Horizontai

Istorinė krikščionio atsakomybė

Kun. Robertas Pukenis

Prieš metus iš studijų Romoje grįžo kun. Robertas Pukenis. Kunigą Robertą gerai prisimena panevėžiečiai. Dvasininko kelią pradėjęs 1979 metais Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, 1981-aisiais buvo atkeltas į Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčią. Čia bedirbdamas, 1983 metais įgijo teologijos licenciato laipsnį. Gražiai bendraudamas su vaikais, jaunimu subūrė chorą, kuris ir dabar tebegieda. Paskui paskiriamas klebonu į valdžios grąžintą Švč. Trejybės bažnyčią, kuri buvo paversta į Paveikslų galeriją. Vyko dideli remonto, restauracijos darbai bažnyčioje ir klebonijoje. Daug sumanumo ir energijos įdėjo jaunasis klebonas. Dar gražesni planai buvo vykdomi puošiant žmonių sielas, grąžinant jas prie Dievo.
Kunigą Robertą panevėžiečiai pažįsta kaip uždegantį poetinio žodžio meistrą, oratorių. Tuo metu viena po kitos išleidžiamos keturios jo knygos. O į Mišias Sąjūdžio metais Švč. Trejybės bažnyčioje, norėdami išgirsti jautrų ir drąsų klebono žodį, plūsdavo žmonės iš viso miesto.
Kun. R.Pukenis po devynerių studijų metų Romoje, jau su dviem doktoratais (bažnytinės ir civilinės teisės bei italų civilinės teisės), grįžo į Lietuvą. Kunigas šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto Bažnytinės teisės katedros vedėjas, magistrantams dėsto tarptautinę ir romėnų teises bei kanonus.

