JAV ketina šeimininkauti Artimuosiuose Rytuose

„Audra dykumoje“ buvo nukreipta prieš reakcingas Artimųjų Rytų jėgas, po operacijos stengiantis grąžinti ikikarinę tvarką. 2003-iųjų karas Irake leis iš naujo permąstyti esamą padėtį regione. Geopolitiniu aspektu, jau akivaizdu, kad tokios šalys kaip Sirija, Saudo Arabija ar Iranas liks JAV karinių pajėgų apsuptyje. Todėl nieko nuostabaus, kad, net ir būdamos priešiškai nusiteikusios S.Huseino atžvilgiu, vietinės jėgos nepritaria karui: jas baugina pokarinė pasaulio tvarka, ribosianti jų pačių galią. Pastaruoju metu Europai vis dažniau kalbant apie realią karo neišvengiamybę, Artimųjų Rytų gigantės, ypač Saudo Arabija, ėmė pakartotinai reikšti savo nepritarimą Irako puolimui. Jei JAV neatsisakys ketinimų įvesti savo tvarką po karo, abi pusės privalės ieškoti priimtiniausio kompromiso.
Vasario mėnesį vidinis JAV spaudimas Europai atvėrė ryškią spragą tarp nesutariančių dėl karo europiečių. Prancūziją ir Vokietiją gerokai įžeidė Amerikos pareiškimas, jog šioms dviems šalims neleista kalbėti visos Europos, o juolab JAV vardu.
Artimiausiu metu savo taikiklį JAV ketina nukreipti į islamiškąjį pasaulį. Be to, kad karas ketina smogti gniuždantį smūgį Irakui, jo padariniai palies kaimynines valstybes ir visą regioną. Taigi Europai, pasak politikos analitikų, reikėtų mažiausiai sukti galvą dėl karo grėsmės, nes tiesiogiai su jo padariniais susidurs Artimųjų Rytų šalys. Įtampa nenustoja augusi, nes iš šešių šalių, besiribojančių su Iraku (Kuveito, Saudo Arabijos, Jordanijos, Sirijos, Turkijos ir Irano), besąlygiškai pripažinusi save Amerikos sąjungininke tėra viena – Kuveitas. Visos kitos gali būti apibūdinamos kaip „nepatikimos“. Kaip žinoma, kiekviena jų bandė derinti tiek atviras, tiek slaptas operacijas su JAV, tačiau giliai savyje nė viena jų nesusitaikė su amerikiečių invazija į Iraką ir jo okupacija.
Antra vertus, iš kitų penkių šalių labiausiai bendradarbiauti, atrodo, linkusi Turkija. Ji užleis kelias savo karines bazes JAV oro pajėgoms ir leis naudotis savo oro erdve kariniams antpuoliams prieš Iraką. Tačiau, kaip žinoma, naujoji islamiškoji Turkijos vyriausybė taip pat išgyvena aštrų vidinį konfliktą tarp pritarimo karui ir karinės paramos amerikiečiams bei griežto prieštaravimo karinei kampanijai Irake. Visų kitų šalių neigiamas požiūris į amerikiečių invazinius tikslus Irake nepalieka JAV kito pasirinkimo, kaip tik pasikliauti Kuveitu ir Turkija. (Tačiau, kaip rodo praėjusios savaitės įvykiai, irTurkija mėgina atsiriboti nuo aiškios JAV sąjugininkės vaidmens – red.)
Saudo Arabija, Jordanija, Sirija ir Iranas yra ypač skirtingos valstybės ir turi skirtingus motyvus savo dabartinėms pozicijoms pateisinti. Kiekviena jų turi skirtingą bendravimo su „huseiniškuoju“ Iraku patirtį.
