Pasirengęs kautis su oligarchais
ir komunistais
|
Michailas Gorbačiovas |
Kovo mėnesį pirmasis ir paskutinis
SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas mini dvi datas - 72-ąjį
gimtadienį ir 18 metų, kai, būdamas 54-erių, tapo SSKP CK generaliniu
sekretoriumi. Tačiau nei amžius, nei politiniai išgyvenimai nepavertė
jo tyliu pensininku. Jau rudeniop M.Gorbačiovas su savo vadovaujama
Socialdemokratų partija rengiasi stoti į mūšį dėl vietų Rusijos
Valstybės Dūmoje.
Rusijos ir užsienio žurnalistai nepraleidžia progos pakalbinti
M.Gorbačiovo, o jo populiarumas, ypač Vakarų pasaulyje - gana
didelis. Paskutiniame savo pokalbyje su žurnalistais M.Gorbačiovas
sakė, kad dabar jį labiausiai domina Irako krizė. Paklaustas,
kaip jis dabar pasielgtų V.Putino vietoje - atiduotų S.Huseiną
ar gintų jį, rizikuodamas susipykti su Amerika, M.Gorbačiovas
atsakė, jog iki šiol V.Putinas elgėsi teisingai. Pasak jo, nors
nėra jokių įtikinamų argumentų dėl Irako puolimo būtinumo, V.Putinas
siekia išvengti santykių su JAV pablogėjimo. M.Gorbačiovas patarė
JAV prezidentui Dž.Bušui pasekti prezidento Džono Kenedžio pavyzdžiu,
kuriam irgi nepatiko Kubos diktatorius F.Kastro, kaip Dž.Bušui
- S.Huseinas. Tačiau Dž.Kenedžiui užteko proto neįsivelti į
karą su Sovietų Sąjunga dėl sovietų raketų bazių Kuboje.
M.Gorbačiovas kritikavo JAV, kurios dabar esą sergančios vartotojų
visuomenės liga. Todėl, anot M.Garbačiovo, JAV siekia žūtbūt išsaugoti
dabartinius amerikiečių gyvenimo standartus. O tam išsaugoti reikia
labai daug energetikos šaltinių, konkrečiai - naftos. Taip pat
ir iš Irako. Buvęs SSRS prezidentas pabrėžė, jog amerikiečiai,
kurie sudaro 5 proc. pasaulio gyventojų, sunaudoja 42 proc. pasaulio
energijos. Tai monstras, kuris pasirengęs viskam dėl savo tikslų,
- teigė M.Gorbačiovas.
Buvęs sovietų lyderis atmetė kritiką, kad jis gėdingai nusileido
Vakarams ir nieko neuždirbo Rusijai, atiduodamas Rytų Vokietiją
ir paleisdamas Varšuvos bloką. Jis sakė jokiu būdu negalėjęs sutikti
pasiųsti tankų, kad šie numalšintų visose Varšuvos bloko šalyse
prasidėjusių demokratinių procesų. Tai būtų buvusi tikra katastrofa.
Tas pats ir dėl Sovietų Sąjungos skolos buvusiai Vakarų Vokietijai,
tos skolos panaikinimą, anot M.Gorbačiovo kritikų, jis privalėjo
išsiderėti. Bet M.Gorbačiovas pažymėjo, kad Maskvai skolino pinigus
ne Vokietijos vyriausybė, o privalūs kreditoriai, kurie niekada
nepamiršta, kad paskolino pinigų. Tai turime įprotį - viską norime
gauti už dyka (na chaliavu), - piktinosi M.Gorbačiovas.
Įdomų klausimą buvusiam sovietų lyderiui uždavė žinomas rusų žurnalistas
Vitalijus Cepliajevas: Michailai Sergejevičiau, kas jūs esate
šiandien gal federalinės reikšmės pensininkas? Ar juntate valstybės
rūpinimąsi jumis? Į tai M.Gorbačiovas atsakė, jog gauna keturių
minimalių atlyginimų dydžio pensiją - 4400 rublių. O apie minėtą
rūpestį paskutinysis SSKP gensekas atsiliepė labai ironiškai.
