Kur Lietuvą nuves neapibrėžti ir nekontroliuojami masių lūkesčiai

Vytautas Radžvilas

Praėję Prezidento rinkimai toli gražu nebuvo protesto rinkimai, o patys rinkėjai nėra gyvenimu nusivylusios, meistriškai surežisuotos demagogijos aukos, mano politologas Vytautas Radžvilas. Rinkėjų apsisprendimų varomoji jėga buvęs ne protestas ir ko nors atmetimas, bet priešingai – žavėjimasis ir susitapatinimas, t.y tobula sąmonės konfigūracijos atitiktis tarp liaudies arba masių atstovo ir žmogaus, kuris tapo šalies Prezidentu. Patiems įvairiausiems gyventojų sluoksniams priklausančius rinkėjus, anot V.Radžvilo, suvienijo neapibrėžtas ir miglotas gerovės, pasiekiamos nepaisant jokių moralinių, politinių ar teisinių principų, vaizdinys.
Demokratinės politikos instituto ir Konrado Adenauerio fondo surengtoje konferencijoje “Lietuva referendumo išvakarėse” V.Radžvilas svarstė, ar šie ir kiti vis labiau ryškėjantys mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo simptomai gali pakirsti Lietuvos valstybingumo ir demokratijos šaknis, o Lietuva tapti Rytų politikos Trojos arkliu išsiplėtusioje Europos Sąjungoje.

Dėl Rusijos įsipareigojimų nevykdymo

Pareiškimas

Tranzito į Karaliaučių klausimu Rusija pradeda atvirai apgaudinėti Europos Sąjungą. Lapkričio mėnesį Briuselyje buvo susitarę, kažin ar Lietuvai su viskuo sutinkant, ir sakė suradę kompromisą. Lietuva nebuvo to pareiškimo signatarė, bet stropiai vykdė. Dabar Rusijai vėl negerai, reikia naujo kompromiso - ir aišku, į kurią pusę. Jeigu Europos Sąjunga nusileis (Lietuvos sąskaita), tai po mėnesio Rusija vėl suvaidins nepatenkintą ir pasiūlys dar tolesnį “kompromisą”. Jos tikslas per vietinę Dūmą jau paskelbtas - nekontroliuojami kariniai vojažai. O kur pačios įsipareigojimai susitvarkyti, sudaryti su Lietuva sutartį dėl nelegalų grąžinimo per sieną, kurios Maskva taip pat vis nenori patvirtinti? Buvo viskas aišku - ir staiga neaišku, arba atsinaujina didelio mėginimai šantažuoti mažesnį. “Įsipareigojimus vykdysim tik tada, jeigu…”

Į kokią Europą einame ir ar nueisime?

Kad ir koks būtum optimistas, tačiau, artėjant lemiamam referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje, padėtis pasaulyje ne per geriausia. Dėl karo Irake suskilo abu Vakarų blokai – ES ir NATO. Todėl šie nesutarimai gali vienaip ar kitaip atsiliepti ir ES plėtrai. Iš tiesų Prancūzijos ir Vokietijos vadovų užimta antiamerikietiška pozicija ir pamokymai Vilniaus dešimtuko valstybėms, sklindantys iš Paryžiaus ir Berlyno, nuteikia prastai. Tiesa, paguodžia tai, kad praėjusią savaitę Briuselyje Lietuva ir dar šešios kandidatės specialiame Šiaurės Atlanto aljanso Tarybos posėdyje pasirašė prisijungimo prie NATO protokolus. Lietuvoje šis svarbus faktas liko beveik nepastebėtas, o juk tai - didžiausios svarbos aktas. Tik kyla klausimas, ar, stumiant į kampą galingiausią NATO valstybę JAV, Aljansas taps gyvybinga organizacija, sugebėsianti apginti visų pirma naujas jo nares. Kilusi įtampa gali pradėti skaidyti ir Europos Sąjungą. Tokių požymių jau yra pakankamai. O Belgijos užsienio reikalų ministras L.Michelis pareiškė, jog artimiausiu metu Belgija, Vokietija ir Prancūzija ketina sušaukti ES aukščiausiojo lygio specialų susitikimą dėl glaudžios karinės integracijos. Pasak L.Michelio, tai yra vienintelis Europos kelias, parodantis Jungtinėms Valstijoms, jog Europa yra rimta jėga. Taip pat ir karinė. Tačiau bent jau dabar atrodo, kad tokie samprotavimai yra daugiau iš fantastikos srities, paleidžiant dar vieną strėlę Vašingtono pusėn. Be to, apie kokią karinę integraciją galima kalbėti be stipriausios kariniu atžvilgiu Didžiosios Britanijos? Juk tos pačios Vokietijos gynybai skiriamą biudžeto dalį galima pavadinti simboline. Panašiai yra ir Belgijoje. Todėl Briuselyje daugelis ES diplomatų Belgijos iniciatyvą vadina populistiniu politikavimu, o ne rūpesčiu gynybos reikalais.

