Istorinė krikščionio atsakomybė

Kun. Robertas Pukenis

Prieš metus iš studijų Romoje grįžo kun. Robertas Pukenis. Kunigą Robertą gerai prisimena panevėžiečiai. Dvasininko kelią pradėjęs 1979 metais Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, 1981-aisiais buvo atkeltas į Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčią. Čia bedirbdamas, 1983 metais įgijo teologijos licenciato laipsnį. Gražiai bendraudamas su vaikais, jaunimu subūrė chorą, kuris ir dabar tebegieda. Paskui paskiriamas klebonu į valdžios grąžintą Švč. Trejybės bažnyčią, kuri buvo paversta į Paveikslų galeriją. Vyko dideli remonto, restauracijos darbai bažnyčioje ir klebonijoje. Daug sumanumo ir energijos įdėjo jaunasis klebonas. Dar gražesni planai buvo vykdomi puošiant žmonių sielas, grąžinant jas prie Dievo.
Kunigą Robertą panevėžiečiai pažįsta kaip uždegantį poetinio žodžio meistrą, oratorių. Tuo metu viena po kitos išleidžiamos keturios jo knygos. O į Mišias Sąjūdžio metais Švč. Trejybės bažnyčioje, norėdami išgirsti jautrų ir drąsų klebono žodį, plūsdavo žmonės iš viso miesto.
Kun. R.Pukenis po devynerių studijų metų Romoje, jau su dviem doktoratais (bažnytinės ir civilinės teisės bei italų civilinės teisės), grįžo į Lietuvą. Kunigas šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto Bažnytinės teisės katedros vedėjas, magistrantams dėsto tarptautinę ir romėnų teises bei kanonus.

Šarlio de Golio skraiste prisidengus

Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas savo šalyje atsidūrė dar neregėto populiarumo viršūnėje dėl jo aktyvaus priešinimosi JAV pozicijai Irako puolimo klausimu. Netgi buvusios gana skeptiškai nusiteikusios prezidento atžvilgiu žiniasklaidos priemonės ėmė lyginti Ž.Širaką su legenda tapusiu Prancūzijos prezidentu Šarliu de Goliu. Tiesa, pripažįstant Š.de Golio nuopelnus Prancūzijai, negalima pamiršti, kad jis, būdamas savo didybės ir populiarumo viršūnėje, irgi retsykiais prarasdavo sveiką nuovoką. Pavyzdžiui, kartą, viešėdamas Kanadoje ir kalbėdamas Kvebeko provincijoje, kurioje daugumą gyventojų sudaro prancūziškai kalbantys kanadiečiai ir buvo gana stiprios separatistinės –atsiskyrimo nuo Kanados tendencijos, Š. de Golis patetiškai sušuko: „Tegyvuoja laisvasis Kvebekas!“. Tai sukėlė labai neigiamą rezonansą ne tik Kanadoje, bet ir visame pasaulyje. O vienas laikraštis įsismaginęs palygino Ž.Širako karo ministrę Mišelę Aljo-Mari su Žana d’Ark! Mat neseniai, viešėdama Varšuvoje, ji pareiškė, kad Prancūzija, Vokietija ir Rusija netrukus išvarys amerikiečius ir jiems pritariančiuosius iš „šventosios Europos žemės“. Taip kalbėdama Prancūzijos gynybos ministrė pirmiausia turėjo galvoje pritariančias JAV politikai vadinamojo Vilniaus dešimtuko šalis – Albaniją, Bulgariją, Kroatiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Rumuniją, Makedoniją, Slovakiją ir Slovėniją. Tai aiški užuomina, jog Prancūzija gali vetuoti Vidurio ir Rytų Europos šalių priėmimą į Europos Sąjungą. Tačiau ką daryti su kitomis aštuoniomis Europos valstybėmis – Didžiąja Britanija, Italija, Ispanija, Lenkija, Vengrija, Čekija, Danija ir Portugalija, kurių vadovai pasirašė pareiškimą, palaikantį JAV poziciją Irako klausimu? Prancūzija ir jos sąjungininkė Vokietija, nors ir pritariant Rusijai, vargu ar sugebės priversti tas aštuoniolika „naujosios Europos“ valstybių, kurių dalis buvo priverstinai padarytos Varšuvos pakto narėmis, pakeisti savo poziciją. Jos aiškiai parodė, jog tarptautinio saugumo klausimais remia ir pripažįsta JAV autoritetą bei lyderystę.