Gerbiamas kunige, kokia nuotaika ir kokios mintys sugrįžus į Lietuvą?
Betgi aš niekada savo dvasia nebuvau išvykęs iš jos! Lietuva yra mano gyvenimo tikslas ir svajonė. Svajonės padeda žmogui gyventi, kurti ir siekti tobulesnio pasaulio. Žinoma, gyvenimas dažnai skaudžiai apkarpo jas...
Beveik devyneri metai, praleisti ne Lietuvoje, yra truputį daugoka, bet nesigailiu, nes jie praėjo prasmingai. Žinoma, teorija yra teorija: susipažįsti su dėstomo dalyko turiniu, išlaikai egzaminą. Baigęs Laterano universitetą, ketverius metus studijavau civilinę teisę parašiau doktoratą iš romėnų teisės. Tik dabar dėstant, kai tenka dažnai išgirsti naujų, įdomių klausimų, esi priverstas nuolat tobulintis. Be to, visi, kurie studijavo Vakaruose, turi tarsi langą į Vakarus. O čia dirbant reikia papildomai studijuoti Lietuvos teisinę sistemą, kuri yra komplikuota šiuo pereinamuoju laikotarpiu.
Pirmosios paskaitos, pirmieji žingsniai visiems ir visada nėra drąsūs... Aš pirmiausia esu sau kritiškas. Vienerių metų dar neužteko pažinti studentus, akademinį gyvenimą. Tenka pasidžiaugti Vytauto Didžiojo universiteto vadovybe. Nepriklausomybė leido įsijungti daugybei talentų, gerų žmonių. Štai, pavyzdžiui, mūsų rektorius profesorius habilituotas daktaras Vytautas Kaminskas universiteto 70-mečio proga yra pasakęs: “Neužmiršti ir dvasiniai studentų reikalai – universitete įrengta koplytėlė”. Ir to vieno sakinio užtenka, kad jaunimas suprastų, jog, be studijų, reikia dar kažką daugiau turėti savyje – sielos šventovę. Kiek aš spėjau pajusti, tai – pats pažangiausias Lietuvoje universitetas. Europos Sąjungos Komisija teigiamiausiai įvertino VDU Teisės instituto studentų pasirengimą. Čia sunkoka apžvelgti visas studijų programas, bendradarbiavimo ryšius su užsieniu, kompiuterių klases ir kt.
Labai pritariu švietimo ministro A. Monkevičiaus programai, kad kuo daugiau jaunų žmonių dirbtų tėvynės labui, kad intelektualai sugrįžtų į Lietuvą ir dirbtų čia.
Niekaip negaliu apsiprasti su aštriomis socialinės nelygybės apraiškomis, kai priversti elgetauti vaikai. Gaila, kad yra mažoka politikų, kurių darbai atitinka jų kalbas, ypač taupant valstybės lėšas. Mes dažniausiai žiūrime į vyriausybę, o reikia, kad kiekvienas padarytų ką gali, kad Lietuva būtų visiems jaukūs namai, kuriuose visiems užtektų sočiai duonos. Norėčiau tik paraginti.
Naujasis Prezidentas žadėjo įvesti tvarką, tad, žmonės, ir atsiliepkite: “Remiam jus, bet iš tikrųjų padarykit tvarką!” Pirmiausia mums labai nepatinka, kad elektros energija plaukia į Rytus, vos padengdama savikainą. Tai gal už tokią kainą (4 – 4,5 ct) leiskite saviems žmonėms suvartoti? O kai bus pigi energija - ją masiškai vartos ir butų gyventojai, ir verslininkai. O kodėl nenutiesti laidai į Vakarų Europą? (Būtume ne prieš Baltarusiją, bet ji nemoka už elektros energijos tiekimą iš Lietuvos ir vargu ar sumokės tuos milijonus. Keista, žurnalistai blusinėja kokio sklypo pirkimą, o užmiršta, kur į valstybės biudžetą nepatenka milijonai lėšų.)
Žmonės, būkite budrūs – mes visi esame Lietuvos šeimininkai. Todėl privalome pakilti į kovą už teisingumą ir Lietuvos strateginių objektų apsaugojimą – kad jie priklausytų valstybei, kad būtų formuojamas vidutinio pasiturinčio piliečio modelis.
Nerami padangė niaukiasi karo debesimis. Kokia jūsų nuomonė apie galimą karą su Iraku?
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis: kai nėra ko šnekėt, sukuriamos problemos, jog tai gresia saugumui, jeigu mes paremiam Amerikos karą prieš terorizmą. Jeigu kas ir kelia nerimą, tai tik „pacifistai“. Lygiai taip pat sovietiniais metais „pacifistai“ smerkė amerikiečių ir NATO už ginklavimąsi, o nematė žymiai gausesnės bei agresyvesnės sovietų armijos.
Dabar leiskite pasamprotauti: pirmiausia ką tik bažnyčioje meldėmės, kad pasaulyje būtų ramu ir nesilietų kraujas. Popiežius prašė žmoniją, kad Pelenų dieną pasninkautume už taiką. Deja, yra diktatorių, kuriems niekas nesvarbu. Sakykite, kada būtų buvę patogiau Hitlerį nuginkluoti? Ar ką tik jam atėjus į valdžią, ar kada jis užpuolė kitus kraštus? Negalima kaltinti Amerikos agresyvumu. Jeigu, kaip sako pacifistai, amerikiečiai kariauja dėl naftos, tai būtų buvę patogiausia per pirmąjį karą, išvadavus Kuveitą, pažygiuoti dar 300 kilometrų pirmyn ir likviduoti Sadamo Huseino režimą. Deja, šio prezidento tėvas to nepadarė, palikdamas patiems irakiečiams išspręsti savo klausimą. Kaip ir kiekvienos valstybės žvalgyba, taip ir JAV, yra surinkusi pakankamai žinių tiek apie Irako prezidentą, tiek apie jo masinio naikinimo ginklus. S.Huseinas turėjo laiko per dvylika metų parodyti gerą valią ir nusiginkluoti ir niekas šiai valstybei negrasintų.
