Politika ir moralė

Neseniai Austrijos sostinėje Vienoje vyko Socialinių mokslų ir žurnalistų organizacijų instituto Project Syndicate organizuota tarptautinė konferencija, kurioje buvo bandoma aptarti, ar politikoje turi būti vadovaujamasi moralės principais. Aišku, moralė ir politika - mūsų laikais sunkiai suderinami dalykai, kai daugelyje valstybių, ypač pokomunistinių, klesti korupcija. Konferencijoje buvo keliamas klausimas, ar būtina vadovautis moraliniais principais valstybių užsienio politikoje. Aišku, konferencijoje dalyvavusių politikų ir diplomatų negalima būtų apkaltinti cinizmu. Pavyzdžiui, federalinio Austrijos kanclerio Volgango Šiuselio, labai palankiai ir ilgai kalbėjusio apie garsųjį Prancūzijos politiką Taleiraną, kuris „išdavė visus, kam tarnavo, bet niekada neišdavė Prancūzijos“.
Įdomu, kad konferencijoje dalyvavo skandalinga Ukrainos politikė, bene labiausiai puolanti prezidentą Leonidą Kučmą, Julija Timošenko. Žinoma, L.Kučma ir kiti Ukrainos valdantieji labai toli ne tik nuo demokratijos, bet ir nuo bet kokios moralės. Prie jų drąsiai galima priskirti ir J.Timošenko, kuri kartu su savo vyru įsipainiojusi į ne vieną didelį korupcijos skandalą, o ir pati atvykusi į konferenciją, apsirėdžiusi neregėto prabangumo kailiniais ir brangenybėmis, vanojo korumpuotus Ukrainos valdininkus. J.Timošenko pareiškė, jog pinigai yra amoralūs, o korumpuotų valdininkų perauklėti neįmanoma, nes jie yra „panašūs į kanibalus, negalinčius pasidaryti vegetarais“. Tokie viešnios iš Ukrainos pareiškimai sukėlė daugelio juoką, o kai kurie Afrikos šalių atstovai atvirai reiškė savo nepasitenkinimą.
Buvęs Didžiosios Britanijos vyriausybės ministras konservatorius Maiklas Hovardas pareiškė, jog moralė neturi būti pagrindinė priemonė politikoje, sprendžiant kai kurias svarbias problemas. Pasak britų eksministro, Irako krizė - tai visai ne tas pats, kaip karas Kosove, todėl tie, kurie šiuo atveju kalba apie moralę, tai yra nori išsaugoti diktatorių Sadamą Huseiną, apsimesdami, kad jiems rūpi taikių gyventojų gyvybės galimo karo atveju, labai klysta.
Kiek kitos nuomonės laikosi buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Bronislavas Geremekas, kuris nėra vadinamosios realios politikos šalininkus, tačiau ir nelinkęs į visokias utopines idėjas. Be to, B.Geremekas puikiai žino, kuo baigėsi komunistinės utopijos.
Politinės filosofijos specialistas Džonas Grėjus akcentavo, jog užsienio politikoje privaloma vadovautis universaliomis vertybėmis, tačiau priminė, kad gana dažnai tos vertybės prieštarauja viena kitai. Be to, Dž.Grėjaus nuomone, realių universalių vertybių ir teisių yra gana nedaug. Prie tokių jis priskyrė teisę į gyvenimą, į padorų pragyvenimo lygį, visavertį vaikų maitinimą, nes tokiame amžiuje skurdus maitinimas atneša labai negatyvių pasekmių.
Ginčai dėl moralinių nuostatų laikymosi politikoje, Dž.Grėjaus įsitikinimu, dar ilgai nesibaigs, nes geopolitikos grįžimas neišvengiamas, ypač dėl gamtinių resursų, tai yra naftos, mažėjimo. Antras dalykas - atsirandantys religiniai konfliktai, kurie tiktai didės. Ir pagaliau karų ir kitų ginkluotų konfliktų metamorfozė, nes dabar tie karai dažnai vyksta ne tarp atskirų valstybių. Be to, tampa kur kas sudėtingiau ne pradėti karą, o pasirašyti taikos sutartis. „Kaip pasiekti taikos susitarimą su kažkuo, neturinčiu jokios politinės formos? Pavyzdžiui, su „Al Qaeda?“ - klausė Dž.Grėjus. Jis pabrėžė, kad organizuota prievarta „privatizuojasi“ ir tampa valstybių nekontroliuojama. Kitų konferencijos dalyvių nuomone, šiandien egzistuojanti globalinė visuomenė turi rasti ir jėgų globalinei moralei sukurti. Juk patys, atrodo, labiausiai moraliniai veiksmai, padaryti turint geriausius ketinimus, gali atvesti prie antimoralių situacijų. Prie tokių galima priskirti emigraciją. Išeiviai iš neturtingų šalių veržiasi į turtingas šalis ir, aišku, nepralošia. Tačiau tuo pačiu tose šalyse, kuriose įsikūrė vargšai emigrantai, mažėja vietinių dirbančiųjų darbo užmokestis ir nukenčia labiausiai pažeidžiami priimančiųjų šalių visuomenės sluoksniai.
Galimas dalykas, kad visuotinei globalizacijai kaip atsakas gali tapti didesnė Europos integracija. Kaip teigė Prancūzijos Europos reikalų ministras Noelis Lenuaras, antiglobalistai kai kuriais atžvilgiais yra teisūs, nes kai problemos tampa transnacionalinėmis, tai ir jas spręsti reikalingos transnacionalinės pastangos.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"