Horizontai

Karui Irake – žalia šviesa

Pastarosiomis savaitėmis Amerikai teko atremti atkaklų spaudimą prieš karą Irake: gausios demonstracijos Europoje ir JAV; Prancūzijos ir Vokietijos reikalavimas atnaujinti ginklų inspekcijas ir vis smarkiau šylantys Irako orai – visa tai vertė JAV vadovybę ir karinės strategijos specialistus nerimauti.
Nors iš pat pradžių buvo atsiradusi reali galimybė, kad Prancūzijos ir Vokietijos reikalavimas pratęsti JTO vykdomas masinio naikinimo ginklų paieškas Irake gali būti svarstytinas, tačiau vėliau Saugumo Tarybos balsavimu (16 – „prieš“ ir 3 – „už“) buvo triuškinamai atmestas. Šitoks transatlantinės bendruomenės požiūris į Sadamo Huseino nuvertimo neišvengiamybę privertė prancūzus, vokiečius ir belgus jaustis pajuoktais ir nuo pagrindinių sprendimų nustumtais atskalūnais.
Kaip žinoma, tokie Saugumo Tarybos balsavimo rezultatai gerokai sustiprino amerikiečių pozicijas, tuo pat metu visuomenės nuomonės apklausos tarnybos ėmė publikuoti duomenis, esą į karą prieš Iraką JAV gali eiti ir be antrosios Jungtinių Tautų rezoliucijos. Tai daugiau ar mažiau padrąsino Amerikos vadovybę disponuoti jau senokai kryptingai pasirinkta veiksmų laisve.
Po trumpos džiaugsmo akimirkos JAV padangę vėl aptemdė juodi debesys. Pasaulio spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai apie piketuojančias prieš karą žmonių minias. Apskaičiuota, kad per vieną vasario savaitgalį į demonstracijas išėjo apie 2,5 milijono žmonių. Tokio didžiulio skaičiaus negalima atriboti nuo visos populiacijos nuotaikų, todėl demonstracijų bangos gerokai sujaukė politikų ir karo pareigūnų planus.
Į karą Irake žvelgiant istoriniu požiūriu, galima pastebėti, jog Vietnamo karo istorijos pasikartojimas būtų didžiausias JAV politikų ir karo vadų košmaras. Juk daugelis dabartinių Amerikos karininkų puikiai prisimena konflikto esmę ir gyvenimišką pamoką, kad „karas be visuomenės paramos byloja viena: nė vienas kareivis nenori daryti to, ką turėtų“. Prisimenant Vietnamą, iškyla dinamiškas, rinkimuose nuosaikesnį konkurentą Džordžą Makgoverną sutriuškinusio Ričardo Niksono portretas. Tada supervalstybės prezidentas užsimerkė prieš milžiniškas demonstracijas, bene kasdien jo šalyje smerkiančias invaziją į Vietnamą, ir tuo nuvylė savo tautą, pradėdamas karą, tapusį gyva tūkstančių nūdienos amerikiečių sielos ir kūno žaizda. Panaši situacija šiuo metu klostosi ir Didžiojoje Britanijoje: Tonis Bleiras nebežino, kokiu būdu atremti nirtulingas demonstracijas ir pakelti sparčiai savo, kaip politiko, žemyn smunkantį reitingą.
Demonstracijos turėjo didžiulį poveikį karo planams ir įnešė nemažai sumaišties Dž.Bušo administracijon, tačiau nežinia, ar jos padarė kokią nors įtaką tikriesiems JAV vadovybės politikos siekiams.
Pasak politikos apžvalgininkų, šiuo metu JAV karo strategams tenka susidurti su kai kuriomis techninėmis problemomis: kaip tinkamai mobilizuoti didžiausia JAV kariuomenės viltimi laikomus rezervininkus taip, jog jie galėtų suduoti lemiamus smūgius Irako armijai, arba kaip adaptuoti kai kurias nepakančias sekimo ir ginkluotės sistemų technologijas, kad jos duotų maksimalią naudą. Nors kai kurie ginkluotės specialistai siūlo pagrindines operacijas vykdyti naktį, tačiau būtų naivu tikėtis, kad S.Huseinas šiuo aspektu maloniai bendradarbiaus ir dieną nerengs jokių atakų prieš amerikiečių karinius dalinius.
Taip pat derėtų atkreipti dėmesį į kitą svarbų dalyką. Pirmoji JAV karinių oro pajėgų užduotis – išvesti iš rikiuotės Irako elektroninę oro gynybos sistemą. Vienos optinės gynybos sistemos, tai yra akių, iš Irako karių neatimsi. Naktį be mėnesienos sunku įžiūrėti net gana didelius objektus, tačiau, esant pilnačiai, nesunku įžiūrėti ir numušti lėktuvą. JAV technika pasižymi puikiomis naktinio matymo ypatybėmis, tačiau, deja, pati negali tapti nematoma irakiečiams. Kaip žinoma, mėnesio viduryje Irake būna pilnatis, todėl mažai tikėtina, jog tuo metu antpuoliai galėtų būti sėkmingi.