Taigi Amerika, laukdama antrosios Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos ir norėdama konfliktą spręsti diplomatiniu keliu, delsia, tuo leisdama labiau pasirengti irakiečių kariuomenei. Bet galbūt šiuo atveju daugiau bus pralieta amerikiečių kraujo. “Pacifistai” ir visi, kurie yra tik neva už taiką, užmiršta skaudžią ir didžią pamoką, kai griuvo du dangoraižiai, palaidodami apie tris tūkstančius žmonių. Tada Amerika irgi buvo gavusi pranešimą ir žinojo, kad teroristinės grupuotės bruzda, bet netikėjo tokio masto puolimu jos pačios viduje. Po šios žiaurios pamokos JAV vyriausybė turi moralinę teisę užkirsti kelią bet kokiai terorizmą remiančiai valstybei smogiant pirmajai. Tačiau reikia tikėti (kada net nėra visai vilties), jog bombos nesprogs, o taikos balandis ramiai skraidys padangėje. Iš tikrųjų turėtų kelti didelį nerimą, kai po “pacifizmo” skraiste varoma antiamerikietiška, antidemokratinė propaganda. Šitų “pacifistų” vienas tikslų - užkirsti kitų valstybių ėjimą į NATO, tačiau, mūsų laimei, vieno Lietuvos politiko rengta referendumo iniciatyva buvo gražiai palaidota.
Kunige Robertai, norėtume sužinoti jūsų nuomonę apie stojimą į Europos Sąjungą. Jūs “už” ar “prieš”?
Tiktai už! Pirmiausia tai pragmatiniai išskaičiavimai. Valstybių, kurios priklauso Europos Sąjungai (yra įstojusių neseniai), gerovės auga. Dabar Europos Sąjunga finansuoja daugybę projektų, tik mokėkim pasinaudoti jos pinigais. Svarbu, kad sugebėtų pasinaudoti ne vien sauja turtuolių, bet ir neturtingieji - susijungę ieškotų, kurtų projektus. Nebūkime abejingi! Teko susitikti su Trečiojo amžiaus universiteto studentais (pensininkais). Ir manau, kad nemažai galvojančiųjų, jog tikėjimas “Tikėk į Kristų!” mus išgelbės. Tai sena, nuostabi išmintis, kad Kristus mus išlaisvina. Jei žmonės laikytųsi Dešimties Dievo įsakymų, nebūtų Lietuvoje “prichvatizacijos” ir kitų vogimų. Bet to dar neužtenka. Reikia aktyviai dalyvauti tautos gyvenime.
Istorija yra laukas, dėl kurio derliaus privalo budėti geros valios žmonės. Yra istorinė krikščionio atsakomybė - mes esame atsakingi už mus supantį pasaulį ir privalome atsiliepti į aktualijas. Viską priskirti tik abstrakčiam tikėjimui - būtų sterilus tikėjimas (tikėjimas be gerų darbų yra miręs). Ypač šiuo metu – iki gegužės 10-11 d. referendumo – kuo daugiau diskutuokime, kad ryškia persvara laimėtume referendumą dėl įstojimo į Europos Sąjungą .
Europos Sąjungos šalyse galėsime lengvai įsidarbinti, parduoti lietuviškas prekes (atitinkančias standartus), o ir pas mus atveš pakankamai įvairiausių kokybiškų prekių. Dėsnis paprastas ir aiškus - kuo daugiau prekių, tuo jos bus pigesnės. Kuriant projektus ir ateinant investicijoms, suaktyvinsime lietuviškąją gamybą. O tie, kurie sako, kad mūsų žemės ūkio produktus supirks Rusija - apgaudinėja save ir kitus. Europos Sąjungos žemės ūkio produktai yra žymiai pigesni. Tad kam Rusijai pirkti iš mūsų, jeigu jai labiau apsimokės importuoti iš Europos Sąjungos šalių?
Todėl ir Lietuva privalo taip susitvarkyti diegdama naujas technologijas, tobulindama gamybą, kad prekių savikaina būtų kaip ir Europos išsivysčiusių šalių. Būnant Europos Sąjungoje, mums niekas netrukdys kurti nacionalinę kultūrą. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu mes nesugebėsime, trukdysime vienas kitam ir nebus vieningos linijos pritraukiant užsienio kapitalą, tai bus mūsų, o ne Europos Sąjungos kaltė.
Jei lietuviai, išvažiavę į užsienį apsivagia, plėšikauja ir sėda į kalėjimus, jeigu kai kurių televizijos laidų vedėjai jau pralenkė Italijos, Prancūzijos ištvirkėlius, nesigėdydami rodo nuogus žmones - tai čia ne Europos Sąjunga kalta, o mūsų tautiečių, kurie užsienyje apsivogė, laidų vedėjų ir dalyvaujančiųjų laidose, žema kultūra.
Taigi Europos Sąjunga užtikrina mums saugumą, kuriame galėsime puoselėti Lietuvos nepriklausomybę. Mums reikia bijoti žmonių, kurie remia, palaiko V.Uspaskich veiklą.
O jeigu kiekvienas turėsime savyje šventovę, tada sugebėsime sukurti laisvą, ramų ir darnų gyvenimą Lietuvoje.

Čia nuostabus kraštas.
Liepa, lopšinė, linai…
Laimės laiškai…..

Tai kunigo R.Pukenio poezijos eilutės. Jomis baigiame šį pašnekesį ir dėkojame kunigui Robertui. Tikimės kitame susitikime arčiau prisiliesti prie jų - širdžiai artimų kūrybos versmių.

Kalbėjosi Julė KILČIAUSKIENĖ