Aklavietėje

Nekokios žinios pasirodė Europos žiniasklaidos pranešimuose, jog kitą mėnesį Europarlamentas dėl nesutarimų tarp Europos Sąjungos valstybių gali ir nepriimti nutarimo dėl ES plėtros finansavimo. Tai išties bloga žinia šalims kandidatėms, tarp jų ir Lietuvai, bei didelis džiaugsmas vietiniams promaskvietiškiems euroskeptikams. Pranešimuose nepateikiama, kokio pobūdžio tie nesutarimai Europos Sąjungos viduje, tačiau apie juos numanyti galima. Visai galimas dalykas, kad Prancūzija ir Vokietija, paskelbusios tikrą „šaltąjį karą“ Jungtinėms Valstijoms ir atvirai suniekinusios šalis kandidates, parėmusias JAV poziciją dėl Irako, dabar rengiasi atkeršyti toms valstybėms. Ir ne tik rengiasi, bet ir daro. Pavyzdžiui, visai neseniai Vokietija, pasinaudodama savo įtaka Europos Sąjungoje, sutrukdė Vidurio ir Rytų Europos šalims dalyvauti ES viršūnių susitikime Briuselyje. Panašiai elgiasi ir Prancūzija. Jos prezidentas Žakas Širakas nepraleidžia nė vienos progos įgelti „nevisavertėms“ Vidurio ir Rytų Europos valstybėms.

Viskas šiandien

Kad ir ką svarstytume rimtai, viskas yra puiku ir įdomu, ir vis apie šiandieną. Nepatikėsite, kad šiandien mums yra svarbu, ar buvo pasmerktas, ar išteisintas daktaras Faustas. Taigi dvi nuomonės, aprašytos Arvydo Jockaus pokalbyje su Silvestru Gaižiūnu, pavadintame “Faustiškoji literatūra – bandymas atsakyti, kas yra žmogus” (“Horizontai”, Nr. 5).
Viena nuomonė ta, kad Fausto siela, nors ir velniui parsidavusi, nebuvo amžinai pasmerkta. Taip interpretavo Gėtė. Jo Fausto sielą iš šėtono paveržė angelų šeimyna, taigi pabaiga optimistiška. Tuo tarpu rašytojas Frydrichas Klingeris sprendė kitaip, ir jo kūrinyje Faustas nubaustas pragaru už begalinį smalsumą. Ir kitų autorių – šėtoniška jėga nubaudžia kiekvieną, kas per daug trokšta.
Tikriausiai yra teisingesnė Gėtės interpretacija. Visai ne nuodėmė yra begalinis noras žinoti nei sužinoti, o greičiau tingėjimas ir nenoras sužinoti yra nusikaltimas. Nusikalstamo noro nežinoti yra pertekusi mūsų nūdiena, ir matome jo pasekmes. Žmonės raginami būti politiniais neišmanėliais, tam raginimui pasiduoda ir net ragintojus pralenkia, ir dėl to nėra nekalti. Gyvenančiajam valstybėje privalu ir dalyvauti, ir žinoti. Noras nežinojimo, pasidavimas propagandos įtakai – tai tinginystė, ir savotiškai tai yra tas pats kaip ir Fausto nusikaltimas.

Pietryčių Lietuvos švietimo vingiai

Grupė konferencijos dalyvių

Kovo aštuntąją Kauno savivaldybės konferencijų salėje vyko ataskaitinis, kas dvejus metus rengiamas „Vilnijos“ draugijos, kurios tikslas – propaguoti lietuvišką švietimą, susirinkimas. „Vilnijos“ draugijos Kauno ir Šalčininkų skyrių ataskaitose atsispindėjo ne tik nuveikti darbai, bet ir pagrindinės problemos. Šiuo metu opiausia ir svarbiausia problema yra lietuviškas švietimas Pietryčių Lietuvoje. Ar normalu, kad šiame regione yra uždarinėjamos lietuviškos ugdymo įstaigos ir nepaisoma Lietuvos įstatymų?
Vilniaus ir Šalčininkų krašte per pastaruosius ketverius metus lietuviškų ugdymo įstaigų skaičius išaugo iki trisdešimt šešių. Tačiau šių įstaigų padėtis nėra vienoda. Sunkiausiai sekasi rajono savivaldybei priklausančioms mokykloms. Pietryčių Lietuvoje didžiausią daugumą narių savivaldybės turi Lenkų rinkimų akcija, kurios pagrindinis siekis – kad švietimas būtų vykdomas lenkų kalba. Todėl nenuostabu, kad lietuviškos mokyklos šiame krašte skursta, joms sudaromos itin nepalankios sąlygos, stengiamasi, kad jos būtų kuo žemesnio lygio, kad tėvai neleistų į jas savo vaikų ir šios mokyklos užsidarytų. Apskrities priklausomybėje esančių mokyklų padėtis yra žymiai geresnė, o labiausiai pasisekė Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio mokyklai, kuri priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai.

