Prancūzų ir vokiečių imperija?

Sausio pabaigoje pasaulio spaudoje pasirodė sensacingi pranešimai apie Prancūzijos ir Vokietijos susijungimą į vieną valstybę. Tokius pareiškimus padarė šių šalių politiniai komisarai Europos Sąjungoje vokietis Giunteris Ferhoigenas ir prancūzas Paskalis Lami. Tai iš tiesų sensacinga, nes pasaulis gali tapti naujos europinės integracijos liudytoju - visiško politinio dviejų pagrindinių kontinentinės Europos valstybių susiliejimo. Galima pažymėti, jog, žvelgiant geopolitiniu požiūriu, tradiciškai Vokietija laikoma kontinentinės Europos rytine dalimi, anot vieno Vakarų žurnalisto, „savotiška Azija Europos rėmuose“. Kaip priešprieša jai yra salų valstybė Anglija. O Prancūzija yra lyg ir krantų zona, balansuojanti tarp kontinentinės (prorusiškos) ir jūrinės (proangliškos) šalių orientacijos. Jeigu Prancūzija suartės su Vokietija (kažkada Austro-Vengrijos imperija), tai Europa žengtų vienu istoriniu keliu - į Rytus, arba, vokiškai kalbant, nach Osten; jeigu su Anglija, tai į Vakarus.
Kai kurie nepalankiai Anglijos atžvilgiu nusiteikę politologai teigia, jog šiuolaikiniame politiniame Vakarų žemėlapyje Anglija yra ne kas kita, kaip jūrinė JAV bazė, nepaskandinamas lėktuvnešis, svarbi atlantinės sistemos dalis. Vokietija gi, po Antrojo pasaulinio karo netekusi buvusios karinės - strateginės reikšmės, visas jėgas skyrė ekonominei ir finansinei galybei stiprinti.
Strateginė Prancūzijos ir Vokietijos sąjunga - auksinė eurazijos entuziastų, taip pat nepriklausomos nuo anglosaksų Europos šalininkų svajonė. Prisimenama netgi senoji Šventosios Romos vokiečių nacijų imperija, prancūziška-vokiška Europa - tai ambicingas geopolitinis projektas su didelėmis perspektyvomis. Tokia sąjunga taptų galinga Europos supervalstybe, sugebėsiančia kovoti už savo politinius ir strateginius interesus ne tik labai plačioje erdvėje Europos žemyne, bet apims ir Magribo valstybių bei dalį Afrikos teritorijos. Juk, pagal europietiškos geopolitikos kanonus, Viduržemio jūra tėra tik „vidaus ežeras“ vieningoje euroafrikos erdvėje.
Prancūzų-vokiečių Europa - tai Europa, kuri pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pretenduotų į visišką savarankiškumą, netgi nesiskaitanti su JAV, Anglijos, taip pat ir Rusijos politika.
Į tokius planus bemat reagavo Maskva. Kaip teigė Maskvos „Izvestijų“ dienraštyje žinomas ir įtakingas politologas A.Duginas, Eurazijos geopolitika diktuoja vienintelį atsakymą: „Rusija privalo padėti statyti ašį „Paryžius-Berlynas“ ir pratęsti jos statybą iki ašies „Paryžius-Berlynas-Maskva“. A.Duginas pažymi, kad galimas Prancūzijos ir Vokietijos susijungimas nenukreiptas prieš „nusilpusią ir apipešiotą“ Rusiją, o prieš planetos hegemoną Jungtines Valstijas ir jų pagrindinę sąjungininkę Didžiąją Britaniją. Kai kurie politikos analitikai daro išvadą, jog savo metu to paties siekė tuomečiai Prancūzijos ir Vokietijos vadovai - prezidentas Šarlis de Golis ir kancleris Konradas Adenaueris. Esą jie stengėsi pasipriešinti NATO, JAV ir Didžiajai Britanijai. Kai kurie gana įtakingi Rusijos politikai samprotauja, kad susijungusi, stipri ir visiškai savarankiška Europa, konkrečiai bendra Prancūzijos-Vokietijos valstybė, yra pagrindinis Rusijos saugumo garantas. „Mes neturime teisės praleisti istorinį šansą ir todėl privalome nedelsiant įsijungti į šį procesą, nepaisant jokių sąlygų. Prancūzų-vokiečių Europa - pagrindinis mūsų saugumo nuo Vakarų veiksnys“, - teigia A.Duginas. Toliau jis samprotauja: „Jeigu europietiška integracija pasieks savo tikslą ir jeigu į šį procesą įsijungs Rusija su savo didžiuliais gamtiniais resursais, strateginiu ir kultūriniu potencialu, tada rytdienos pasaulis taps subalansuotas, daugiapolis. Jeigu nugalės vienpolio pasaulio modelis, tai yra globalizacija amerikietiškai, tai apie bet kokį realų geopolitinį pasirinkimą, suverenitetą teks pamiršti“. Taigi Maskva puikiai suvokia, jog bendros Prancūzijos ir Vokietijos valstybės idėja jai labai naudinga, nes visų pirma nukreipta prieš Vašingtoną.
Vokietijos spauda rašo, kad vasario mėnesį Rusijos prezidentas, vykdamas į Paryžių, sustojo Berlyne. Esą kancleris G.Šrioderis gąsdino Kremliaus šeimininką, jog nieko nedarant vadinamoji senoji Europa paprasčiausiai ištirps transatlantiniame katile ir galutinai pasaulyje įsiviešpataus Jungtinės Valstijos. Apie V.Putino reakciją į tokią G.Šrioderio ataką girdėti neteko. Tačiau kalbama, jog G.Šrioderis „gerokai atšalo“ V.Putino atžvilgiu po to, kai jis gana ryžtingai tariamai pakeitė savo užsienio politikos orientaciją nuo Europos Sąjungos į Ameriką. Tačiau ir V.Putinas turėjo priekaištų G.Šrioderiui, primindamas jo pažadus smarkiai padidinti investicijas į Rusiją. Ką gi, G.Šrioderis pažadėjo, bet vokiečių verslininkai ir kompanijos bent jau kol kas net nemano to daryti. Dar daugiau, Vokietijos spaudoje nesiliauja kritika Rusijos adresu dėl jos veiksmų Čečėnijoje ir šaipomasi iš V.Putino siūlymo atšaukti vizų režimą tarp Rusijos ir ES šalių. Ir pats G.Šrioderis neparodė jokio entuziazmo tokiu pasiūlymu. Dar daugiau, Vokietija atsisako nurašyti ar sumažinti dideles Rusijos skolas Vokietijai. Jeigu G.Šrioderis ir deklaruoja savo suinteresuotumą strategine partneryste su Rusija, tačiau Vokietijos politinis elitas ir žiniasklaida prarado interesą Rusijai.
Balandžio mėnesį Sankt Peterburge vyks jau trečias „Peterburgo dialogas“. Jame dalyvaus abiejų šalių vadovai, kiti politikai, verslininkai. Tačiau Rusijos laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ rašo, jog Vokietijoje labai abejojama, ar Maskva yra tikrai nuoširdi Vokietijos ir ES atžvilgiu, ypač po pritarimo ir faktiško Rusijos įsijungimo į JAV vadovaujamą antiteroristinį aljansą. Na, o Rusijos prezidentas, aiškiai žinodamas tokias nuotaikas Vokietijoje, žengė išties beprecedentinį žingsnį – jis leido Vokietijai gabenti per Rusijos teritoriją karinius krovinius į Afganistaną.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"