"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. kovo 19 d., Nr. 6 (51)

PRIEDAI

Pietryčių Lietuvos švietimo vingiai

Grupė konferencijos dalyvių

Kovo aštuntąją Kauno savivaldybės konferencijų salėje vyko ataskaitinis, kas dvejus metus rengiamas „Vilnijos“ draugijos, kurios tikslas – propaguoti lietuvišką švietimą, susirinkimas. „Vilnijos“ draugijos Kauno ir Šalčininkų skyrių ataskaitose atsispindėjo ne tik nuveikti darbai, bet ir pagrindinės problemos. Šiuo metu opiausia ir svarbiausia problema yra lietuviškas švietimas Pietryčių Lietuvoje. Ar normalu, kad šiame regione yra uždarinėjamos lietuviškos ugdymo įstaigos ir nepaisoma Lietuvos įstatymų?
Vilniaus ir Šalčininkų krašte per pastaruosius ketverius metus lietuviškų ugdymo įstaigų skaičius išaugo iki trisdešimt šešių. Tačiau šių įstaigų padėtis nėra vienoda. Sunkiausiai sekasi rajono savivaldybei priklausančioms mokykloms. Pietryčių Lietuvoje didžiausią daugumą narių savivaldybės turi Lenkų rinkimų akcija, kurios pagrindinis siekis – kad švietimas būtų vykdomas lenkų kalba. Todėl nenuostabu, kad lietuviškos mokyklos šiame krašte skursta, joms sudaromos itin nepalankios sąlygos, stengiamasi, kad jos būtų kuo žemesnio lygio, kad tėvai neleistų į jas savo vaikų ir šios mokyklos užsidarytų. Apskrities priklausomybėje esančių mokyklų padėtis yra žymiai geresnė, o labiausiai pasisekė Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio mokyklai, kuri priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai.
Susirinkime kalbėjęs „Vilnijos“ draugijos Šalčininkų skyriaus pirmininkas bei Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio mokyklos direktorius V.Žilius sakė, kad nuo 1989 metų „Vilnijos“ draugijos pagalba, ypač tada, kai švietimo ministru buvo akademikas Z.Zinkevičius, Šalčininkų rajone buvo įsteigta per 20 ugdymo įstaigų, kuriose dėstoma lietuvių kalba. Iki tol šiame rajone buvo tik viena lietuviška Poškonių mokykla. Sovietmečiu vietos gyventojams nebuvo sudarytos sąlygos jaunąją kartą ugdyti ta kalba, kurią jie norėtų pasirinkti, todėl, anot V.Žiliaus, „Vilnijos“ draugijos pagrindinis tikslas - atstatyti nutautintą šio krašto dvasią, sudaryti vienodas galimybes tiems, kurie nori mokytis lietuviškose mokyklose, kad jaunoji karta galėtų lengviau studijuoti aukštosiose mokslo įstaigose ir lengviau integruotųsi į visuomeninį Lietuvos gyvenimą. V.Žilius džiaugėsi, kad šiuo metu kiekvienoje apylinkėje yra bent po vieną lietuvišką mokyklą ir visiems rajono gyventojams sudarytos vienodos sąlygos leisti savo vaikus tiek į rusiškas, tiek į lenkiškas, tiek į lietuviškas mokyklas. Šiandien vis daugiau atsiranda tėvų, norinčių, kad jų atžalos, skirtingai negu senoji karta, neturėtų kalbos barjero ir taptų visaverčiais Lietuvos piliečiais, todėl savo vaikus leidžia į lietuviškas ugdymo įstaigas. „Tačiau pastaruoju metu kelia nerimą tai, kad rajono savivaldybės administracija, vadovaujama Lenkų rinkimų akcijos, deda visas pastangas, kad šios mokyklos žlugtų ir būtų uždarytos. Per dvejus metus buvo uždarytos trys lietuviškos pradinės mokyklos, o visai neseniai iš vietinio laikraščio „Šalčia“ sužinojome, kad nuo balandžio 1 dienos rajono taryba nusprendė uždaryti vaikų darželį „Saulutė“. Pagrindo uždaryti šiai ugdymo įstaigai nėra, nes vaikų, lankančių šį darželį, skaičius vis didėja. Problema yra ta pati – sužlugdyti lietuvišką švietimą šiame krašte, - kalbėjo „Vilnijos“ draugijos Šalčininkų skyriaus pirmininkas V.Žilius. – Lenkų rinkimų akcijos nariai mus vadina nacionalistine „Vilnijos“ draugija. Tačiau mūsų draugija nesiekia, kad būtų uždarytos lenkų mokyklos ar bent viena jų, o siekia atstatyti teisingumą, tai yra sudaryti visiems vienodas sąlygas mokytis valstybine kalba“.