Europos dilema
Nusikalstamumas gąsdina ir piktina Europos visuomenę. Tačiau politikų priimami griežti įstatymai varžo brangias pilietines laisves

Prancūzų policininkas su specialiu ginklu, šaudančiu guminėmis kulkomis

Vyriausybių galvos skausmas

Šmėkla klaidžioja po Europą – nusikalstamumo šmėkla. Piliečiams tai labai nepatinka, ir jų rinkti pareigūnai nebegali šių nuotaikų nepaisyti. Būtent piktinimasis nesaugumo atmosfera praėjusį birželį padėjo pasiekti įspūdingą pergalę prancūzų dešiniesiems. Vokietijoje šiurpių seksualinių nusikaltimų prieš vaikus srautas išprovokavo kanclerį Gerhardą Šrioderį pareikšti: „Uždarykime juos visiems laikams“. Nepilnamečių nusikaltėlių skaičiaus įbauginta Italijos vyriausybė svarsto, ar šešiolikmečius ir septyniolikmečius nuteistuosius siųsti į suaugusiųjų kalėjimus. Didžiosios Britanijos vyriausybė, kuri jau pateikė su nusikalstamumu susijusių vienuolika įstatymo projektų bei praėjusiais metais įgyvendino beveik šimtą kovos su nusikalstamumu naujovių, lapkričio mėnesį pristatė radikalią Baudžiamosios teisės reformą, kuri įteisintų kontroversiškas priemones, tokias kaip įtariamųjų sulaikymą be teismo sprendimo bei dažnesnį laisvės atėmimo bausmių taikymą. Pilietinių teisių gynėjai protestavo prieš kaltinamųjų teisių suvaržymą, tačiau vyriausybė nenusileidžia. „Taip, sistema griūva“, – prisipažįsta Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministras Davidas Blunkettas – žmogus, kuris tą sistemą ir griauna.

Pasirengęs kautis su oligarchais ir komunistais

Michailas Gorbačiovas

Kovo mėnesį pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas mini dvi datas - 72-ąjį gimtadienį ir 18 metų, kai, būdamas 54-erių, tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi. Tačiau nei amžius, nei politiniai išgyvenimai nepavertė jo tyliu pensininku. Jau rudeniop M.Gorbačiovas su savo vadovaujama Socialdemokratų partija rengiasi stoti į mūšį dėl vietų Rusijos Valstybės Dūmoje.
Rusijos ir užsienio žurnalistai nepraleidžia progos pakalbinti M.Gorbačiovo, o jo populiarumas, ypač Vakarų pasaulyje - gana didelis. Paskutiniame savo pokalbyje su žurnalistais M.Gorbačiovas sakė, kad dabar jį labiausiai domina Irako krizė. Paklaustas, kaip jis dabar pasielgtų V.Putino vietoje - „atiduotų“ S.Huseiną ar gintų jį, rizikuodamas susipykti su Amerika, M.Gorbačiovas atsakė, jog iki šiol V.Putinas elgėsi teisingai. Pasak jo, nors nėra jokių įtikinamų argumentų dėl Irako puolimo būtinumo, V.Putinas siekia išvengti santykių su JAV pablogėjimo. M.Gorbačiovas patarė JAV prezidentui Dž.Bušui pasekti prezidento Džono Kenedžio pavyzdžiu, kuriam irgi nepatiko Kubos diktatorius F.Kastro, kaip Dž.Bušui - S.Huseinas. Tačiau Dž.Kenedžiui „užteko proto“ neįsivelti į karą su Sovietų Sąjunga dėl sovietų raketų bazių Kuboje.