Mūsų supratimas
Kai suprantame, padarome daugiau
negu aklai graibydami, todėl siekiame supratimo. Taip turėtų būti,
tačiau būna ne visada. Gana dažnai privengiama suprasti, ir tam
priežastis yra.
Sąmoningai, pusiau sąmoningai arba visai nesąmoningai vengiama
suprasti. Gal todėl, kad per mažai rūpi kuo daugiau padaryti.
Galima pavadinti aptingusiųjų savisauga. Daugiau supratus gali
pasirodyti, kad kurį laiką dirbta tuščiai. Reikės taisyti, kitokio
darbo ieškoti. Tuo tarpu nesupratęs gali tęsti tuščią veikimą,
o veiklą vaizduoti. Supratimas atima tą galimumą. Neramu supratus,
kas buvo negera ir ką reikia taisyti. Gali rodytis, kad nebus
jėgų pataisyti arba vengiama jų paieškoti.
Bet klaida yra vengimas, nes jėgos visada atsiras. Jos visada
ir yra, tik nepanaudojamos. Žinojimas verčia panaudoti. Supratimas
yra siektinas.
Galime siekti tarpusavyje, galima dalytis su lietuviais, atvykstančiais,
grįžusiais iš Vakarų. Laisvąjį pasaulį pažinojusieji, nori mums
padėti. Mokomės ir vieni, ir kiti. Mokomės iš laisvųjų, nes ten
pasaulis geresnis. Mokytis galima ir iš mūsų, kad atsirastų galia
mums padėti.
Ar galime suprasti? Ar reikia suprasti? Būtent vienų ir kitų suprasti
buvusį gyvenimą ir mus, dabartinius, to buvusiojo gyvenimo pasekmę.
Mes tariamės, kad laisvąjį pasaulį suprantame. Daugiau apie jį
žinome, negu apie mus kas nors gali žinoti iš laisvės atvykę.
Ten negyvenę, mes, čionykščiai, apie tą pasaulį informacijos turime.
Jos yra, nes ten buvo gyvenimas, o žmonės jį matė, pasakojo ir
rašė. Mes ir sovietmečiu apie jį paskaitydavome, nors cenzūruotą,
bet vis ne iki plaukelio. Svarbu, kad buvo ir gyventa, ir parašyta.
Apie mus niekas neparašė. Sovietijoje buvo rašoma socialistinio
realizmo metodu taip pavadintas melas. Kitaip rašyti buvo draudžiama,
bet ir nedraudus būtų buvę sunku. Jeigu nebūtų buvę sunku, tai
dabar atsiminimus parašytume. Bando gal kai kas, bet neišeina.
Nėra kaip apie nebūtį rašyti, o buvo tas gyvenimas būtent nebūtis
taip visada atsitinka, kai per daug suvaržyta laisvė. Tada tik
kai kas įsivaizduoja, kad gyvena. Pasitaiko užsiangažuoti kokiai
nors veiklai, ir tomis sąlygomis leidžiamai, ir taip gyvenimą
įprasminti. Kitų visai prisitaikoma ir augalo ar biologinio padaro
gyvenimui, o ko prasmingumui trūksta, papildoma alkoholiu ir kitomis
dirbtinomis linksmybėmis. O parašyti apie tą negyvenimą vis tiek
sunku, ypač ir nesupratus daugeliui to, kas vyksta.
Žinome, kad daug kas rašė alegorijomis. Rašė, matyt, manydami,
kad savo raštus supranta, tuo labiau skaičiusiems prestižo reikalas
buvo suprasti, tik gero vaizdo iš tokio visų įsivaizduoto supratimo,
žinoma, nėra.
O mes, dabar gyvenantys, esame to nebuvusio pasaulio pasekmė.
Mums naudinga save suprasti, taip pat ir mūsų pagalbininkams.
Pasekmė yra ta, kad mes pripratome prie to garbiojo socrealizmo.
Mes juokėmės iš jo ir manėme, kad jis mums nepakenks. Pasakojome
anekdotus, kaip pacientas skundžiasi, pas gydytoją atėjęs: Keistai
apkurtau. Viena girdžiu kalbant, o matau ką kita.
Pasakojome, šypsojomės ir nejutome, kad patys įprantame girdėti
viena, matyti kita, o tikėti vienu ir kitu. Patikėjome, kad yra
būtina ta antroji propagandinė tiesa. Kitas skelbiamas gyvenimas,
kokio gyvenime nėra, bet negyvenime turįs būti. Tokia sunkiai
nusakoma būsena. Ji pagimdė didelį mūsų nesavarankiškumą. Mes
ištroškę kas mums dabar nupieš tą tiesą netiesą? Kas mums
parodys, kuo nesamu dabar reikia tikėti netikėti?