Nepanašu, kad strateginių planų nukėlimas vėlesniems mėnesiams būtų Amerikos pasirinkimas ir tai galima paaiškinti keturiomis priežastimis:
Visų pirma JAV tuo atveju islamiškajam pasauliui atrodytų silpna ir neryžtinga. Tai paskatintų „Al Qaedos“ likučius ir O. bin Ladeno sekėjus imtis atkaklaus JAV psichologinio teroro. Taip pat tai nepadidintų JAV autoriteto tiek tarp jos rėmėjų, tiek tarp demonstrantų prieš karą, nes jų parama arba prieštaravimas skirti ne pačioms JAV, kaip subjektui, o jos tikslams, veiksmams ir strateginiams planams.
Atsisakiusios neatidėliotinų karo veiksmų, JAV į nepavydėtiną padėtį įstumtų tris šalis sąjungininkes Artimųjų Rytų regione – Katarą, Kuveitą ir Omaną. Šios valstybės, prisidėdamos prie JAV karinės kampanijos planų, smarkiai rizikavo savo išoriniu ir vidiniu saugumu, todėl paliktos vienos jos nusiviltų Amerikos, kaip geros sąjungininkės, patikimumu.
Ir paskutinis argumentas, sulaikantis JAV nuo minčių apie karo veiksmų atidėliojimą, yra S.Huseino triumfas, kai jis imtų atvirai demonstruoti savo diktatūros ir piktadarysčių neribotumą.
Todėl JAV skuba susijungti į tvirtą koaliciją su savo sąjungininkais ir imtis įvesti konfliktiškame regione savą tvarką. Akivaizdu, jog visos priemonės, kurių buvo imtasi norint išvengti karo, jau išnaudotos, ir JAV gali pradėti veiksmus. Reikia drąsiai pažvelgti į faktą, jog nei atnaujintos masinio naikinimo ginklų paieškos ar Prancūzijos prezidento Žako Širako įžeidžiantys pareiškimai, skirti Rytų Europos šalims už paramą JAV planams, nebegali padaryti realaus poveikio šių dienų politinių įvykių srovei ir pakreipti jos, kad tekėtų oponentams norima vaga.
Taip pat dera pastebėti, kad JAV atidėliojo karą jau ir taip per ilgai. Pasak neoficialių šaltinių, apie karą JAV kalbama jau nuo 2002-ųjų pavasario. Tai leido oponentams surinkti įvairių argumentų ir sankcijų „arsenalą“. Didžiausias Europos kaltinimas Amerikai – įžūli vienašališkumo politika – yra ne kas kita, kaip gryniausia teisybė. Kad ir kiek apie tai buvo kalbama tarptautinėse konferencijose, rašoma užsienio spaudoje ar diskutuojama politinėse laidose, sunku įsivaizduoti situaciją, kuri priverstų Dž.Bušą atsisakyti jam tokios sėkmingos ir naudingos vienašališkumo politikos.
Kaip žinoma, S.Huseinas neskuba daryti jokių rimtesnių sprendimų, nes galvoje rezga ganėtinai realų planų voratinklį. Šiandien jau aišku, jog ankstesnioji jo vilčių meka – Europa – jo neišgelbės, todėl visą dėmesį Irako diktatorius koncentruoja į kuo didesnės žalos JAV padarymą, kad ši, pabūgusi didesnių aukų, su didžiuliu noru priimtų Europos siūlomą „ugnies nutraukimą“.
Deja, paties Irako viduje vyksta tikrai arši konspiracinė kova. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad diplomatinės pastangos neatvers durų trečiai išeičiai, todėl buvę bendražygiai, tos pačios S.Huseino vyriausybės nariai pasiryžę „perkąsti vienas kito gerklę“. Juolab mažiau tikėtina, kad visame pasaulyje vykstančios demonstracijos padrąsins Irako vyriausybės vyrus rizikuoti ir laikytis iki paskutinės akimirkos kartu su savo lyderiu. Aukšto Irako karinio pareigūno, paties S.Huseino įtėvio, Kuzajaus areštas ir keleto pareigūnų sušaudymas rodo, kad S.Huseino administraciją apėmė panika ir suirutė.
Tikriausiai nėra abejonės, jog karas Irake atneš gana nesunkią pergalę amerikiečiams, ir įvykiai be gausiai pralieto kraujo istorijoje nebus detaliai prisimenami kaip kuo nors svarbūs ar įsimintini. Galbūt karas Irake ateityje bus lyginamas su 1991 metais vykusiu Persijos įlankos karu tiek vidaus, tiek išorės veiksnių, eigos ir padarinių aspektais. Sėkmė ir pergalė yra geriausias vaistas nuo ligų, kurias oponentai bando diagnozuoti Amerikai.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