Europos šalių vadovai remia karą Irake, kai dauguma europiečių tam nepritaria

Prieš prasidedant karui Irake, daugelis žmonių visame pasaulyje dalyvavo milžiniškose antikarinėse demonstracijose, siūlė mėginti šią problemą spręsti kitais būdais. Atrodė, kad amerikiečiai nesulauks Europos šalių pritarimo, tačiau didžioji dauguma Europos valstybių vadovų pareiškė vienaip ar kitaip palaikysiantys Jungtines Valstijas. Tuo tarpu viešosios nuomonės apklausos neleido abejoti: Europos gyventojai šiam karui nepritaria. Tačiau griežtai tvirtinti, kad amerikiečių karine galia bei oficialiąja Vašingtono pozicija nepasitiki beveik visi Europos piliečiai, taip pat negalima. Europos valstybių vadovai, nuo Portugalijos iki Lietuvos, priėmė specialias karui Irake skirtas rezoliucijas, kuriose žada prisidėti prie amerikiečių pergalės, kai jų valstybėse nesiliovė vieši antikariniai protestai.

JAV ir Europos santykiai

Amerikiečiai žino, kad jiems su Vakarų Europos valstybėmis naudinga palaikyti kuo glaudesnius santykius, kurie tęsiasi jau gerą pusšimtį metų, bei patraukti savo pusėn Rytų Europos valstybes, kurios vos prieš dešimtmetį tapo lygiavertėmis Europos šalimis. Tiesa, karo ekspertai Europoje vis garsiau užsimena, jog, kariaujant prieš Iraką, reikia tikėtis geriausio, bet būti pasirengus pačiam blogiausiam. Amerikos šviesuomenė teigia, kad, jei Vašingtonas iš tiesų jaustųsi galįs išsiversti be Europos valstybių paramos, niekas nebūtų nė svajojęs nuversti Sadamo Huseino režimą.
Bet kokias viešas protesto akcijas, nukreiptas prieš amerikiečių karinę operaciją Irake, Jungtinių Valstijų spauda mėgina sutapatinti su antiamerikietiškomis nuotaikomis. Nors, ko gero, visoje Europoje esama vadinamųjų antiglobalistų, besibaiminančių galimo amerikiečių įsiviešpatavimo toli už Jungtinių Valstijų ribų, daugelis politikų bijo būti apkaltinti antiglobalistinėmis pažiūromis. Laimei ar nelaimei, tai nesutrukdė Prancūzijai, Vokietijai, Belgijai, Liuksemburgui, Švedijai ir Graikijai susiburti į koaliciją, nepalaikančią Jungtinių Valstijų. Daugeliui reikšmingų Europos įvykių neteikianti svarbos Rusija, prieš prasidedant karo veiksmams, taip pat pareiškė palaikysianti šalis, koalicijos nares.

Parama amerikiečiams ir dvejonės

Ne visada aišku, dėl kokių priežasčių tiek daug Europos šalių pareiškė paramą amerikiečiams. Tarkime, siųsti savo piliečius į Iraką nutarė Didžioji Britanija, Ispanija, Danija, Italija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija, Makedonija, Kroatija, Portugalija, Bosnija ir Juodkalnija, kuri dar visai neseniai savarankiškai ėmėsi tvarkyti užsienio politikos reikalus. Daugelis išvardytų valstybių Jungtines Valstijas žada remti teikdamos humanitarinę pagalbą irakiečiams, kai pasibaigs kariniai veiksmai, ar leisdamos amerikiečiams naudotis savo sausumos ar oro erdve. Daugelis jų galėtų teikti tik simbolinę pagalbą kare. Tiesa, Jungtinės Valstijos sulaukė ir originalesnių pasiūlymų: Vengrija sutiko priimti karo pabėgėlius irakiečius, Lenkija pasižadėjo išsiųsti cheminės gynybos dalinius.
Antroji Europos šalių grupė iš esmės pritaria Vašingtono pozicijai, bet, prieš prasidedant kariniams veiksmams, tikėjosi sulauksią Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijos. Šią grupę sudaro Nyderlandai, Estija, Čekija, Slovėnija ir Slovakija. Tiesa, reikia nepamiršti, kad olandai išsiuntė raketų ,,Patriot“ į Turkijoje dislokuotą amerikiečių karinę bazę, dar prieš ten atvykstant NATO karo laivams. Čekai ir slovakai pasiskubino į Kuveitą išsiųsti apmokytus dirbti su pavojingomis cheminėmis medžiagomis karius.
Europoje yra ir tokių šalių, kurios stengiasi laikytis neutralios pozicijos. Karui Irake nepritaria, tačiau jo pernelyg nesmerkia Airija, Austrija, Suomija, Serbija, Šveicarija ir Norvegija.
Tuo tarpu ryžtingą Prancūzijos poziciją nepritarti karui palaiko tik penkios Europos šalys bei Rusija, kuri dar gali ir persigalvoti. Šešiolika šalių pritaria karui negavus Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijos, penkios norėtų karo veiksmus legalizuoti tik priėmus šį dokumentą. Amerikos karininkai karo išvakarėse juokavo, kad Europa balsų dauguma pritaria Vašingtono planams. Pasak jų, gautas dvidešimt vienas balsas ,,už“, šeši – ,,prieš“, dar šešios valstybės susilaikė.

