Destruktyvus mąstymas ar
valstybės griovimas?
(Rezervistai eina į mūšį)
Praeitais metais minėjome Lietuvos
Konstitucijos dešimtmetį. Džiaugėmės, kada ji padėjo tvirtus pamatus
demokratinei ir teisinei valstybei. Atrodė, jog pas mus įsitvirtina
visos demokratinio veikimo nuostatos. Rinkimus pralaimėję politikai
garbingai perduoda valdžią laimėjusiems. Šalyje jautėsi politinė
stabilizacija. Analizuojant ją, akivaizdu, kad normalūs žmonės
būtent to ir trokšta. Deja, nuo praeitų metų gruodžio Lietuvoje
prasidėjo nesuvokiami procesai. Vienas referendumas po kito. Nors
anie nepavyko, kodėl nepabandyti vėl? Mūsų politinis gyvenimas
visais būdais diskredituojamas. Užsakomoji spauda puola signatarus
ir visus, kurie stovėjo prie tautinio Atgimimo ištakų (iš vieno
tuo laikotarpiu nederamai pasielgusio asmens daromi plačiausi
apibendrinimai).
Žmonės nepatenkinti Lietuvoje veikiančiomis partijomis, Seimu.
Manyčiau, nieko gero, nes kai žmonės viskuo patenkinti nėra
stimulo veikti. Bet kas kita, kai namuose įsiveisia blakės, užuot
jas naikinus, su blakėmis sudeginamas visas namas.
Kažkada skaičiau berods Džeką Londoną: banginių medžiotojai, pamatę
banginių kaimenę, išmeta tuščias statines, kai šie susidomi jomis,
negailestingai juos išžudo. Tai prisiminiau, analizuodamas, kas
dabar vyksta mūsų krašte.
Viktoras Uspaskich ir Co organizuoja naują referendumą dėl rinkimų
sistemos į Lietuvos Respublikos Seimą pakeitimo. Ko siekia šitie
ponai ir jų kompanionai? Kad nebūtų neaiškumo, perteiksiu jų suformuluotus
reikalavimus: tai yra, pakeisti 55 straipsnio pirmąją dalį ir
ją išdėstyti taip: Seimą sudaro Tautos atstovai 131 Seimo narys,
kurie renkami ketveriems metams vienmandatinėse rinkimų apygardose
remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu
balsavimu. Po vieną rinkimų apygardą sudaroma kiekvienoje savivaldybėje,
kitos rinkimų apygardos sudaromos pagal rinkėjų skaičių. Po vieną
išrenkama kiekvienoje savivaldybėje, kiti išrenkami rinkimų apygardose,
sudarytose pagal rinkėjų skaičių.
Bala nematė, kiek tų Seimo narių: 141 ar 131. Ką reiškia renkama
remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise. Pasak
referendumo sumanytojų, vieną apygardą sudaro ir Vilnius, ir Birštonas,
t.y. ir šešiems šimtams tūkstančių gyventojų atstovauja vienas
Seimo narys, ir dviem su puse tūkstančių taip pat vienas. Lietuvoje
dabar yra 60 savivaldybių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose
ir Panevėžyje gyvena pusė Lietuvos gyventojų, ir jie turėtų penkias
vietas, o kita pusė jau 55 vietas. Įdomi lygybės samprata ar
ne? Be to, neaišku, kaip jie būtų renkami. Pagal kontekstą sektų
- savivaldybių posėdžiuose. Tai kaip čia būtų su tiesioginiu balsavimu?
Taigi nepanaikinus straipsnio, skelbiančio, jog pas mus yra visuotinė,
lygi, tiesioginė rinkimų teisė, pagal šį įstatymą rengti rinkimų
tiesiog neįmanoma, o tai kertasi su mūsų Konstitucijos pirmu straipsniu:
Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Kokia
gali būti demokratinė Respublika, kurioje neveikia visuotinių
lygių rinkimų sistema. O šis straipsnis, kaip numato 1991 m. vasario
9 d. referendumu priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis įstatymo
Dėl Lietuvos valstybės antras straipsnis, gali būti pakeistas
tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu
už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos
piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę. Vadinasi, jo pakeisti
paprastu referendumu neįmanoma.
Pagal pasaulyje įsigalėjusią praktiką (ką gi, Lietuva gali pateikti
niekur negirdėtą ir nematytą valstybės sandarą, kas mums uždraus
tai padaryti?) valstybė, kurioje tiesiogiai atstovaujama regionams,
yra federacija. Vadinasi, būtinas kitas referendumas, kuris pakeistų
valstybės struktūrą, nes pateikto referendumui ketvirtame straipsnyje
sakoma, jog ši nuostata gali būti keičiama tik referendumu. O
jeigu kitas referendumas nepavyks? Valstybėje teisinis ir politinis
chaosas užprogramuotas.
Dar keisčiau skamba referendumui pateiktas antras straipsnis,
kuris papildytų Konstitucijos 58 straipsnį. Jame sakoma: Papildyti
58 straipsnį naujomis penktąja, septintąja ir aštuntąja dalimis:
Pirmalaikiai Seimo nario rinkimai vienoje rinkimų apygardoje rengiami,
jei to pareikalauja ir per du mėnesius savo parašais patvirtina
daugiau kaip pusė vienmandatės rinkimų apygardos, kurioje jis
išrinktas, rinkėjų. Gavęs reikiamą parašų skaičių, Seimas priima
nutarimą dėl pirmalaikių Seimo nario rinkimų datos. Šitie rinkimai
turi būti surengti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo parašų
gavimo. Išrinktas slaptu balsavimu, atšaukiamas viešu, be jokių
argumentų, už ką, kaip ir Josifo Visarionovičiaus laikais (nereikia
jokių įkalčių nepatiko, ir tiek). Kaip žinoma, nė vienas Seimo
narys nėra išrinktas daugumos rinkėjų. Dažniausiai mažiau negu
ketvirtadalio visų apygardos rinkėjų. Todėl visuomet į jį kritiškai
žiūrės tie, kurie už jį nebalsavo. Atsivertų plačiausios galimybės
politikų šantažui. Įsivaizduokime: parašus rinks asmuo, nuo kurio
žmonės yra ekonomiškai priklausomi arba jo įgąsdinti. Ar kokie
tulpiniai, ar šmikiniai, remdamiesi savo metodais, neatšaukinėtų
visų jiems nepalankių Seimo narių? Ar bent negalėtų jų pastoviai
terorizuoti? Nemanau, kad to nesupranta V.Uspaskich, bet būtent
jam to ir reikia.
Demokratinė valstybė negali funkcionuoti be daugiapartinės sistemos.
Nacionalinės partijos išreiškia valstybės, o ne kokio regiono
interesus. Pas mus gi užsibrėžta jas likviduoti. V.Uspaskich dažnai
mini anglosaksiškų kraštų mažoritarines rinkimų sistemas, tik
kažkodėl pamiršta pridurti, kad ten kandidatus kelia partijos
ir niekas parlamento narių neatšaukinėja. Išanalizavę dabartinio
Seimo narių darbą, įsitikinsime, kad jame esama nemažai Seimo
narių, išrinktų pagal partijų sąrašus (I.Degutienė, A.Kubilius,
A.Sakalas, A.Sysas), kurie puikiai atlieka savo pareigas. Rasime
ne vieną, išrinktą apygardoje, kurio balso niekas negirdi (atėjo
į Seimą sutvarkyti savo privačius interesus).
Proporcinė rinkimų sistema užtikrina visų sluoksnių atstovavimą.
Puikiai žinome, kad apygardoje užtenka vieno balso persvaros,
kad būtum išrinktas, o likusieji rinkėjai lieka neatstovaujami.
Ką reiškia atstovauti savivaldybėms?
Kiekviena savivaldybė turi grynai savo interesų. Sakysim, kaip
dabar šilutiškiai sugalvojo leisti vienam verslininkui pasipinigauti
iš pravažiuojančių žmonių. Arba Neringai patogu turėti savo oro
uostą, nepaisant to, kad skrydžiai niokos unikalų gamtos kampelį.
Ką tokiu atveju turi veikti jų deleguotas Seimo narys? Jeigu jis
negins vietinių unitarinių interesų, jis bus atšauktas. Tad Seime
jis ieškos, kas jį parems, už ką, savaime suprantama, reikės atlyginti
tuo pačiu. Esant tokiai Seimo sandorai bendri valstybės tikslai
atsidurs antroje eilėje. Galvoji, kodėl su tokiu įniršiu V.Uspaskich
mėgina sukelti sumaištį mūsų valstybės sandaroje? Kodėl mūsų teisėtvarkos
institucijos neatsako į klausimą, kaip iš Rusijos į mūsų kraštą
atvykęs suvirintojas gavo milijonus ir kodėl jis juos naudoja
mūsų valstybės griovimui?
Horizonte pasirodė ir kita ne mažiau odiozinė figūra Algirdas
Monkevičius. Šis vyras taip pat iš tos pačios Naujosios sąjungos.
Iš pirmo žvilgsnio jis atrodytų kito flango veikėjas. Su V.Uspaskich
jį suartina nepagarba Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jis
du kartus prisiekė Konstitucijai: kaip Seimo narys ir kaip ministras.
Skaitai jo raštus ir niekaip negali suprasti, ar jis nepajėgus,
ar nenori suprasti elementarių dalykų.
Niekas neprieštarauja, kad mūsų mokslininkai skelbtų užsienyje
savo darbus, kad geriausi darbai būtų verčiami į užsienio kalbas.
Tik neaišku, kodėl ta kalba turi būti tik anglų. Ir kitas ne mažiau
svarbus pastebėjimas: amerikiečių sudarytame sąraše esama nemažai
mokamų leidinių: sumokėk penkis kartus po penkis tūkstančius dolerių
ir Lietuvoje tapsi pripažintu mokslininku (kiek Lietuvoje esama
mokslininkų, tiek uždirbančių?). A.Monkevičiaus įsitikinimu, nesi
mokslininkas, jeigu, tarkim, prestižiškiausia Vokietijos leidykla
paskelbs vokiškai savo rinkinyje tavo straipsnį I.Kantas lietuvių
kultūroje, - tai niekam nereikalingas darbas.