Vilniaus apskrities Švietimo tarybos vadovas Jonas Endriukaitis akcentavo, kad Pietryčių Lietuvos problema yra visos Lietuvos problema, o ypač Lietuvos šviesuomenės ir inteligentijos. Vilniaus krašto mokyklos yra izoliuotos nelietuviškoje aplinkoje, todėl, anot jo, yra labai svarbu, kad į šias mokyklas su savo programa atvažiuotų inteligentų ir moksleivių grupės iš didžiųjų miestų, kad, plėsdamos šio regiono moksleivių akiratį, jos nuolat palaikytų ryšį su šiomis mokyklomis. J.Endriukaičio teigimu, taip pat labai svarbu, kad į šio krašto problemas atkreiptų dėmesį Seimo nariai, nes iki šiol šio krašto situacija domėjosi tik prof. Vytautas Landsbergis, kuris aplankė daugelį mokyklų, o Šalčininkų Tūkstantmečio mokyklai yra padovanojęs fortepijoną.
J.Endriukaitis pateikė ir statistinius duomenis apie Vilniaus miesto dieninio bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių skaičius. Klasėse su lietuvių dėstoma kalba moksleivių skaičius nuo 1989/1990 mokslo metų iki 2002/2003 mokslo metų išaugo nuo 53 proc. iki 69 proc., o klasėse su rusų dėstoma kalba moksleivių skaičius tų pačių metų laikotarpyje sumažėjo nuo 42 proc. iki 20 proc. Klasėse su lenkų dėstoma kalba moksleivių skaičius didėjo iki 1999/2000 mokslo metų ir nuo 5,3 proc. pasiekė 11,4 proc. 2000/2001 mokslo metais išliko toks pats skaičius, o nuo 2001/2002 mokslo metų ėmė mažėti. Šiandien klasėse su lenkų dėstoma kalba mokosi 11,2 proc. moksleivių. Sovietiniais metais Vilniuje ne visi lietuvių moksleiviai mokėsi lietuviškose mokyklose. Daugelis mišrių šeimų savo vaikus leisdavo į rusų ar gudų mokyklas. Šiandien daugiau vaikų iš mišrių santuokų nori mokytis lietuviškose mokyklose, todėl jų steigimas Vilniaus ir Šalčininkų krašte yra sveikintinas reiškinys.
Vilniaus apskrities Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktoriaus J.Vasiliausko žodžiais tariant, pamatai šioms mokykloms buvo padėti konservatorių partijos dėka. Iš valstybės biudžeto joms buvo skirta 5,5 milijonai litų, kurie išliko iki šių dienų, o ateityje turėtų didėti. Šiandien, anot jo, reikia, kad būtų naujai patvirtinta Pietryčių Lietuvos švietimo ir socialinio plėtojimo programa, kad būtų sutvarkytos investicijos, kad šio rajono mokyklos iš pradinių natūraliai taptų pagrindinėmis. Problemų yra ir visada bus, bet tam, kad jos spręstųsi, reikalingas kiekvienos valdančios daugumos dėmesys.
Šiuo metu lenkiškų mokyklų padėtis Pietryčių Lietuvoje yra daug geresnė nei lietuviškų mokyklų. „Vilnijos“ draugijos pirmininko Kazimiero Garšvos teigimu, Lenkija šiais metais skyrė 46 milijonus zlotų švietimui už Lenkijos ribų, todėl lenkiškos mokyklos gauna 43 proc. didesnį finansavimą nei lietuviškos ugdymo įstaigos ir turi privilegijuotą padėtį šiame krašte. Vilniaus ir Šalčininkų rajone vyrauja gudų kalba, o lietuvių kalba yra ignoruojama. „Tačiau įstatymas garantuoja mokslą gimtąja kalba ir valstybine kalba. Šiame krašte nesilaikoma įstatymo, nes per pastaruosius kelerius metus buvo uždarytos penkios lietuviškos mokyklos. Kaip galima Lietuvoje nesilaikyti Lietuvos įstatymų?“ – kalbėjo K.Garšva.
„Ar lietuviškų mokyklų uždarinėjimas nėra iš pačios Lenkijos atėjusi tradicija!“ – kažkas juokavo iš pasisakančiųjų. Tik Lietuvoje šios mokyklos neiškėlė juodų vėliavų. O gal ir reikėtų? Akademiko Z.Zinkevičiaus teigimu, mūsų valdžia tik dabar išgirdo, kad Lenkijoje uždarinėjamos lietuviškos mokyklos. „Bet jos jau uždarinėjamos seniai. Kiek mes besikreipdavome, niekas į tai nekreipdavo dėmesio. Dabar abiejų šalių prezidentai lyg ir susitarė, bet aš manau, kad tas susitarimas bus neilgas, keleriems metams, o paskui vėl bus tas pat. Čia neužtenka gerų norų, tam reikia nuolatinės aiškios pozicijos ir konkrečių pastangų“, - sakė Z.Zinkevičius.