Žinome, kad atsirado tie, kurie pasisiūlė, parodė. Propaganda
sukūrė dabar atvirkščiai anuomet kūrusi nesamą rojaus, dabar
siaubingą, taip pat nesamą vaizdą, su visais neigiamais veikėjais,
taip pat nesamais, nes pabaisomis padarė pačius geriausius.
Propaganda patenkino poreikį turėti sąmonėje nesamą tiesą, užpildė
tuštumą ir nukreipė energiją atitinkamam veiksmui pajuokai ir
neapykantai. Tuo ir užsiima visi, kurie nori sovietžmogiais pasilikti.
Yra viena sovietinio gyvenimo sritis, talentingai kraupiai aprašyta
Aleksandro Solženicyno tai sovietinis gulagas. Galima paskaityti
ir suprasti, bet tai kraštutinis atvejis, visi jo gyventojai
praktiškai žuvę ir neturi įtakos šiandienai. Daugiau žmonių gyveno
švelnesnio režimo lageryje. Anas žiaurusis turėjo įtakos mūsų
gyvenimui kaip grėsmė ir baimės palaikytojas. Buvusi baimė gal
persidavė dabarčiai, o gal persikeitė ir dabar pasiliko kaip vergijos
ilgesys, kuris žmonių sąmonėje veši. Šiek tiek juo stebimės, nežinodami,
iš kur jis atsirado. O paprasta: labai piktas ponas pasidarė truputį
ne toks piktas. Sąmonėje jo pamalonėjimas dvigubinamas, trigubinamas
ir tokį jau beveik angelu padarytą imama garbinti. Dar vergvaldys,
dar jo galima klausyti, todėl nereikia įpročių keisti tas malonu,
o kad klausymui sąlygos lengvesnės - tai daugeriopai malonu. Toks
yra naujus komunistus garbinantis pavaldinys, dėkingas už dar
paliktas šiokias tokias grandines.
O tiems, kurie niekada niekam grandinių nekrovė (gal tik dėl to,
kad negalėjo?), bet dabar iš karto kviečia į laisvę, rodoma panieka
ir neapykanta, geresniu atveju - tik švelnus atstūmimas: pasitraukite
su savo laisve, tegul mus valdo gerai mums pažįstami komunistai.
Toks sovietinio žiauriojo gulago atspindys tikriausiai liko mūsų
sąmonėje.
Buvo sovietmečiu dar ir gyvenimas, kuris teikė prasmę ne vienam
jos pasiilgusiam tai pogrindis ir pasipriešinimas. Pusiau pogrindis
buvo viešai leidžiama Bažnyčia. Gilesnis pogrindis buvo vienuolynai,
įvairi savilaida ir kiti pasipriešinimai. Jie buvo ne tik pavojus,
bet teikė ir džiaugsmo. Džiaugsmas buvo priešinimosi patrauklumas,
buvimas bendražygių, tarsi dovanai duodamų draugų. Ypač daug džiaugsmo
buvo pusiau pogrindžio dalyviams, nes jų priešinimasis švelnus,
grėsmė mažesnė, o draugai vis tiek tikri. Tikrajam pogrindžiui
daugiau grėsmių, todėl ir mažiau paradokso tarp kalėjimus patyrusiųjų,
nors apie praeities ilgesį ir iš jų kai kas kalba. Sako, kad buvo
aiškiau ir su kuo kovoti, ir už ką kovoti.
Dabar sutrikimas, ir būtinybė galvoti. Ne visiems aišku, ar
iš viso kovoti dar reikia. Pogrindžio tikslas buvo krikščionybė
ir Lietuva, o dabar neaišku, gauta visa tai ar negauta. Kai kas
sako, kad jau yra gauta. Įžvalgesni mato, kad ne visai arba net
visai nėra grėsmė nesumažėjusi. Jeigu daug kas grėsmę matytų,
tada kova tęsiasi, ginamos vertybės, yra bendražygiai ir jokio
pagrindo nostalgijai nelieka. Tik reikalauja ši nauja kova daug
išminties, o neužtenka paviršutiniškos drąsos ir net pasiryžimo
kentėti. Priešo frontas šiuo metu be galo pasklidęs, ir vėl reikia
įžvalgumo, išminties
Bet nereikėtų ilgėtis lengvos kovos, tegul
tęsiasi ir sunkioji.