Žmogus, neturintis jokios nuovokos, kas yra mokslinis darbas,
kas yra monografija, vadovauja Lietuvos mokslui. Mokslinė visuomenė
- jam joks autoritetas. Jo negali paveikti nei Mokslų akademija,
nei Rektorių konferencija, nei humanitarinių institutų direkcijos,
nekalbant jau apie eilinius mokslininkus. Lietuvoje dar nebūta
tokios Vyriausybės, kurios ministrai siektų sunaikinti savo tautos
kultūrą. Nebent jį galėtume palyginti su liūdnai pagarsėjusiu
stalinizmo laikotarpio LKP(b) CK sekretoriumi K.Preikšu. Skirtumas
tik tas: pastarasis galėtų pasiaiškinti - aš vykdžiau Maskvos
nurodymus. Kieno nurodymus vykdo A.Monkevičius? Europos Sąjungos
deklaracijose nepastebiu nieko panašaus.Taip metamas šešėlis ant
Europos Sąjungos. Geriausiu atveju siekiama Lietuvą amerikonizuoti,
įrodyti, kad mes negalime būti savarankiški. Griaunama ir teisinės
valstybės samprata.
Priminsiu elementarią nuostatą: įstatymas neturi atgalinės galios.
Bet tai nė motais A.Monkevičiui. Pavyzdžiui, priimant į doktorantūrą
iki 2001 rugsėjo buvo sudaromi doktorantūros komitetai, kuriuose
reikėjo ginti darbus (doktorantūra - ketveri metai). Vadinasi,
iki tol priimti asmenys žinojo, kokie reikalavimai. Dabar išleistas
įsakymas, pagal kurį senoji tvarka galioja iki balandžio 15 dienos
(kodėl iki 15-osios, juk ši diena nesutampa su jokiais akademiniais
reikalavimais?). Naujos tvarkos dar nenumatyta. Ką daryti tiems
doktorantams, kurių doktorantūros laikas baigiasi 2003 m. rugsėjo
1 d.? Taip viskas sujaukta. Ir nesurandi atsakymo, kodėl taip
elgiamasi.
Panašiai galime apibūdinti ir referendumo iniciatorius. Kas jie
yra? Žinoma, atsakymas bus hipotetinis, bet visgi turime pamėginti
įvardyti savo herojus. V.Uspaskich neparengė nė vieno įstatymo
projekto, kuriuo galėtų didžiuotis, kad pagelbėjo Lietuvai (dabar,
įkūręs pramoginio verslo įmonę, teikia įstatymo projektą, reikalaujantį
sumažinti mokestį lošimo namams). O jis, kaip ir A.Monkevičius,
priklauso valdančiajai koalicijai, tai pačiai Naujajai sąjungai.
Negirdėjau, kad koks jo parengtas įstatymo projektas būtų užblokuotas.
Žinau tik tiek, kad Valstybinė tarnybinės etikos komisija konstatavo,
jog jis nesugeba atskirti savo asmeninių interesų nuo valstybinių.
Ir taip: V.Uspaskich ar nenorėdamas, ar nesugebėdamas nieko gero
nenuveikti, būdamas komiteto vadovas, dabar veržiasi tvarkyti
visus Lietuvos reikalus.
Pakirstas pasitikėjimas valdžios struktūromis, iš visų pakampių
išlindo tie, kuriems svetima demokratinės Lietuvos valstybės egzistencija,
kuriems Lietuva yra svetimkūnis Europos žemėlapyje, kuriems svetimas
tautinis jausmas. O pasitikėjimas Lietuvos valstybe griautas nuo
pat pirmųjų nepriklausomybės paskelbimo dienų.
Meskime žvilgsnį atgal. 1987 metai. Laisvės lyga organizuoja mitingą
prie Adomo Mickevičiaus paminklo pasmerkti sandoriui tarp nacių
ir bolševikų. Šis mitingas preliudija į tautinį Atgimimą. Tais
pačiais metais Lietuvoje įsikuria niekam nežinomas suvirintojas
V.Uspaskich. Tokių asmenybių, siekiančių dabar sujaukti mūsų gyvenimą,
Lietuvos padangėje atsirado ir daugiau.
Įdomumo dėlei: A.Monkevičius sugrįžo iš Maskvos jau po 1991 metų
rugpjūčio pučo. Logiškai peršasi mintis: ko nepavyko padaryti
M.Burokevičiui ir jo kompanijai, tą mėgina dabar padaryti V.Uspaskich,
A.Monkevičius bei jų parankiniai. Pradedi galvoti, ar ne teisūs
tie, kurie sako: Dievas, norėdamas lietuvius nubausti už nuodėmes,
leido jiems įkurti Naująją sąjungą?
Bronius GENZELIS
© 2003"XXI amžius"