Horizontai

Irako karas bus gerokai brangesnis nei tikėtasi

Politikai ir karo ekspertai pastebi, kad šiais metais amerikiečių ir jų sąjungininkų vykdoma karinė operacija Irake beveik niekuo neprimena Persijos įlankos karo įvykių 1991-aisiais. Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį vykusiame kare visiems buvo akivaizdūs amerikiečių tikslai – priversti Irako armijos dalinius palikti Kuveito teritoriją. Tuomet pirmąsias 38 paras buvo rengiami oro antpuoliai, kurių metu Irako armija patyrė nemenkų nuostolių. Karinė operacija sausumoje tetruko tik tris dienas. Dabar vykstantis karas kitoks. Pagrindiniu tikslu laikomas Sadamo Huseino nuvertimas, o tai reiškia, jog sąjungininkai privalo užimti Irako sostinę Bagdadą ir kontroliuoti visus strateginius jame esančius pastatus. Tam gali prireikti gerokai ilgesnio laiko. Britų karo ekspertas Tonis Maršalas, kuris daug metų buvo aviacijos maršalu Didžiojoje Britanijoje, teigia, kad karinės kampanijos sėkmė priklausys nuo to, ar sąjungininkams pavyks nugalėti irakiečius sausumos operacijose. Tačiau abiem karams bendra viena – 1991-aisiais 28 šalių ir šiandieninė gerokai gausesnė koalicija susibūrė ne todėl, kad S.Huseinas išpažįsta islamą, bet todėl, kad jis – agresorius.

Mesopotamija ir S.Huseino ginklai

Po Pirmojo pasaulinio karo dabartinio Irako teritorija, tuomet vadinta Mesopotamija, tapo nauja valstybe. Užimta teritorija buvo patikėta administruoti žymiai rašytojai, archeologei ir britų žvalgei Gertrudai Bel, kuri padėjo užimti sostą arabų princui Feisalui. Taip britai norėjo atsidėkoti už pagalbą kare. Daugelis tuomečio Irako gyventojų buvo arabai, tarp jų nemažai musulmonų šiitų, kuriuos kiti laikė antrarūšiais piliečiais. Todėl jau 1920-aisiais šiame krašte kilo šiitų revoliucija, kurią Feisalo pavaldiniai numalšino. Šiaurėje gyvenusiems kurdams buvo pažadėta nepriklausomybė, tačiau, Kemaliui Atatiurkui įkūrus Turkijos Respubliką, likusios kurdų žemės buvo išdalytos Irakui ir Persijai. Dabartinį konfliktą Irake istorikai linkę vadinti dar vienu mėginimu likviduoti paskutinius Osmanų imperijos pėdsakus.
Pasaulis svarsto, kokių ginklų turi Irakas. Irako valdantysis režimas pasitikėjimo nekelia– sykį jau buvo pavartotas cheminis ginklas prieš Irako kurdus, tąkart žuvo tūkstančiai taikių gyventojų. Amerikiečiai ir britai sako turintys patikimos informacijos apie slepiamą cheminį, biologinį ir galbūt net radiologinį ginklą. Karą sunkina tai, kad niekas tiksliai nežino, kokį masinio naikinimo ginklą slepia S.Huseinas. Baiminamasi, kad dar likę Persijos įlankos kare nepanaudotų ginklų. Britų žvalgyba tvirtina, kad S.Huseinas slepia šimtus tonų pavojingų cheminių medžiagų. Spėjama, kad ten esama ir iprito bei nervus paralyžiuojančios medžiagos zarino, arba VX. Irako pareigūnai tikrai nesunaikino turėtų pavojingų ligų sukėlėjų bei bakterijų. Tiesa, Izraelio duomenimis, visas Artimųjų Rytų regionas pilnas neteisėtai laikomų ginklų. Niekam ne paslaptis, kad nemažai ginklų turi Sirija ir Libija, pretenduojanti tapti pirmąja šio regiono branduoline valstybe.

Karo tikslai ir strategija

Vienu svarbiausiu šiandien vykstančio karo tikslų JAV prezidentas Dž.Bušas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas T.Bleiras laiko kiek įmanoma mažesnį aukų skaičių. Esą nelogiška būtų, siekiant išvaduoti nuo tirono tautą, griebtis žudynių. Visas turimas karinės technikos arsenalas, politinės priemonės ir paprasčiausias žmogiškumas turi tam pasitarnauti. Vakarų politikai apgailestauja, kad civilių gyventojų aukų neįmanoma išvengti dėl įvairių iš anksto neprognozuotų aplinkybių.
Oficialieji JAV armijos pareigūnai ragina šio karo metu imti į nelaisvę kiek galima mažiau priešo karių (paleidžiant juos grįžti į namus), nes didelis belaisvių skaičius neabejotinai sukeltų daug problemų. Amerikiečių karo strategai tikisi laimėti kuo daugiau laiko, pasitelkdami į pagalbą su vietove gerai susipažinusius žmones. Stengiamasi parinkti tinkamiausią karinę techniką bei ginkluotę ir tvirtinama, kad šį karą amerikiečiams padės laimėti ne tik oro ir sausumos pajėgos, bet ir karinis jūrų laivynas.

Irakiečiai laukia humanitarinės pagalbos

Amerikiečiai vienu pirmųjų taikinių neatsitiktinai pasirinko Basros miestą. Jį valdant sąjungininkams, atsivers keliai humanitarinei pagalbai, kurią pirmiausia žadama skirti septyniems didesniems Irako miestams. Mažesniųjų miestelių ir kaimų gyventojams teks palaukti, kol kas jų negali pasiekti jokia parama iš užsienio. Šimtai JTO, UNICEF ir kitų humanitarinę pagalbą taikiems gyventojams teikusių organizacijų atstovai Iraką paliko. Tiesa, išvyko ne visi. Pranešama apie 160 savo veiklą karo nusiaubtose teritorijose tęsiančių UNICEF atstovų, kurie, kiek galėdami, stengiasi padėti nukentėjusiems vaikams. Humanitarinei pagalbai trūksta lėšų. UNICEF skelbiasi surinkusi vienuolika milijonų dolerių, kai, pačiais kukliausiais skaičiavimais, reikėtų bent keturiolikos milijonų tam, kad būtų galima pradėti teikti pagalbą suluošintiems ir tapusiems našlaičiais vaikams. Iš viso prireiks dešimčių ar net šimtų milijonų dolerių. Tuo tarpu ,,Human Rights Watch“ atstovai sako galį kalbėti tik apie situaciją Šiaurės Irake, kur šiuo metu dirba jų atstovai. Didžiulį nerimą ten kelia tūkstančių karo pabėgėlių gyvenimo sąlygos: jie neturi ne tik stogo virš galvos, bet trūksta būtiniausių maisto produktų ir geriamojo vandens. Humanitarinė pagalba daugeliui irakiečių būtina, net ir taikos metu 60 proc. jų gaudavo paramą maisto produktais iš JTO. Neramina ir dabartinė situacija Basroje, kur nėra vandens ir elektros, kyla įvairių epidemijų grėsmė. Tūkstančiai žmonių tiesiogine prasme atkirsti nuo išorinio pasaulio.
Humanitarinės pagalbos tiekimas kiek primena analogišką situaciją Afganistane, tačiau esama ir skirtumų. Irakiečiai S.Huseino administracijos nuoroda gaudavo būtiniausių maisto produktų paketus, šalyje drausta gaminti maisto produktus pardavimui. Dar gruodžio mėnesį JTO išleido slaptą dokumentą, kuriame teigiama, kad, prasidėjus karui, vien Irako pietuose pagalbos prireiks beveik 5,5 milijonams gyventojų. Dar du milijonai irakiečių taps priverstiniais pabėgėliais.
Tikimasi, kad humanitarinė pagalba irakiečiams galėtų suvienyti pasaulio valstybes, turinčias skirtingas pozicijas šio karo atžvilgiu. Didžiausią humanitarinę pagalbą turėtų teikti patys amerikiečiai, kurie šiandien jau kontroliuoja dalį Irako teritorijos. Beje, iš 74 milijardų dolerių, kurių JAV prezidentas Dž.Bušas prašė Kongreso, aštuonis numatoma skirti humanitarinei pagalbai.

Karo kaina ir galimi scenarijai

Karas Irake kainuos itin daug, kur kas daugiau nei buvo galima tikėtis. Štai Jeilio universiteto ekonomikos profesorius Viljamas Nordhausas, buvęs JAV prezidento ekonominės tarybos narys, apskaičiavo, kad, jei kariniai veiksmai bus sėkmingi ir karas neužsitęs, amerikiečių karinės išlaidos sieks apie 50 milijardų dolerių. Persijos įlankos kare JAV išleido kur kas daugiau. Tačiau jei teks kariauti metus ar dar ilgiau, išlaidos pasieks 140 milijardų ar dar didesnę sumą. JAV biudžetui tokia suma toli gražu nereikštų bankroto, o tik sudarytų 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Korėjos bei Vietnamo karuose būta gerokai didesnių išlaidų. Tačiau reikia nepamiršti, kad tai tik tiesioginės kariams ir karinei ginkluotei skirtos išlaidos. Nekyla abejonių, kad, pasibaigus karui, amerikiečiams dar ilgą laiką teks pasilikti Irake. V.Nordhausas mano, kad tai gali tęstis ilgiau nei penkerius metus, gal net ir porą dešimtmečių. Tokiu atveju 250 tūkstančių karių išlaikymui tektų skirti iki 500 milijardų dolerių.
Demokratinei valstybei sukurti taip pat reikalingos milžiniškos investicijos, kurios, pasak V.Nordhauso, sieks apie 800 dolerių vienam gyventojui, o tai sudarys 20 milijardų. Na, o jei pasitvirtintų pačios pesimistiškiausios karo prognozės, amerikiečiams per dešimtmetį teks išleisti 1 trilijoną 600 milijardų dolerių.
Daugelis pasaulio ekonomistų prognozuoja, kad tolesni įvykiai klostysis pagal vieną iš trijų galimų karo scenarijų. Jei Irakas bus užimtas jau netrukus, pasaulio ekonominė situacija pagerės. Jeigu karinis konfliktas užsitęstų, tarkime, iki trijų mėnesių, JAV ekonominis augimas sulėtėtų maždaug 1,7 proc. Ilgalaikis karas JAV ekonominį augimą sumažintų maždaug 4,5 proc., o tai keltų grėsmę visam pasauliui.

Protestai nesiliauja

Pirmosiomis karo Irake dienomis kitose šalyse vykusios antikarinės demonstracijos buvo gana taikios. Šiandien protestuojama kiek kitaip. Vokietijoje į gatves išėjo čia gyvenantys kurdai ir palestiniečiai. Kurdai palaiko JAV, tačiau pasisako prieš galimą sąjungininkų įžengimą į Turkijos teritoriją, tuo tarpu palestiniečiai amerikiečius kaltina sionizmu. Policijai vis dažniau tenka raminti įsismarkavusius skirtingų pažiūrų ir tautybių demonstrantus.
Italijos sostinėje Romoje dar vasario viduryje įvyko bene masiškiausias mitingas, kuriame dalyvavo apie milijoną žmonių, priklausančių 400 įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pirmąją karo dieną Italijoje įvyko apie 80 mažesnių ir didesnių antikarinių akcijų, profsąjungos paskelbė visuotinį dviejų valandų streiką. Milijonai katalikų visame pasaulyje priėmė popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą melstis dėl taikos Irake.
Panaši situacija ir Ispanijoje. Čia į gatves eina jaunimas, inteligentai ir opozicinių partijų atstovai. Žiniasklaida ir antikarinių protestų organizatoriai kaltina ispanų policijos pareigūnus naudojant jėgą prieš taikius demonstrantus. JAV vienijasi įvairių konfesijų krikščionys, ragindami melstis už taiką ir kuo greičiau baigti bet kokius karinius veiksmus Irako teritorijoje.