Akademikas Z.Zinkevičius pasakojo, kad prieš dešimt metų Šalčininkų rajono padėtis lietuviškų mokyklų atžvilgiu buvo daug prastesnė negu Vilniaus rajono. Šiandien rajonų padėtis pasikeitė vietomis. Šalčininkuose yra nemažai lietuviškų mokyklų, žmonės jų pageidauja, jos sparčiai plečiasi. Tuo tarpu Vilniaus krašte yra daug vietų, kur trūksta lietuviškų mokyklų, kur jų steigimas būtinas, bet tam nėra pakankamo pritarimo ir lėšų.
Kalbant apie lėšas, lietuviškų mokyklų finansavimas Pietryčių Lietuvoje yra aiškiai nepakankamas. Kol Lenkija sėkmingai finansuoja savo mokyklas už valstybės ribų, lietuvių mokyklas remia tik du privatūs Amerikos lietuvių fondai: Šalčiūtės - Sidrienės ir Čingų šeimos fondai. Pastarajam labdaros fondui, kuris šelpia tikinčias daugiavaikes šeimas, vadovauja J.Endriukaitis, o nariai yra vyskupas J.Boruta,SJ, akademikas Z.Zinkevičius, J.Vasiliauskas, buvęs Vilniaus apskrities viršininkas A.Vydūnas. Šio fondo iniciatyva susirinkimo metu vienai daugiavaikei šeimai buvo įteikta dviejų tūkstančių litų parama, o ateityje žadama paremti dar devynias šeimas. Tačiau tai toli gražu neišsprendžia finansinių problemų šiame krašte.
Lietuviškų mokyklų padėtis labai daug priklauso nuo pačių mokytojų, nuo jų entuziazmo ir noro dirbti šį darbą. Kai steigėsi Čiužiakampio mokyklėlė, Z.Zinkevičiaus pasakojimu, buvo tik keturi mokiniai ir tie patys per vakarą išsilakstė. Mokytoja Žalkutė per naktį surado kitus vaikus, o šiandien joje jau mokosi daugiau kaip pusė šimto mokinių. Atidarant pirmąsias lietuviškas mokyklas, priklausančias apskričiai, dauguma mokytojų buvo jaunos studentės iš Panevėžio pedagoginės mokyklos, įgijusios muzikinį išsilavinimą, kurios su didele energija ir užsidegimu ėmėsi kurti įvairius saviveiklos būrelius ir taip plėtė mokinių ratą.
Jurgelionių mokyklos (Dieveniškių seniūnija) mokytoja Ilona Šedienė pasakojo, kad Lietuvos visuomenė neįsivaizduoja, kaip žmonės gyvena šiame krašte, kaip jie yra draskomi, mėtomi ir pasiklydę tarp dviejų valstybių bei valdžių lojalumo. „Čia dar stipriai jaučiasi, kad daugelis vidurinės kartos tėvų yra išauklėti sovietinės mokyklos dvasia. Jų pačių tėvai neturėjo išsilavinimo, dirbo kolūkiuose, nemokėjo lietuvių kalbos ir neturėjo motyvų ją išmokti. Žmonės dar ir šiandien čia gyvena tarsi uždaroje respublikoje“, - sako mokytoja. Tokiose sąlygose dirbti yra ypač sunku, bet mokytoja, pati būdama penkių vaikų motina ir neseniai patyrusi didelę nelaimę – sudegė jos namas, nenuleidžia rankų ir toliau visą save atiduoda šio krašto vaikų ugdymui, rengia įvairius projektus, propaguoja lietuvybę, žadina žmonių sąmoningumą, jų tautinį ir pilietinį identitetą.
Ar ne tokių žmonių reikia Pietryčių Lietuvai? Bet ką kalbėti apie rajono valdžią, kuri tokių entuziastų bijo kaip velnias kryžiaus. Neseniai iš pareigų buvo atleistas S.Rapalionio vidurinės mokyklos direktorius V.Dailitka, dirbęs joje nuo pat jos atkūrimo 1992 metais, ir kurio šeima jau du šimtmečius šiame krašte puoselėja lietuvybę. V.Dailidka iki šiol šiame krašte negali rasti darbo. Tuo tarpu atleistasis jo kolega Jankovskis, kartu radęs užtarimą pas rajono valdžią, iš karto tapo Šalčininkų globos namų direktoriumi. Ir vėl ta pati nesibaigianti kova savame krašte. Kada pagaliau lietuviai galės netrukdomi jaustis lietuviais, o lenkai ir rusai išmoks gerbti valstybės, kurioje jie gyvena, įstatymus ir žmones?

Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija