Horizontai

Į kokią Europą einame ir ar nueisime?

Kad ir koks būtum optimistas, tačiau, artėjant lemiamam referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje, padėtis pasaulyje ne per geriausia. Dėl karo Irake suskilo abu Vakarų blokai – ES ir NATO. Todėl šie nesutarimai gali vienaip ar kitaip atsiliepti ir ES plėtrai. Iš tiesų Prancūzijos ir Vokietijos vadovų užimta antiamerikietiška pozicija ir pamokymai Vilniaus dešimtuko valstybėms, sklindantys iš Paryžiaus ir Berlyno, nuteikia prastai. Tiesa, paguodžia tai, kad praėjusią savaitę Briuselyje Lietuva ir dar šešios kandidatės specialiame Šiaurės Atlanto aljanso Tarybos posėdyje pasirašė prisijungimo prie NATO protokolus. Lietuvoje šis svarbus faktas liko beveik nepastebėtas, o juk tai - didžiausios svarbos aktas. Tik kyla klausimas, ar, stumiant į kampą galingiausią NATO valstybę JAV, Aljansas taps gyvybinga organizacija, sugebėsianti apginti visų pirma naujas jo nares. Kilusi įtampa gali pradėti skaidyti ir Europos Sąjungą. Tokių požymių jau yra pakankamai. O Belgijos užsienio reikalų ministras L.Michelis pareiškė, jog artimiausiu metu Belgija, Vokietija ir Prancūzija ketina sušaukti ES aukščiausiojo lygio specialų susitikimą dėl glaudžios karinės integracijos. Pasak L.Michelio, tai yra vienintelis Europos kelias, parodantis Jungtinėms Valstijoms, jog Europa yra rimta jėga. Taip pat ir karinė. Tačiau bent jau dabar atrodo, kad tokie samprotavimai yra daugiau iš fantastikos srities, paleidžiant dar vieną strėlę Vašingtono pusėn. Be to, apie kokią karinę integraciją galima kalbėti be stipriausios kariniu atžvilgiu Didžiosios Britanijos? Juk tos pačios Vokietijos gynybai skiriamą biudžeto dalį galima pavadinti simboline. Panašiai yra ir Belgijoje. Todėl Briuselyje daugelis ES diplomatų Belgijos iniciatyvą vadina populistiniu politikavimu, o ne rūpesčiu gynybos reikalais.
Kad ir kaip būtų, tačiau kito kelio Lietuvai nėra. Ir negalima atsistebėti kai kurių veikėjų skleidžiamais bauginimais, jog, Lietuvai tapus ES nare, mūsų žmonės nieko nelaimės. Ypač tokios nuotaikos skleidžiamos provincijoje. Tačiau kaip tik provincijai, konkrečiai Lietuvos žemės ūkiui, narystė ES duos daugiausia naudos. Lietuva įgis teisę pasinaudoti keturiais struktūriniais paramos fondais ir Sanglaudos fondu. Iš jų labai svarbus Europos regioninės plėtros fondas. Jo paskirtis – investicijos į gamybą, sukurti ir išsaugoti pastovias darbo vietas, taip pat parama smulkiajam ir vidutiniam verslui. Europos socialinis fondas remia socialinius projektus bei jo lėšomis finansuojamas švietimas, profesinis rengimas, kvalifikacijos kėlimas. Sanglaudos fondas finansuoja didelius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Žemės ūkio bei kaimo plėtrą remia Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Tai parama smulkiems, pusiau natūriniams ūkiams, agrarinei aplinkosaugai ir kt. Šioms priemonėms finansuoti 2004 metais numatyta skirti 431,8 mln. litų. Ūkininkams, norintiems gauti paramą pagal Kaimo plėtros programą, verslo planų rašyti nereikės. Pakaks užpildyti nustatytos formos paramos paraiškas. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. SAPARD programą tęs Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Šio fondo parama skatins ES kokybės standartus atitinkančią gamybą bei ūkininkavimo metodus, kad Lietuvoje gaminamus produktus būtų galima parduoti ES šalyse. O visas žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos finansinis paketas Lietuvai 2004 metais sudarys 1290,3 mlrd. litų. Pakanka priminti, kad 2002 metais žemės ūkiui iš valstybės biudžeto tebuvo skirta 258,8 mln. litų. Nepalyginami skaičiai.