Jo žodžiais tariant, po atsistatydinimo jam buvo paskirta prezidento
atlyginimo dydžio pensija - 4000 rublių. Tačiau po savaitės buvo
paleistos kainos, prasidėjo infliacija ir jo pensija sumažėjo
iki keturių, o netrukus - iki dviejų dolerių. Tiesa, buvęs premjeras
V.Černomyrdinas kreipėsi į prezidentą B.Jelciną, kad padidintų
M.Gorbačiovo pensiją. Tačiau B.Jelcinas neva grubiai atšovęs:
Atstokite nuo manęs su tuo Gorbačiovu. Todėl kilo klausimas:
kaip pragyventi? Mudviejų su žmona Raisa santaupos tesudarė tik
26 tūkstančius rublių. Tiesa, man siūlė dirbti profesoriumi užsienyje.
O čia niekas nieko nesiūlė. Už bet kokius pasiūlymus mano atžvilgiu
Borisas (Jelcinas) skaudžiai mušdavo per rankas kiekvienam. Taigi
aš pradėjau važinėti po pasaulį skaitydamas paskaitas, rašydamas
knygas. Taip mano situacija iš esmės pasikeitė. Dabar mano šeima
viskuo apsirūpinusi, - sakė M.Gorbačiovas. Jis dar nuo SSKP politbiuro
laikų turi vasarnamį, keturių asmenų apsaugą ir automobilį Mersedes.
Paklaustas, kodėl jis, užsidirbęs nemažai pinigų, dar sutiko reklamuoti
vienos firmos picą, M.Gorbačiovas nesutriko ir pasakė, jog, kilus
krizei 1998 metais, pritrūko pinigų jo vardo fondo pastatui užbaigti.
Jis pripažino, jog už picos reklamą gavo labai didelius pinigus.
Taip ir pasakė - labai didelius. Apskritai M.Gorbačiovas gyrėsi,
kad jo sąžinė absoliučiai švari. Ir šaipėsi iš B.Jelcino aplinkos
žmonių, kurie skleidė gandus apie jo prabangias vilas Floridoje,
Baltijos šalyse, netgi Tibete. Buvo sudaryta net komisija tam
klausimui ištirti bei ieškoti M.Gorbačiovo vilų ir sąskaitų užsienio
bankuose. Anot M.Gorbačiovo, ta komisija tik aptiko 22 B.Jelcino
favorito J.Gaidaro vyriausybės narių didžiules sąskaitas įvairių
užsienio valstybių bankuose.
Šiandien ir jūs, ir Jelcinas - abu pensininkai. Ar jūs pasirengęs
jam atleisti už praeitį? - klausė vienas žurnalistas. M.Gorbačiovas
atsakė: Ne. Aš ir pats negaliu sau atleisti už tai, kas atsitiko
šaliai. O tuo labiau Jelcinui. Mes su juo nebuvome susitikę ir
nė karto nesikalbėjome po 1991 metų. Jeigu susitikčiau, niekada
nepaduočiau Jelcinui rankos.
Be to, M.Gorbačiovas sakė esąs visiškai įsitikinęs, kad Rusijoje
būtų socialdemokratinė tvarka. Kaip atsakas komunistams, kurie
vėl nori grąžinti Rusijoje senąją tvarką, ir Jelcino pseudoliberalams,
kurie sugriovė ir išvogė valstybę. M.Gorbačiovas sakė negalįs
atsistebėti, kaip resursai, priklausantys valstybei, atsidūrė
vagių, cinikų, viskuo pertekusių gobšuolių rankose. O dabar, pasak
buvusio SSRS prezidento, tie chapūgos nori visiškai nusipirkti
Valstybės Dūmą ir jau skaičiuoja, kiek šimtų milijonų dolerių
reikės tam tikslui. Tačiau, kaip sakė M.Gorbačiovas, dabartinis
prezidentas V.Putinas turi išlikti. Tik jam būtina naujos sudėties
Valstybės Dūma, nes dabartinė visiškai sugedusi, perdėm korumpuota.
Taip pat reikalinga ir kitos sudėties vyriausybė.
M.Gorbačiovas paragino Irako vadovą S.Huseiną atsistatydini. Tai
yra vienintelė galimybė karui Irake išvengti, sakė jis Maskvoje.
M. Gorbačiovas teigė abejojąs, kad JAV pakeistų savo poziciją.
S. Huseino atsistatydinimas, anot jo, atvertų kelią permainoms
ir naujai politinei vadovybei. Kaip priverstinio atsistatydinimo
pavyzdį M .Gorbačiovas paminėjo savo paties pasitraukimą 1991-ųjų
pabaigoje ir caro Nikolajaus II - 1917-aisiais.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"