Horizontai

Viskas šiandien

Kad ir ką svarstytume rimtai, viskas yra puiku ir įdomu, ir vis apie šiandieną. Nepatikėsite, kad šiandien mums yra svarbu, ar buvo pasmerktas, ar išteisintas daktaras Faustas. Taigi dvi nuomonės, aprašytos Arvydo Jockaus pokalbyje su Silvestru Gaižiūnu, pavadintame “Faustiškoji literatūra – bandymas atsakyti, kas yra žmogus” (“Horizontai”, Nr. 5).
Viena nuomonė ta, kad Fausto siela, nors ir velniui parsidavusi, nebuvo amžinai pasmerkta. Taip interpretavo Gėtė. Jo Fausto sielą iš šėtono paveržė angelų šeimyna, taigi pabaiga optimistiška. Tuo tarpu rašytojas Frydrichas Klingeris sprendė kitaip, ir jo kūrinyje Faustas nubaustas pragaru už begalinį smalsumą. Ir kitų autorių – šėtoniška jėga nubaudžia kiekvieną, kas per daug trokšta.
Tikriausiai yra teisingesnė Gėtės interpretacija. Visai ne nuodėmė yra begalinis noras žinoti nei sužinoti, o greičiau tingėjimas ir nenoras sužinoti yra nusikaltimas. Nusikalstamo noro nežinoti yra pertekusi mūsų nūdiena, ir matome jo pasekmes. Žmonės raginami būti politiniais neišmanėliais, tam raginimui pasiduoda ir net ragintojus pralenkia, ir dėl to nėra nekalti. Gyvenančiajam valstybėje privalu ir dalyvauti, ir žinoti. Noras nežinojimo, pasidavimas propagandos įtakai – tai tinginystė, ir savotiškai tai yra tas pats kaip ir Fausto nusikaltimas.
Faustas degė noru žinoti, tačiau… jis patingėjo sužinoti savo jėgomis, pasinaudodamas Dievo jam duotomis galiomis ir Dievo leidžiamu būdu. Galių užtenka, sužinojimo būdai tinkami, tik reikia sutelkti jėgas. Dar labiau, negu tą jau buvo daręs, darbui susitelkti Faustas patingėjo, pamanė – bus lengviau šėtono pasiūlymais pasinaudoti, ir tai yra jo nuodėmė, o ne pats noras sužinoti. Ne savo jėgomis, o piktojo pagalba panoro sužinoti. Žinoma, nesužinojo. Buvo tik farsas, piktasis tik uždengė nuo jo akių žinojimą ir paliko neblėstantį alkį. Todėl apsigavo, nusikalto, bet jį aprašiusiam Gėtei rodėsi, kad ne per daug, kad galėjo būti išteisintas, ir todėl angelų šeimyna atsiėmė jį iš šėtono. Noro žinoti jis neslopino – tai gerai. Bet patingėjo įtempti savo jėgas, panoro lengviau, susidėjo su šėtonu – tai blogai, bet, pasirodo, ne taip blogai, kaip būtų buvę, sunaikinus patį žinojimo norą.
Galime tik spėlioti, kaip bus mūsų laikais nuo žinojimo bėgantiems žmonėms. Tas bėgimas – tai ne pasyvi tinginystė, o aktyvus gynimasis nuo žinių. Kad neišgirstų, kad nesuprastų, kad Aš jų nepagydyčiau, - taip labai panašiai Kristus kaltino savo laiko nežinuolius, o jų tokių dabar net daugiau atsirado. Jie bijo žinoti. Jie ginasi, kad nesužinotų. Savotiška aktyvi tinginystė.
Keisti, juokingi pavyzdžiai. Propaganda yra aktyvi ir teikia paviršutiniškiems protams užsiėmimo, ir vis tam, kad jie nepastebėtų svarbių vyksmų valstybėje. Pateikiama piktinimuisi nesąmonės ir fikcijos, kad nekiltų tikras piktinimasis dėl tikrų nusikaltimų.
Vyko rinkimų kampanija, platinti šmeižtai prieš Vilniaus banką, padaryti nuostoliai. Turėtų vykti tyrimas, o žmonės turėtų dėl nusikaltimo piktintis. Kad to nevyktų, sukuriama istorija apie žurnalistų verbavimą. Apie tai gausiai šnekama, nukreipiamas dėmesys nuo tikros blogybės, patariant labai piktintis tariamąja blogybe. Metodas ne pernelyg gudrus, bet visai pakankamas paviršutiniškiems žmonėms apgauti.
Kad nekiltų rūpinimasis dėl Prezidento pokalbių su V.Putinu ir dėl kelionės į Afganistaną, pristatoma Lenočka – tai ji patarinėja, ir net labai gerai, nes Dievo valią pasako. Žmonės liūdi, piktinasi, bet geriau tegul būna paslaptingąja Lenočka užsiėmę ir nepastebi už ją grėsmingesnio V.Putino, komanduojančio Lietuvos Prezidentui.
O kad užsimirštų juodosios technologijos rinkimų metu, nešvarūs pinigai ir įstatymų nepaisymas, – tam ir pasitarnauja Lenočka bei jos užkeikimais skelbiama tariamai Dievo valia – pagal ją turėjo būti tik tas Prezidentas išrinktas.