Patriotizmas ir nafta

Niekas neabejoja, kad Irakas, pasibaigus karui, bus kitoks nei iki šiol. Todėl Rusija pagrįstai baiminasi prarasianti visus šioje šalyje turėtus ekonominius interesus. Tiesa, ekspertų teigimu, Irako krizė neturėtų sukelti ekonominio nuosmukio Rusijoje. Naftos kainos turėtų stabilizuotis jau antrąjį šių metų pusmetį ir neviršyti kainų prieš karą – 25,5 dolerių už barelį. Tačiau vargu ar Rusijai pavyks iš Irako atgauti aštuonis milijardus dolerių siekiančias skolas, nes amerikiečiams pavaldi naujoji Irako vadovybė greičiausiai nenorės derėtis su Rusija.
Tuo tarpu eiliniai amerikiečiai pritaria karo idėjai. Pagal visuomenės apklausas, tam pritaria net 54 proc. šalies gyventojų. Irako karas eiliniams amerikiečiams tėra dar viena proga įrodyti savo patriotiškumą, palaikant prezidento poziciją. Tiesa, didžiuosiuose JAV miestuose rengiami įvairūs antikariniai protestai, tačiau kaimo vietovių gyventojai juokauja, kad kaime sunkiau rasti karo Irake priešininką nei mieste šalininką.
Kairiųjų politinėms pažiūroms atstovaujančiame Didžiosios Britanijos žurnale ,,New Republic“ Džono Džudiso straipsnyje tvirtinama, kad amerikiečius į Artimuosius Rytus gena ne imperiniai, bet grynai komerciniai siekiai. Pasak autoriaus, amerikiečiai nepamiršo ilgus dešimtmečius valdę vos ne visas naftos versloves Artimųjų Rytų regione. Na, o Irako naftos telkiniai šiame straipsnyje vadinami slaptuoju ginklu, kuris gali atsisukti prieš Irako valstybę. Minimas ir kaimyninio Kuveito pavyzdys. Atradus naftos išteklių, šioje šalyje buvo galima skirti kur kas daugiau lėšų švietimui, sveikatos apsaugai, socialinėms išmokoms, tačiau itin išaugo valdininkų skaičius.
JAV ambasadorius Rusijoje Aleksandras Veršbou sako, kad jei vienintelis šio karo tikslas būtų nafta, su S.Huseinu būtų galima susitarti dėl jos kainos. Pasak jo, svarbu užtikrinti ekonominį stabilumą ir demokratiją Irake, o karo nuniokotų teritorijų atstatymo darbuose galėtų dalyvauti ir tos šalys, kurios pareiškė remiančios JAV, bet nežada dalyvauti kariniuose veiksmuose.

Ko tikėtis po karo?

Po karo Irake tikimasi sukurti demokratinę valstybę. Todėl tarp besivaidijančių grupuočių iš amerikiečių laukiama tarpininko vaidmens. Politologai beveik vieningai pastebi, kad besąlygiškas valdžios perdavimas musulmonams sunitams suteiktų progą ateityje iškilti dar vienam panašiam į S.Huseiną lyderiui. Tuo tarpu gyventojų mažumą sudarantys musulmonai šiitai ir kurdai nebeturi vilčių, kad, be sąjungininkų armijos, jiems dar kas nors galėtų padėti. Tačiau vargu ar ir jie pasitiks amerikiečius kaip išvaduotojus. Šiitai paseks savo dvasiniais lyderiais ir Vakarus vėl kaltins visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Kurdai po karo dar stipriau sieks sukurti savo nepriklausomą valstybę. Viso pasaulio skeptikai sako, kad net ir tokia galinga supervalstybė kaip JAV pati viena tikrai nepajėgs pakeisti pasaulio.

Gražina MINKAUSKAITĖ