Dabartiniai slepiasi ir pataikavimu prisidengę. Kasmetis renginys
Ariogaloje yra pataikavimo ir nukenksminimo pavyzdys. Prasidėjęs
kaip laisvės gynėjų sąskrydis, kitokios propagandos meistrų pamažu
ir atsargiai periminėjamas. Pamažu, o gal ir pakankamai greitai
jo dalyviai pasiduoda ir sėkmingai nukenksminami, nes priima
paliktą patriotinę formą ir kol kas dar tik niekinį turinį. Svarbiausia
jiems tampa susiėjus pasivaišinti ir pasikalbėti. Niekinis turinys
dar kol kas, nes greitai galima bus tikėtis ir antipatriotinio
turinio.
Rajonuose taip pat imamasi pataikauti. Švenčių progomis komunistų
valdžia susišaukia buvusius politinius kalinius, tremtinius, jų
žymesnius veikėjus ir linksmina koncertais, kavutėmis, net vaikšto
dabartiniai komunistai ir patarnauja savo buvusiems vergams. Žinoma,
kad, apsalę nuo tokio elgesio, buvusieji vergai ir nukenksminami.
Taip apsidraudus, nekliudomai šluojama Lietuvos nepriklausomybė.
Ir galima taip nupirkti ne tik buvusius vergus: iš laisvojo pasaulio
sugrįžusiems taip pat pataikavimas gali pasirodyti mielas, nors
jie atsparesni.
Kaip silpniems atsilaikyti? Gyvūnų pasaulyje, pavyzdžiui, šuniui,
kad būtų piktas ir patikimas, šeimininkas iš svetimų rankų draudžia
maistą paimti, nes žino, kad paėmus atsiras ir palankumas tam
svetimajam. Ar tą daryti reikia ir žmogui užsidrausti? Nebūtina,
nes žmogus - ne gyvūnas ir gali savo protu apsispręsti pataikaujamas
neapsigauti: paimti, bet neatsilyginti palankumu. Nors yra pavojus:
žmogus turi ir gyvūno prigimties. Silpnesniems pataikavimų geriau
nepriiminėti, nes parsiduos, ypač neįžvalgūs ir nesistengiantys
suprasti. Kurie atsparūs ir įžvalgūs, aišku, kad reikia imti,
kiek įmanoma, paimti ir panaudoti, ir bus visos gėrybės panaudotos
geriau negu pas komunistus pasilikusios. Kokiu tik įmanoma būdu
reikia iš jų paimti, tegul ir tada, kai jie pataikavimą vaidina.
Tegul jie mano papirkę, o neparsiduoti.
Tokia mažumėlė supratimo. Kuo jo daugiau, tuo labiau Vakarų laisvieji
gali mums padėti. Kai mažiau pagalba ne tokia veiksminga. Štai
skamba patarimai, o nėra kaip priimti, nes čia yra kitaip ir įgyvendinti
neišeina. Taip girdime sakant, kad pas mus yra daug lietuvybės
darbui tinkamų žmonių, tik juos reikia pakviesti. Iš savo didelio
patyrimo taip sakoma, pavyzdžiu pagrindžiama: Vakaruose aš vieną
(o gal kelis) padrąsinau, o po to jis dirbo už mane puikiau.
Taigi patyrimas. Ten taip galėjo būti. O pas mus nereikia drąsinti,
nes žmonės nėra nedrąsūs, bet jie nenori. Žmonės nenori Tėvynės,
todėl nenori ir dėl jos dirbti. Pažadinti meilę Tėvynei, bent
pačių savo, o gal dar kelių toks uždavinys, o ne ką nors veiklai
padrąsinti. Užgesinta meilė, žiburio nėra, daug ką apgaubęs melas.
Gražus, patrauklus, pataikaujantis. Todėl nėra darbo nei žmonių.
Viską nulemia jausmas kaip jį geram atkovoti? Arba nors esančiu
piktu pasinaudoti? Tokių patarimų reikėtų, ir gal jie atsirastų,
jeigu didėtų mūsų nesuprantamos praeities ir dabarties supratimas.