1980-aisiais Iranas kovojo žiaurų karą su Iraku, inicijuotą irakiečių ir palikusį skaudžių padarinių Iranui. S.Huseinas yra itin nekenčiamas skaudžius įvykius menančių ir jų padarinius tebejaučiančių iraniečių. Teheranas tiesiog kvėpuoja Irako žlugimo idėja. Taip pat Iranas viliasi, kad pašlijęs Irakas jau niekuomet nebebus jam rimtas varžovas ir leis susigrąžinti dominiją kai kuriose šiitų gausiai gyvenamose teritorijose. Patikrintais duomenimis, Teheranas tarėsi su Vašingtonu ir Londonu dėl įvairių bendradarbiavimo lygių ir jau pateikė keletą slaptų žvalgybinių operacijų ataskaitų JAV ir Didžiajai Britanijai. Tačiau kad ir koks patrauklus ir trokštamas Irako žlugimas galėtų atrodyti, vidinės politikos ir strategijos apskaičiavimai privertė Irano vadovus atsitraukti nuo entuziastingų bendradarbiavimo su Amerika planų. Iranas teigia galįs prisidėti prie režimo Irake pertvarkymo, tačiau tik tuomet, kai karas bus baigtas.
Sirija į Iraką žvelgia panašiai kaip ir Iranas. Asado žmonės nekenčia S.Huseino pasekėjų tiek ideologiškai ir politiškai, tiek asmeniškai. 1991-aisiais Sirija buvo atvirai stojusi JAV pusėn. S.Huseino „sumalimas į miltus“ nesukeltų jokio širdies skausmo Damaskui. Tačiau, be oficialių Sirijos prezidento susitikimų su Didžiosios Britanijos monarchais – karaliene Elžbieta II ir princu Čarlzu, daugiau jokių žymesnių Sirijos pozicijos karo atžvilgiu apraiškų negirdėti.
Taip pat elgiasi ir Jordanija – vengia bet kokių viešų pareiškimų, nors yra žinoma, kad šalyje yra keletas JAV jūrų pėstininkų rengimo ir žvalgybos bazių. Oficialiai Jordanijos vyriausybė yra nusistačiusi neigiamai karo atžvilgiu, todėl tikėtina, kad, net ir teikdama elementariausią paramą JAV kariuomenei, tai ji darys nesiafišuodama.
Ir štai pagaliau Saudo Arabija jau penkiasdešimt metų yra viena svarbiausių JAV galybės Artimųjų Rytų regione kolonų, tačiau, antra vertus, jos išlikimas yra savotiškai priklausomas nuo Vašingtono. Būtent arabai žaidžia patį sukčiausią ir sudėtingiausią žaidimą: kai kuriais atvejais kooperuodami atvirai, kai kuriais – slaptai, tačiau karui prieštaraudami viešai.
Visą šį valstybių dvilypumą sieja bendra geopolitikos tema. Jei JAV invazija į Iraką bus sėkminga, Vašingtonui parūps okupuoti Iraką bent aštuoniolikai mėnesių, o, atvirai kalbant, gal ir gerokai neapibrėžtesniam laikui. Kiekviena su Iraku besiribojanti šalis savo pasienyje matys ne prastai organizuotus Irako karius, o JAV ir britų pajėgas. JAV, turėdama patogų karinių bazių išdėstymą okupuotame Irake, iš čia galės pasiekti bet kurią regiono valstybę ir gąsdinti ją galima intervencija į jos vidaus gyvenimą. Jei Amerika įkels koją į Iraką, Kuveitui ir Turkijai taps ypač sudėtinga naudotis laivybos keliais, susijusiais su Irako uostu. Taigi tikėtina, jog JAV pergalė išbalansuos dabartinį jėgos pasiskirstymą regione. Kol kas Amerika privalo derėtis, tačiau gali ateiti laikas, kai ji ims nevaržomai savivaliauti regione.
Pavyzdžiui, Sirija: nors su S.Huseino režimu jos nesieja geri santykiai, Irako okupacija būtų didžiausias jos košmaras. Iš visų pusių ją suptų potencialūs ar esami priešai – Izraelis, Turkija, Jordanija ir JAV. Netgi Viduržemio jūra pateikia nemalonią staigmeną – šeštoji JAV flotilė šalia Sirijos krantų įkūrusi savo bazę. Sirija, ilgai balansavusi tarp įvairių jėgų po Irako okupacijos, turėtų pasijusti tarsi įspęsta į spąstus, nebepajėgi užtikrinti savo nacionalinio saugumo.
Panaši situacija klostosi ir Saudo Arabijoje. JAV vykdo daugybę operacijų Jemene, yra dislokavusi karines oro pajėgas Katare ir jūrų pajėgas – Bachreine. Nauji JAV bombonešiai ir keletas karinių dalinių turėtų įsikurti Omane. Tartum milžiniškas voras amerikiečiai apraizgė arabų pusiasalį. Turint mintyje, jog JAV pajėgos dislokuotos Saudo Arabijos – Irako pasienyje, Persijos įlankoje ir Raudonojoje jūroje įžūliai dominuoja JAV – arabai jaučiasi apsupti.
Kiek mažiau grėsmingai, tačiau vis tiek panašus likimas galėtų ištikti ir Iraną. Didelis, gausiai gyvenamas Iranas yra kietas riešutėlis. Tačiau, pasitelkus pajėgas nuo Afganistano pasienio, Irako ir Persijos įlankos, galima pralaužti bet kokią saugumo užkardą.
Vienintelės, kurios iš karo galėtų tik pasipelnyti, yra Turkija ir Kuveitas. Pastarosioms atsivertų naftos baseinai šalia Kirkuko ir Mosulo bei būtų apskritai naudinga likti lojalioms amerikiečiams. Pasak kai kurių politikos apžvalgininkų, karo Irake atveju nepraloštų ir Jordanija, kuriai saugumą Rytų pasienyje užtikrintų JAV pajėgos.
Jei kalbėtume apie pokarinio Irako tvarkymą ir viešąjį administravimą, neturėtume nustebti, kad šis procesas susilauks absoliučios regioninės opozicijos. Sirija, Saudo Arabija ir Iranas, neturėdamos iš šio karo naudos, suvokia, kad po karinės kampanijos jų likimai atsidurs amerikiečių rankose. Taip pat kiekviena jų puikiai supranta, kad JAV prieš jas dar nepanaudojo maksimalios įtakos ir spaudimo dėl kooperavimo kovoje prieš „Al Qaedą“. Tačiau kuomet JAV pasitelks visus savo „įtikinėjimo“ bendradarbiauti gabumus, šioms šalims nebeliks galimybių pasipriešinti ar apsisaugoti nuo politinio destabilizavimo. Kaip žinoma, visai ne taip jos trokšta įsivaizduoti savo ateitį.
Derėtų pridurti ypač svarbų naftos klausimą, tuomet karo Irake dilema taps visai aiški. JAV strategai teisinasi, jog į Iraką Amerika veržiasi ne dėl naftos, nes esą tuo atveju, jei JAV reikėtų naftos, daug patogiau ir lengviau būtų užpulti Venesuelą. Tačiau vis tiek Vašingtono planuose figūruoja Irako naftos rezervuarų rekonstrukcija, kas naudojimąsi Irako naftos produktais paverstų kurį laiką nevaržomu procesu. Suprantama, padidėjus konkurencijai naftos rinkoje, nei Teheranas, nei Rijadas džiaugsmu netrykštų.
Saudo Arabija, Iranas ir Sirija turi teisę priešintis karui Irake. Šio karo padariniai neabejotinai pakirs jų nacionalinių interesų pagrindus. Ligi šiol jos kliovėsi Europos diplomatiniais bandymais išvengti karo, tačiau, šiai strategijai nepasiteisinus, vietinėms jėgoms teks ieškoti naujų išeičių. Saudo Arabija ir Sirija ieškojo politinio sprendimo, galinčio neutralizuoti karo grėsmę ir Irako okupaciją. Jų siūlymus sudarė S.Huseino rezignacijos ir tremties idėja arba galimybė suformuoti JT palankią Bagdado vyriausybę. Šis bandymas sulaukė daugelio regioninių jėgų pritarimo bei tokių šalių kaip Vokietija ir Rusija siūlymo bendradarbiauti. Bėda ta, kad S.Huseinas nerodo jokio noro atsistatydinti, o jo saugumo pajėgos tebeveikia itin efektyviai. S.Huseinas vis dar nepripažįsta galimybės, kad JAV puls ir sutriuškins jį. Jo logika paprasta ir gal kiek naivoka: jei Irako kariai sugebės padaryti žalos ir atnešti aukų JAV kariuomenei, tuomet JAV vyriausybė griebsis ugnies nutraukimo politikos ir nedrįs jo liesti. Kol tokios Irako diktatoriaus viltys nesulauks visiško fiasko, S.Huseinas nepasiduos, o ir jo administracija nesiryš prieš jį sukilti. Maža to, vis dažniau pasigirsta nuomonės, kad Amerika neketina pasitenkinti S.Huseino tremtimi ar ikikariniu vyriausybės perversmu ir režimų kaita, nes Irako okupacija ir visapusiška kontrolė yra galutinis Dž.Bušo vyriausybės tikslas.