Abejojantiems naryste ES pravartu būtų pasekti neseniai įvykusio referendumo dėl narystės ES Slovėnijos pavyzdžiu. Šios pakankamai turtingos šalies net 90 proc. balsavusiųjų pasisakė už narystę. O juk Slovėnijai iš ES fondų skiriamas kur kas mažesnis finansavimas, skaičiuojant vienam gyventojui, nei Lietuvoje. Mums ES skiria nepalyginamai daugiau žemės ūkiui, struktūriniams fondams.
Visai kitas dalykas, ar tie pinigai pateks ten, kur reikia ir privalo patekti. Toks pavojus yra. Tą pripažino ir Seimo narys Kęstutis Glaveckas, pareiškęs, kad Lietuvoje valdžią turi kapitalas ir jis kontroliuos ES fondus. O burnoti, ypač ant smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkininkų, kad jie nesupranta ES naudos, vargu ar galima. Juk socialdemokratų Vyriausybė pagal savo ideologiją turėtų rūpintis pirmiausia vargstančiais žmonėmis, tačiau elgiasi visai priešingai. Paramą kaimui skirsto pagal ūkio dydį. Todėl kaimo žmogus ir sprendžia apie Europos Sąjungą pagal Vyriausybės vykdomą politiką. Tuo labiau kad akiplėšiškai tvirtinama, jog viskas daroma pagal ES reikalavimus.
Praėjusią savaitę vėl pretenzijas Lietuvai pareiškė Maskva. Pats Rusijos užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas apkaltino Lietuvą, kad ji nesilaiko ES ir Rusijos susitarimų dėl Kaliningrado tranzito. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, atsiliepdamas į naujus Rusijos reikalavimus, pabrėžė, kad pati Rusija nesilaiko duotų įsipareigojimų. Tačiau G.Kirkilas tikriausiai supranta, kad Rusijos spaudimas Lietuvai dėl Kaliningrado tranzito tėra faktiškai jo partinio viršininko, premjero A.Brazausko užsuktas pernai, kai jis pareiškė, jog Lietuvą visiškai tenkina dabartinio tranzito tvarka. Apie tai rašė memorandume ir didelis Maskvos bičiulis Vidaus reikalų ministerijos sekretorius V.Bulovas. Dabar tas pats G.Kirkilas ir kiti Lietuvos diplomatai priversti būti atpirkimo ožiais, derantis su Rusijos atstovais, ir išklausyti imperialistines jų pretenzijas. Praėjusią savaitę Kaliningrade vykusiame ES, Rusijos ir Lietuvos atstovų susitikime Rusijos užsienio reikalų viceministras vėl kalbėjo ultimatumų kalba. Jis pagrasino, jog, Lietuvai nuo liepos 1 dienos įvedus vizų režimą, Rusija imsis atitinkamų priemonių Lietuvos atžvilgiu. Kokios bus tos priemonės, Maskvos emisaras nepaaiškino. Kas tai bus – nauja blokada ar kai kurių Rusijos Valstybės Dūmos deputatų siūlomi tankai?
Šitokioje situacijoje daug kas priklausys nuo prezidento R.Pakso pozicijos. Taip pat ir nuo to, ar jis palaikys „neišsižadėjusių principų“ valdančiosios partijos atstovų užsimojimą atstatydinti užsienio reikalų ministrą A.Valionį. Matyt, nereikia aiškinti, ką ketinama pasodinti į jo vietą. Tai sovietinės diplomatijos veteranas J.V.Paleckis. Žinoma, jis bus kur kas lankstesnis Maskvos atžvilgiu. Šiuo atsakingu momentu keisti užsienio reikalų ministrą būtų labai pavojinga. Tačiau Amerikos „imperializmo“ priešininkams mažiausiai rūpi ES ir NATO. Jiems, pasirodo, vis negana valdžios. Vienas politologas apskaičiavo, kad apie 60 proc. aukštų valdymo bei kitų įtakingų postų užima buvusios komunistų partijos nariai. Aišku, tai nėra buvusieji eiliniai nariai. Dauguma jų iš tuometinių okupacinės valdžios viršūnių. O kur dar Naujosios sąjungos, Naujosios demokratijos, Valstiečių partijų, tautos pažangiečių likučiai?
Kita vertus, daugelis vadinamojo kairiojo sparno žmonių uoliai vykdo didelę paslėptą agitaciją prieš stojimą į ES. Tai buvo pažymėta Vilniuje įvykusio Demokratinės politikos instituto ir Konrado Adenauerio fondo surengtoje konferencijoje. „Euroskeptikai“ savo darbą dirba tyliai, visaip vengdami stoti į atvirą diskusiją.

Petras KATINAS