Yra ir kiti patarimai. Sakoma, kad viskas turi vykti rajonuose,
o ne vien Vilniuje. Ne visai žinoma, kad Vilniuje kaip tik beveik
niekas nevyksta. Jeigu kas vyksta, tai dažniau rajonuose, o Vilniuje
per daug kontroliuojama ir ten imituojama veikla. Kad tikroji
veikla neatsirastų, dažnai vykdoma jos panašybė. Tarsi koks methemoglobinas,
su smalkėmis žmogaus organizman patekęs: prisijungia prie kraujo
kūnelių, užima hemoglobino vietą, o deguonies nenešioja, ir organizmas
žūsta. Taip galima aiškinti mediciniškai, bet ir visuomenei žudyti
tokia netikra veikla yra panaudojama. Kažkas vaidina patriotus,
kad tikri patriotai neatsirastų.
Tokia yra imituota veikla, kurios daugiausia ir atrastume Vilniuje.
Vyksta tam, kad neatsirastų tikroji, ir reikia kartais daug, o
kartais nors kiek supratimo įžvalgumo ją nuo tikrosios atskirti.
Dėl Lenuškos veiklos Arūnas Peškaitis, OFM, XXI amžiuje (Nr.
21) aprašė, kaip tikrus pranašautojus atskirti nuo netikrų ir
vardijo netikrųjų požymius. Mūsų veikloje nenustatyti tikrų ir
netikrų veikėjų kriterijai, bet galėtume imti nustatinėti, tačiau
turime ir nuojautą. Supratus būtų sėkmingiau. Ir Vilniuje, ir
visoje Lietuvoje. Bent jau supratus, kad tokia imituojanti veikla
iš viso yra.
Būdingas patarimas yra dauginti iš laikraščių gerus straipsnius,
juos platinti, dalyti. Galbūt yra aplaidumo, kad tai mažai daroma,
bet ne tik jo, nes tokiam darbui reikia pinigų. Kartais net ir
esančių pinigų gaila, nes netikima didesne tokio darbo reikšme.
Labai yra įsišaknijęs nenoras žinoti, atsiranda net baimė sužinoti,
tad ir veltui duodamą, jei tik kas į tiesą panašu, gavusieji meta
į šalį. Mažesnė negalimybė žinoti, o didesnis nenoras sužinoti.
Pagaliau atsirastų ir panašumas su kokiais nors Respublikos varpais
, neaiškių šaltinių finansuojamais ir veltui dalijamais. Bet vyktų
panašus darbas, jeigu pinigų būtų, net ir dėl savęs paties naudingas.
Tik KGB nefinansuoja tokios veiklos, o atlyginimai ir pensijos
palikti minimalūs patriotams išgyventi ir net neišgyventi.
Mes kaltinami, kam įsikalbėjome, kad nieko negalime padaryti.
Tuo patikime ir nedarome. Tada negerai. Suprantame ir vis tiek
darome, o tai jau yra geriau. Padarome tik tai, ką galima padaryti.
Ir raginimų laukiame, bet geresni jie būna, kada kaltinimai taiklūs
ir padėtis suprasta. Mat ugningi raginimai, jeigu patikėtume,
kad galime daug padaryti, greitai baigtųsi nusivylimu. Pamatytume,
kad nepadarėme.
Mūsų reikalas yra daryti. Visai neseniai XXI amžiuje rašinyje
apie V.Landsbergio knygą Pusbrolis Motiejus buvo pacituoti Stasio
Lozoraičio žodžiai: Minutė, kai mes nieko nebeveikiame, yra labai
pavojinga minutė. Būtinai veikti ir, deja, kol kas pernelyg nesirūpinant
veikimo rezultatu. Kartais gali būti tikslas ir pats veikimas,
ir būtinas, nes tai yra rezistencija. Greito rezultato noras irgi
gali paralyžiuoti veikimą. Supratimas, kad ateičiai veikiame
tai mūsų pasiryžimas aukotis, ir jis labai vertingas, anaiptol
neatsisakant tų darbų, kuriuos galime padaryti šiandien ir rezultatą
pamatyti, bet tokių rečiau būna mums, bepinigiams. Veikiame, bendraujame
ir bandome atsakyti į rašinio pradžioje pateiktus klausimus: Ar
galima suprasti? Vargiai. Kitas: Ar reikia viską suprasti?-
Nebūtinai.
Tai todėl, kad per sunku, kad per ilgu gaišti laiką ir kad galima
pasitikėti. Patikėti tuo, kas sakoma : Ne, čia taip negalima,
nes truputį kitaip čia yra. Yra taip, kaip dar tik bus Vakaruose,
kai ir jie neišsaugos laisvės. Šitaip reikia šnekėti, o taip šnekantiems
patiems atidžiai galvoti, ar tikrai viskas kitaip ir tikrai viskas
negalima.
