Irakas: ar taika - tinkama
išeitis?
Jau beveik metai, kai Irakas tebėra
JAV prezidento Džordžo Bušo užsienio politikos centre. Tam galima
nustatyti begales priežasčių, tačiau neįmanoma paneigti, kad Irako
klausimas svarbus tiek Dž.Bušo administracijai, tiek Amerikos
piliečiams, tiek užsieniečiams. Taip pat negalima tikėtis, kad
šįkart, užvirdamos karo veiksmus Artimuosiuose Rytuose, JAV turės
tokią paramą kaip 1991-aisiais. Tik prasidėjęs karas sulauks atkaklios
opozicijos, kuri vargu ar sulaikys JAV nuo karo.
Pasak strateginės analizės kompanijos Stratfor įkūrėjo ir pirmininko
dr. Džordžo Frydmano, pastaruoju metu opozicija JAV karui Irake
sparčiai išaugo: masinės demonstracijos ir šalių, besipriešinančių
karui, nuomonės tvirtumas ir nekintamumas ėmė kelti Dž.Bušo administracijos
nerimą. Suprantama, ją jaudina ne paramos stygius karinėje kampanijoje,
nes karinio potencialo bei karių išteklių Amerika turi pakankamai
ir be sąjungininkų indėlio. Nerimą kelia visų oponuojančių veiksnių
sąlygojamas psichologinis barjeras ir bandymas izoliuoti JAV nuo
transatlantinės bendruomenės.
Šiuo metu visos JAV viešosios nuomonės tyrimo organizacijos įnikusios
į psichologinio amerikiečių nusistatymo analizę. Kaip ir anksčiau,
dauguma Amerikos piliečių remia JAV karą Irake, bet atsiranda
vis daugiau abejojančiųjų prezidento administracijos planų teisumu.
Maža to, didžiulis procentas pritariančių karui amerikiečių pabrėžia
būtiną sąlygą: tik jeigu karinius veiksmus sankcionuos Jungtinių
Tautų rezoliucija. Tačiau, net ir turėdama pakankamą savo tautos
paramą, JAV vadovybė susiduria su naujomis galimo karo problemomis.
Visų pirma ištikimiausia Amerikos sąjungininkė Didžioji Britanija
per pastaruosius mėnesius išgyveno pribloškiamą vidaus politikos
nesėkmių srautą. Tonio Bleiro vyriausybė puse lūpų kalba apie
rimtas šalies vidaus problemas, galinčias suvaidinti lemiamą vaidmenį
tolesniame Didžiosios Britanijos paramos JAV maratone. Priešingai
nei kitos šalys, Didžioji Britanija yra tiesioginė karinės amunicijos
ir išteklių tiekėja Amerikos karinei kampanijai, todėl šios paramos
netekimas, be abejo, paveiktų JAV karo planų eigą. Taip pat iškyla
ir antra, t.y. karinė, problema: greita JAV pergalė Irake pakeistų
globalinį politinių jėgų santykį ir taptų esminiu nūdienės pasaulio
tvarkos destrukcijos faktoriumi, net jei ir kare būtų atsipirkta
neilga karinės kampanijos trukme ir minimaliu aukų skaičiumi.
Deja, kaip visi įsivaizduojame, karo eiga yra sunkiai prognozuojamas
reiškinys.
JAV privalo įvertinti rizikos laipsnį. Net ir įkyriu spaudimu
išgavusios JT pritarimą, JAV ir toliau neturėtų visuotinės paramos.
Suprantama, pergalė tokiai supervalstybei kaip JAV yra beveik
neabejotina, tačiau joks generolas ar pulkininkas negali prieš
karą įsteigti sau ir kariams nusiteikimą, kad karą jie privalo
ne tik laimėti, bet ir padaryti tai kuo greičiau, kuo mažesnėmis
lėšų bei pajėgų sąnaudomis ir išvengti bjaurių staigmenų. Gali
būti, kad pradėjus karą išsipildys baisiausias JAV košmaras: karas
truks daug ilgiau nei tikėtasi, pareikalaus milžiniškų aukų, o
visam šiam nesėkmių paradui akompanuos dar ir globalios opozicijos
karui spaudimas.
Antra vertus, politikos apžvalgininkai mano, kad visai logiškas
Amerikos vadovybės sprendimas būtų nuryti gėdos kartėlį ir atsisakyti
savo ketinimų Irake. Dar realesnis jis atrodo po rugsėjo 11-osios
įvykių, žvelgiant į jį Dž.Bušo diplomatinės ir psichologinės iniciatyvos
kontekstu.
