: gausios demonstracijos Europoje ir JAV; Prancūzijos ir Vokietijos reikalavimas atnaujinti ginklų inspekcijas ir vis smarkiau šylantys Irako orai – visa tai vertė JAV vadovybę ir karinės strategijos specialistus nerimauti.
Nors iš pat pradžių buvo atsiradusi reali galimybė, kad Prancūzijos ir Vokietijos reikalavimas pratęsti JTO vykdomas masinio naikinimo ginklų paieškas Irake gali būti svarstytinas, tačiau vėliau Saugumo Tarybos balsavimu (16 – „prieš“ ir 3 – „už“) buvo triuškinamai atmestas. Šitoks transatlantinės bendruomenės požiūris į Sadamo Huseino nuvertimo neišvengiamybę privertė prancūzus, vokiečius ir belgus jaustis pajuoktais ir nuo pagrindinių sprendimų nustumtais atskalūnais.
Kaip žinoma, tokie Saugumo Tarybos balsavimo rezultatai gerokai sustiprino amerikiečių pozicijas, tuo pat metu visuomenės nuomonės apklausos tarnybos ėmė publikuoti duomenis, esą į karą prieš Iraką JAV gali eiti ir be antrosios Jungtinių Tautų rezoliucijos. Tai daugiau ar mažiau padrąsino Amerikos vadovybę disponuoti jau senokai kryptingai pasirinkta veiksmų laisve.