Nesiliaujantis spektaklis ir tokio spektaklio ištroškę žmonės, visai privengiantys galvoti. Trokštantys, kad jiems būtų pasakyta. Sugromuliuota atitinkama forma ir į smegenis „įdėta“. Ateitų kitokia informacija, ir reikėtų smegenis krutinti, vietą ir tai kitokiai rengti – tai darbas, sąnaudos, bet kam to reikia aptingusiems? Įdėtąją informaciją vartalioja, gromuliuoja ir džiaugiasi, kad tikro žinojimo nėra. Kam žinojimo? Ir pastangos, ir nerimas. Tad ir bėga nuo jo bėgte net tinginiais.
Aptarinėjami propagandos teiginiai, žinoma, pavadinus juos tiesa be svarstymų, tik vadovaujantis principu: tokios noriu, prie tokios pripratau, tad todėl ir tiesa. Ir tegul nepabando niekas pasakyti kaip nors kitaip, ypač galintieji įrodyti – tokio bijoma, nuo tokio bėgama – kad tik nesužinotų tikrosios tiesos.
Menkutis pavyzdys. Aptarinėjama nesena naujiena, kad atstatydintas sveikatos ministras, kad paskirtas Juozas Oleka. Aptarinėdami vieni kitus ragina džiaugtis. O jei kas pasako, kad tos pačios partijos (mat partija viena – valdžios) atstovas, abu ministrai vienodi – šis teiginys laikomas ne tipine propaganda ir tuojau atmetamas. Kalbėti ta tema toliau nesiseka, imamasi panašios kitos, sakoma: Vis dėlto Paksas tvirtas: pareikalavo, ir buvo pakeistas ministras. O gal ten nė vienas nieko nereikalavo. Vyko spektaklis, o užkulisiuose susitarė: Aš priešinsiuosi, o tu būsi tvirtas, ir būsi populiarinamas kaip tinkamesnis.
Erezija, ir vėl nežinuoliai baiminasi tokios versijos, nors niekaip jos nepaneigtų. Ir įvykiai nepaneigia, kad kas nors nesutarta, kad blėstantis populiarumas aukojamas perspektyvesniam, ilgesniam laikui pasiliksiančiam jau vien dėl amžiaus, o kartu ir dėl išvaizdos, nes buvusiojo ji jau smarkiai pablogėjo.
Tinginiaujama kaip Fausto, tik jis norėjo ir tarėsi tikrai žinias renkąs, deja, neleistina pagalba, o dabartiniai nefaustai nuo žinių ginasi. Ar bus kalti?
Žemišku žvilgsniu jie kalti neabejotinai. Veltui juos ar kažką kitą teisina, nors ir su gerais norais Vladas Terleckas („XXI amžius“, Nr.18. “A. Sniečkaus šmėkla sutelkė platformininkus ir “savarankiškuosius” komunistus“.). Autorius kažką teisina, kad nekalti, nes jų tautiškai neišugdė spauda, rašytojai, politikai. Partijos, partijėlės laikas nuo laiko tik pavadina juos pilvažmogiais, mankurtais, o pačių programose nieko nėra numatyta patriotiniam žmonių ugdymui.
Tikriausiai kai kurių partijų programose yra, bet tos partijos paprastai nelaimi. Tikriausiai žmonės nenori būti ugdomi. O galėtume paklausti ir atvirkščiai: ne kodėl politikai, rašytojai žmonių patriotais neišugdė, bet kodėl žmonės neišugdė patriotų politikų, žurnalistų, rašytojų? Arba dar ir taip: kodėl nuo ryto iki išnaktų niekinanti propaganda nepakenkė, pavyzdžiui, Vladui Terleckui, Gražinai Trimakaitei, Edvardui Šiugždai arba Petrui Katinui, o kažkurie kiti gali būti pateisinti, kad jiems pakenkė?
Jeigu ne visiems pakenkia - vadinasi, galima atsispirti. Reiškia, kad norintieji gali sužinoti, kur propagandinis melas, o kur tiesa. Nenorintieji sužinoti yra kalti, ir to nereikia neigti. Geriau tegul visi žino, kad kaltė yra ne tik faustiškoji tinginystė, bet kad kita tinginystė – noras nežinoti – gali būti dar baisesnė. Tad šitaip nusikalstančių angelų šeimyna gal neims iš piktojo vaduoti?
Diplomatija - kas kita. Reikia su savo broliais, kad ir klystančiais, švelniai kalbėti, nuo “pilvažmogių” nepradėti, kad pykčiu neužblokuotų, bet ir jiems patiems reikia žinoti – nėra nekalti. Ne kitokį gavę protą kaip V.Terleckas arba P.Katinas. Globėjiškumas, manymas, kad kitokį protą gavę irgi yra jų įžeidimas, gal net didesnis už aną bjaurų epitetą. Mat šito įžeidimo pasekmės yra bjaurios. Bėda, kad gali neįsižeisti, bet patys gali panorėti jaustis amžinai globojamieji, o visi yra savarankiški ir už save atsakingi.

Gražina TRIMAKAITĖ