Pasak strateginės analizės kompanijos Stratfor pirmininko dr.Dž.Frydmano,
JAV atsitraukimas iš karo yra pasmerktas likti tik utopine idėja,
nes savo planų Dž.Bušo administracija neatsisakys tiek dėl strateginių,
tiek dėl politinių priežasčių. Štai, pavyzdžiui, apkaltindamos
Iraką masinio naikinimo ginklų gamyba ir laikymu, JAV pačios paspendė
sau spąstus. Nusižengimo JT rezoliucijai dėl masinio naikinimo
ginklų mintį pasigavo tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija
ir Rusija. Savo opoziciją kariniams veiksmams Irake jos ėmė motyvuoti
būtinybe visų pirma surasti pavojingų ginklų gamybos vietas ir
pagrįsti pagrindiniu karo pretekstu tapusius argumentus, nors
išties niekam ne paslaptis, kad savo prieštaravimu karui minėtos
šalys ir daugybė kitų siekia išvengti pokarinio Amerikos dominavimo
regione.
Sukeldamos masinio naikinimo ginklų psichozę, JAV, pasak oponentų,
pradėjo strateginį žaidimą, kurį dabar pačios atsisako žaisti
pagal taisykles.
JAV atsitraukimas iš karo Dž.Bušo administracijai mestų strateginį,
psichologinį ir vidaus politikos iššūkius. Tai tartum šachmatų
žaidimas - žvelgiant iš šalies atrodo, jog yra daug galimų ėjimų,
tačiau, sėdint prie žaidimo lentos ir ją nuodugniai išanalizavus,
tampa akivaizdu, kad bet kuri klaida gali būti esminė, o pasirinkimo
galimybės yra smarkiai ribotos.
Visų pirma derėtų aptarti strateginį iššūkį, kuris, pasak Dž.Frydmano,
yra nepaprastai didelis. Po rugsėjo 11-osios JAV nebuvo kūrusios
rimtos karinės strategijos. Iškart po teroro aktų Amerikos atsakas
į Al Qaedos teroro aktus buvo gimtosios žemės gynimo strategija
ir piktavališko teroristinio tinklo medžioklė Afganistane. Turint
mintyje, kad Al Qaeda veikia globaliu mastu ir turi begales
vis naujų ir naujų taikinių, naikindamos jos bazes viena po kitos,
JAV pasirinko racionalų, bet ne patį efektyviausią būdą. Karas
Afganistane parodė, kad pergalė ir efektyvus rezultatas nėra tas
pats, tai yra pasiekiama strategiškai skirtingais būdais.
Apeliuodamos į visas pasaulio vyriausybes dėl būtino jų susirūpinimo
Al Qaedos padalinių naikinimu, JAV vėlgi nepasiekė norimo rezultato.
Tokios vyriausybės, kaip Saudo Arabijos, nė neketina išduoti su
minėtu teroristiniu tinklu susijusių nusikaltėlių, nes tai greičiau
sukeltų jai rimtesnes vidaus gyvenimo politines pasekmes, nei
priartintų kokias nors JAV sankcijas.
Irako puolimas įeina į šios Al Qaedos triuškinimo kampanijos
planus. Strateginiu požiūriu, karinių pajėgų dislokavimas Irake
būtų idealiausias variantas, nes iš čia būtų galima daryti spaudimą
tokioms šalims kaip Sirija, Iranas ir Saudo Arabija. Sumanytas
kaip žingsnis kovoje prieš Al Qaedą, Irako puolimas ilgainiui
tapo centriniu JAV užsienio politikos klausimu.
Jei JAV nepultų Irako, tuomet joms reikėtų sukurti naują kovos
prieš Al Qaedą strategiją. Bėda ta, kad kitos strategijos Vašingtonas
ir neturi tuo atveju, jei žlugtų ši: jei JAV atsitrauktų nuo operacijos
Irake, naujos operacijos prieš Al Qaedą būtų kur kas sudėtingesnės.
Visų pirma operacijos neturėtų bazės, kurioje būtų įkurdintos
karinės pajėgos ir iš kurios būtų koordinuojami visi kariniai
veiksmai. Dera pažymėti, kad šiuo metu JAV yra dislokavusi milžiniškas
mobilias karių pajėgas konfliktiškame regione, kurios negalės
čia būti neribotą laiką: tik tiek, kiek reikia karo grėsmei neutralizuoti.
Po JAV pasitraukimo, vargu ar Kuveitas, Kataras, Bachreinas ir
Omanas norės tęsti bendradarbiavimą su JAV dėl paaštrėjusių jų
vidaus ir užsienio politikos pavojų. Tas pat atsitiktų su bet
kuria JAV rėmėja, kurią nuviltų toks JAV poelgis. Juk koalicijų
pagrindai grindžiami patikimumo sąvoka. Šis žodis vėlgi gali
atsiskleisti dviem prasmėmis: juo kuriamos sąjungos arba vardan
jo atgavimo šalys nebūtinai savo noru jungiasi į sąjungas. Patikimumas
yra įgyjamas, ir jis nėra nuolatinis dalykas. Jei JAV anksčiau
laiko kapituliuotų, jos prarastų patikimumą. Taip pat Osamos bin
Ladeno pasekėjams atsirastų pagrindo manyti, kad Amerika nėra
pajėgi atremti pavojus. Politikos apžvalgininkai siūlo atkreipti
dėmesį ir į tai, kad islamiškojo pasaulio proamerikietiškosios
šalys atsisakys remti JAV jau vien dėl to, kad Al Qaeda yra
pajėgi kelti realią grėsmę regioniniams režimams, nuo kurios jų
neapgins amerikiečiai.