Labai galima ir labai reikia absoliučiai visus dirbančius pastebėti,
jiems padėti ir mokytis ne juos peikti, bet dėkoti. Anaiptol nesvarstyti,
kad gal ką nors ne visai gerai padarė. Tiek nedaug yra dirbančių
reikia paramos, kad jų daugėtų. Jau ne kartą minime: reikia
paramos XXI amžiui, kuris dirba be paklydimų , ir stebuklas,
kad jis yra, vis dar tęsiasi. Yra ir mūsų indėlis, kad tęsiasi,
skaitančiųjų ir platinančiųjų. Jeigu baigtųsi, jeigu išnyktų
tai neįvyks dėl mūsų abejingumo, o dėl kokių nors labai bjaurių
nuo mūsų nepriklausančių jėgų veikimo.
Kas numano ar žino kitus patriotinės ir kriščioniškos veiklos
taškus, tegul pasako, tegul nurodo, ir reikalinga didelė parama
visų, norinčių Tėvynės. Tai ir vėl būtų mūsų supratimas. Įvertintume
padėtį, pasijustume, kad esame kovojanti mažuma. Vėl būtų panaši
kaip sovietmečio buvo sukurta visų dėl veiklos bičiulystė, šiuo
metu nykusi dėl nesupratimo. Taigi nereikėtų nostalgiškai ilgėtis
sunkių laikų. Gėris visada yra mažuma ir už save kovojantis. Už
save, dėl kitų, nes ne pats sau jis yra skirtas. Tik užmiršusiems
ginti gėrį pasidarė nuobodu, ir sovietija pasirodė buvusi patrauklesnė
su savo aiškiais priešais ir solidariais kovotojais.
Padidinus supratimą, nereikėtų praeities ilgėtis, ir vėl atsirastų
daug solidarių dirbėjų. Ir dar vienas supratimas, dar viena pasekmė
jau ir buvusio sovietinio, ir dabartinio ne mažiau neaiškaus gyvenimo.
Ta pasekmė, kad visos yra nepatikimos matomos institucijos, nes
visoms joms egzistuoti reikia pinigų. Daugybės institucijų negalime
išsaugoti, kad jos dirbtų valstybei. Yra ir nėra, dirba ar nedirba
valstybei, žmonėms ar nežinia kam greičiausiai tiems, kurie
pinigus duoda. Nereikia net didelio noro parsiduoti. Bet kam egzistuoti
reikia pinigų. Partija be pinigų neis į rinkimus, o ir taip jai
būti nelengva. Parsiduoda. Iš partijų valdžia, nupirkta jau
iš anksto. V.Uspaskich referendumu tą procesą bandoma dar palengvinti,
ir jau nereikės partijų pirkti, bus galima nupirkti atskirus žmones
perkantiesiems bus pigiau. O kad nupirktųjų sąžinė nepabustų
ir jie neimtų laviruoti ir pirkusiojo neklausyti, bus numatyta
atšaukimo galimybė, ir neliks nė apsigavimų retsykėliais. Bus
dar pabloginta ir taip jau prasta padėtis, ir suksis visi pirktieji
kaip užsakyti.
Atsiranda valdžia, nesava žmonėms. Valdžia, svetima valstybei.
Tokia, iš kurios sumanesniems galima ir reikia ko nors išsikaulyti
tokia pasiliks galimybė. Kaip stichinė nelaimė, su kuria apsiprantama
ir gyvenama. Būtina neišvengiama blogybė.
O vienintelė patikima institucija yra pasilikusi žmogaus širdis.
Sąmonė mažiau patikima, nes ją nugali pasąmonė.
Širdis yra tvirtesnė. Svarbiausioji institucija. Visoms kitoms
išsilaikyti, jau matėme, reikia pinigų. Pinigai yra nešvarūs,
o gal tiksliau švarių pinigų yra labai mažai ir visiems neužtenka.
Vienintelė širdis, jeigu nori, gali mylėti tik švarius. Kada prireikia,
gali net ir neturtą pamilti. Paskutinioji patikima institucija.
Ir ją galima išsaugoti. Savo ir kitų. Dievas ir Tėvynė gali būti
jos turinys.
Štai toks visai viltingas visiems supratimas.
Gražina TRIMAKAITĖ
© 2003"XXI amžius"