Mūsų supratimas

Kai suprantame, padarome daugiau negu aklai graibydami, todėl siekiame supratimo. Taip turėtų būti, tačiau būna ne visada. Gana dažnai privengiama suprasti, ir tam priežastis yra.
Sąmoningai, pusiau sąmoningai arba visai nesąmoningai vengiama suprasti. Gal todėl, kad per mažai rūpi kuo daugiau padaryti. Galima pavadinti aptingusiųjų savisauga. Daugiau supratus gali pasirodyti, kad kurį laiką dirbta tuščiai. Reikės taisyti, kitokio darbo ieškoti. Tuo tarpu nesupratęs gali tęsti tuščią veikimą, o veiklą vaizduoti. Supratimas atima tą galimumą. Neramu supratus, kas buvo negera ir ką reikia taisyti. Gali rodytis, kad nebus jėgų pataisyti arba vengiama jų paieškoti.
Bet klaida yra vengimas, nes jėgos visada atsiras. Jos visada ir yra, tik nepanaudojamos. Žinojimas verčia panaudoti. Supratimas yra siektinas.
Galime siekti tarpusavyje, galima dalytis su lietuviais, atvykstančiais, grįžusiais iš Vakarų. Laisvąjį pasaulį pažinojusieji, nori mums padėti. Mokomės ir vieni, ir kiti. Mokomės iš laisvųjų, nes ten pasaulis geresnis. Mokytis galima ir iš mūsų, kad atsirastų galia mums padėti.

Destruktyvus mąstymas ar valstybės griovimas?
(Rezervistai eina į mūšį)

Praeitais metais minėjome Lietuvos Konstitucijos dešimtmetį. Džiaugėmės, kada ji padėjo tvirtus pamatus demokratinei ir teisinei valstybei. Atrodė, jog pas mus įsitvirtina visos demokratinio veikimo nuostatos. Rinkimus pralaimėję politikai garbingai perduoda valdžią laimėjusiems. Šalyje jautėsi politinė stabilizacija. Analizuojant ją, akivaizdu, kad normalūs žmonės būtent to ir trokšta. Deja, nuo praeitų metų gruodžio Lietuvoje prasidėjo nesuvokiami procesai. Vienas referendumas po kito. Nors anie nepavyko, kodėl nepabandyti vėl? Mūsų politinis gyvenimas visais būdais diskredituojamas. Užsakomoji spauda puola signatarus ir visus, kurie stovėjo prie tautinio Atgimimo ištakų (iš vieno tuo laikotarpiu nederamai pasielgusio asmens daromi plačiausi apibendrinimai).

Ekonominės Irako karo pasekmės

TVF vadovas H. Keleris ilgo Irako karo atveju prognozuoja recesiją

Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vykdantysis direktorius Horstas Keleris dėl karo Irake pesimistiškiau vertino pasaulio ekonomikos perspektyvas. Vokietijos verslo savaitraščiui “Wirtschaftswoche” TVF vadovas teigė, kad atsigavimui kliūtimi taps net ir trumpas konfliktas. Tuo tarpu, pasak H. Kelerio, naftos kainas pakelsiančio ir vartotojų pasitikėjimą sumažinsiančio ilgo karo atveju nereiktų atmesti ir recesijos galimybės.
Anksčiau finansininkas minėjo, kad trumpas karas gali netgi paskatinti augimą, išsklaidydamas investuotojų abejones, ir teigė TVF šiais metais prognozuojant didesnį nei 3 procentų pasaulio ekonomikos prieaugį. Naujajame interviu H. Keleris ankstesnės 3 proc. augimo prognozės nepakartojo. Anksčiau TVF pareigūnas sakė: “Šiais metais tikimės maždaug 3 procentų pasaulinio augimo. Tai remiasi trumpo Irako konflikto ir antrojo pusmečio laipsniško atsigavimo prielaidomis”. Dabar H. Keleris prognozavo: “Tai priklauso nuo to, kiek karas truks, ir kokie bus nuostoliai. Tačiau net ir trumpas karas yra papildoma kliūtis pasaulio ekonomikai atsigauti. Ilgo konflikto atveju nebegalima atmesti pasaulinės recesijos galimybės”. Paklaustas, ar pasaulio centriniai bankai turėtų reaguoti į Irake prasidėjusį karą, TVF vadovas atsakė: “Yra erdvės tolesniam palūkanų normų mažinimui. Tikiuosi, kad, esant būtinybei, tuo bus pasinaudota”.

Irako karas bus gerokai brangesnis nei tikėtasi

Politikai ir karo ekspertai pastebi, kad šiais metais amerikiečių ir jų sąjungininkų vykdoma karinė operacija Irake beveik niekuo neprimena Persijos įlankos karo įvykių 1991-aisiais. Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį vykusiame kare visiems buvo akivaizdūs amerikiečių tikslai – priversti Irako armijos dalinius palikti Kuveito teritoriją. Tuomet pirmąsias 38 paras buvo rengiami oro antpuoliai, kurių metu Irako armija patyrė nemenkų nuostolių. Karinė operacija sausumoje tetruko tik tris dienas. Dabar vykstantis karas kitoks. Pagrindiniu tikslu laikomas Sadamo Huseino nuvertimas, o tai reiškia, jog sąjungininkai privalo užimti Irako sostinę Bagdadą ir kontroliuoti visus strateginius jame esančius pastatus. Tam gali prireikti gerokai ilgesnio laiko. Britų karo ekspertas Tonis Maršalas, kuris daug metų buvo aviacijos maršalu Didžiojoje Britanijoje, teigia, kad karinės kampanijos sėkmė priklausys nuo to, ar sąjungininkams pavyks nugalėti irakiečius sausumos operacijose. Tačiau abiem karams bendra viena – 1991-aisiais 28 šalių ir šiandieninė gerokai gausesnė koalicija susibūrė ne todėl, kad S.Huseinas išpažįsta islamą, bet todėl, kad jis – agresorius.