Jei JAV atsitrauks, S.Huseinas liks ne tik laimėtojas, bet ir
įtakingų jėgų palaikomas nepajudinamas valdovas. Sunku įsivaizduoti,
kad tokia konflikto baigtis galėtų būti demokratijos svajonė ir
tinkamiausia pribrendusios kulminacijos išeitis.
Taigi jei po šitokių aktyvių įrodinėjimų, kad JAV karinė jėga
yra nepalyginamai pranašesnė už islamiškojo pasaulio karinę galią
pajėgų dislokavimo regione, ar garsaus žvanginimo ginklais JAV
apsisuks ir spruks iš Artimųjų Rytų, pasauliui gali susidaryti
visiškai priešingas įspūdis nei dabar bandoma įrodyti.
JAV atsitraukimas suvienytų skirtingų ideologijų, bet panašių
tikslų islamo radikalus ir S.Huseiną. Suvokę, kad JAV galima įbauginti
žengiant petis petin, radikaliosios grupuotės ims noriau palaikyti
viena kitą.
Be to, nederėtų pamiršti ir galimų vidaus politikos padarinių,
susijusių su Irako klausimu. Tai bene svarbiausi svarstymų objektai
bet kuriam šalies vadovui, svarstant kariauti ar ieškoti taikaus
kompromiso. Ir dažniausiai sudėliojami visi už ir prieš, atsižvelgiant
į esamą politinių jėgų paramą ir pasekmes, susijusias su šios
paramos netekimu.
Stratfor analitikai neabejoja, kad, atsisakęs karo Irake ir
palikęs S.Huseino pozicijas tokias, kokios jos yra dabar, Dž.Bušas
praras didžiąją dalį savo partijos palaikymo. Kaip žinoma, respublikonai
nepasižymi antikarinėmis nuotaikomis ir net 83 proc. entuziastingai
remia karinę kampaniją Irake, net ir be JT sutikimo. Praradęs
savųjų palankumą, herojaus vardo Dž.Bušas nesulauktų ir tarp
nusiteikusiųjų prieš karą Irake. Protestuojančios organizacijos
tiesiog pareikštų, jog tai esą jų dėka blokuoti karo veiksmai
Irake. Taigi visų pirma Dž.Bušas patirtų itin nemalonų respublikonų
partijos (greičiausiai dabar jai lyderiaujančio senatoriaus Džono
Mak Keino) spaudimą, ir jis rizikuotų būti apšauktas neryžtingu
ir minkštu prezidentu. Turėdamas galimybę būti perrinktas antrajai
prezidentavimo kadencijai, Dž.Bušas negali dovanoti savo konkurentams
pliusų dėl to, kad esą jų pastangomis buvo išvengta karo Irake
lygiai taip pat, kaip ir negali išduoti savo rėmėjų ir bendražygių.
JAV vadovo problema ta, kad jau metus jis stengiasi akcentuoti
Irako klausimo svarbą. Jis jau tapo centrine Dž.Bušo viešosios
diplomatijos ir vidaus politikos pagrindų dalimi. Irako puolimas
atspindi politiškai karišką Amerikos strategiją po rugsėjo 11-osios
teroro aktų. Juk galima teigti, kad planuojama karinė kampanija
Irake nėra vien sudedamoji atkaklios kovos prieš Al Qaedą dalis,
o vienintelė išeitis Amerikai, nenorinčiai vieną rytą pabusti
griuvėsių ir liepsnų rūke. Daugelis didžiųjų JAV dienraščių pritaria
šiai minčiai, neretai pabrėždami, kad Amerika ne turi, o privalo
pulti Iraką dėl savo pačios žmonių ir sąjungininkų saugumo.
Kad ir kaip būtų, sunku įsivaizduoti tokią stiprią asmenybę kaip
Dž.Bušas atsitraukiant nuo karo ir teisinantis miglotais pareiškimais,
jog esą pagrindiniai tikslai jau pasiekti. Buvo laikas, kai
Dž.Bušas galėjo tyliai atsisakyti konfrontacijos su S.Huseinu;
taip pat buvo laikas, kai JAV galėjo pulti Iraką be tokios visuomeninės
isterijos proveržio. Tačiau visa tai - tik būtasis laikas. Dabar
jau nebegalima pasitraukti arba pulti be tarptautinio pasipiktinimo.
Dž.Bušas turbūt gailisi prisikalbėjęs apie Irako puolimą, -
sako Dž.Frydmanas, - ir kremtasi, kodėl nepradėjo karinės kampanijos
kur kas anksčiau. Tačiau, atsižvelgdami į minėtus strateginius,
diplomatinius ir politinius barjerus, tikimės, kad JAV įsiverš
į Iraką - nesvarbu, kad ir kaip pakryps diplomatiniai pasaulio
įvykiai.
Parengė Justina ŽEIŽYTĖ
© 2003 "XXI amžius"