„Antra vertus, jei nepavyksta jų nurungti, tuomet gal derėtų sudaryti sąjungą su jais“, - klausia strateginės analizės kompanijos „Stratfor“ analitikai. Europinių nuomonių susiskaldymas, „į dangų neinantys“ Vokietijos ir Prancūzijos balsai rodo, kad naujų karui oponuojančių argumentų rasti tampa vis sunkiau, o Irako okupacija bei permainos Artimuosiuose Rytuose atrodo vis labiau neišvengiamos.
Saudo Arabija suvokia, jog tolesnis priešinimasis karui nebeturi prasmės. Svarbiausia – Rijadui išmokti deramai priimti vidinės politikos metamus iššūkius, kilusius po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. Po karo Irake, į daugelį Saudo Arabijos vidaus gyvenimo aspektų ims kištis JAV, gerokai galingesnė valstybė, kurios priešu nenorėtų būti nė viena mažesnė valstybė. Taigi derėtų stebėti, kaip keisis visuomenės ir vyriausybės parama karui, jei paaiškės, kad jis tikrai neišvengiamas ir nepaisantis Europos šalių opozicijos.
Irano lyderiai kol kas nesijaučia įspeisti į aklavietę. Tačiau kad ir kaip būtų, JAV kariams įsikūrus Irano pasienyje, šalį suskaldys vidaus politikos nesutarimai. Nors akivaizdžios grėsmės Irano suverenumui ar nacionaliniam saugumui nėra, šios šalies noras bendradarbiauti su JAV tendencingai auga.
Analitikai prognozuoja, jog Jordanija neturi ko jaudintis, o štai Sirijos ateities padangę dengia stori debesys. Jei Damaskas pasijus pernelyg prispaustas nuožmios Amerikos politikos, jam derėtų priminti Vašingtonui apie ilgalaikį Sirijos bendradarbiavimą su juo. Turkija turėtų pagausinti savo naftos atsargas ir išspręsti kurdų problemą. Priešingai nei prieš dešimtmetį praūžusi „Audra dykumoje“, ši karinė kampanija orientuota į visiškai naujos realybės kūrimą.
Savaime suprantama, kad JAV žino, jog jos pajėgų buvimas Artimuosiuose Rytuose sukels aršią nepasitenkinimo bangą, todėl bent jau kol kas stengiasi, kad Irako kaimynystėje esančioms šalims nepasirodytų, jog ji kėsinasi į jų saugumą.
Galima manyti, kad Irako užkariavimas būtų istorinės reikšmės įvykis, nes dėl jo pasekmės pasikeistų visos Artimųjų Rytų jėgos balansas ir regioninė geopolitika. Savo jėgą JAV įtvirtintų vienašališkumo dėka, o valdžią ir įtaką plėstų sudarydama įvairias regionines koalicijas. Tokioms šalims kaip Sirija ir Saudo Arabija ateitų sunkūs laikai.
Todėl visiškai nesunku suprasti, kodėl vietinės jėgos elgiasi būtent taip. Europos bloko dezintegracija įstūmė jas į nepavydėtiną padėtį. JAV užims Iraką – tai realija, su kuria susitaikyti itin nelengva ne vienai Artimųjų Rytų šaliai. Antra vertus, kuo greičiau tos šalys pripras prie šios minties, tuo geriau joms pačioms, nes kol kas nė viena jų negali sudaryti pasipriešinimo JAV politikos procesui.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2003"XXI amžius"