Priverstinis pritarimas?

Politologai tai vadina tyliu pritarimu. Jei kas nors jūsų paklaustų, kokius ledus mėgstate labiau – šokoladinius ar vanilinius, jūs galite ilgai nemąstę atsakyti, kad vanilinius, nors tai netiesa. Toks atsakymas gali reikšti tai, kad jūsų nedomina klausimas arba jūs apskritai nemėgstate ledų. Žmonės dažnai linkę intuityviai pasirinkti tą atsakymo variantą, kuris labiau patiktų klausiančiajam, ir politika toli gražu ne išimtis.
Daugelis Europos šalių pernelyg nesijaudina dėl karo Irake, tačiau tai gali tęstis tik iki tos akimirkos, kai į karo zoną teks išsiųsti savo piliečius. Todėl ir šiandien Europos šalių parlamentuose netyla diskusijos dėl šio karo reikalingumo ir prasmės. Štai Prancūzija pasiūlė Europai neremti Jungtinių Valstijų. Kai tai pareiškė ir vokiečiai, daugeliui silpnesniųjų Europos valstybių nebeliko nieko kito, kaip tik pasielgti priešingai. Todėl politologai laikosi nuomonės, esą daugelis Europos valstybių vadovų, prieš priimdami karo veiksmams Irake pritariančias rezoliucijas, tiesiog pasielgė taip, kaip jiems atrodė geriausia, o galimų karo pasekmių net neapmąstė. Europos valstybių lyderiai, pasak amerikiečių, slapta baiminasi, kad žemyne, kuriame jie gyvena, neįsigalėtų galingieji prancūzai bei vokiečiai, o tai, be jokių abejonių, pakeistų šiandieninės Europos geopolitinę situaciją. Kiekvienai Europos šaliai iškilo klausimas: ar geriau išlaikyti gerus santykius su prancūzais ir vokiečiais, ar remti amerikiečius? Europos šalys beveik vienbalsiai nutarė palaikyti Jungtines Valstijas. Tiesa, Rusijos atvejis šioje situacijoje išimtis: Rusija mėgina įtikti visiems. Rusijai svarbu išlaikyti savo įtaką Irake, tačiau ją domina ir artimiausia Europos ateitis, kurios dalimi ji vis dėlto norėtų būti.
Žinant visa tai, kur kas lengviau suprasti, kodėl piliečiams protestuojant prieš karą valstybių lyderiai priima priešingus sprendimus. Galimi du variantai: Europos valdančiuosius postus užimantys politikai yra nekompetentingi ir nesitiki ilgai išliksią savo postuose arba tikisi amerikiečių pergalės atveju gerokai pagerinti savo reitingus. Logiškesnis būtų antrasis variantas.
Valstybių vadovai puikiai supranta, kad didžioji dauguma Europos gyventojų pasisako prieš šį karą. Tačiau jei būtų klausiama, kieno įtakos zonoje labiau norėtumėte būti: Prancūzijos ir Vokietijos ar Jungtinių Valstijų, kurios užtikrintų jūsų saugumą, daugelis pageidautų pasikliauti amerikiečiais. Daugelis Europos šalių šiandien susiduria su vienokiomis ar kitokiomis ekonominėmis problemomis. Vis didėjanti integracija gali riboti valstybių autonomiškumą. Tai ypač aktualu Rytų Europos šalims, kurios dar visai neseniai išsilaisvino iš sovietinio režimo gniaužtų. Istorinė patirtis neleidžia pernelyg pasitikėti nei Rusija, nei Prancūzija ar Vokietija. Todėl Jungtinės Amerikos Valstijos pasirenkamos kaip patikimesnis partneris.
Kita vertus, kai kurios šalys tiesiog nenori supykdyti Prancūzijos ir Vokietijos, todėl laikosi neutralios pozicijos. Šios šalys dėl geopolitinių priežasčių priverstos palaikyti su jomis ekonominius ryšius, tačiau tylomis maištauja.

Amerikiečiai galėjo sulaukti didesnės paramos

Šiandieninė Europa nėra tokia vieninga, kaip kartais mėgina pasirodyti. Jos valstybių lyderiai veikia apgalvotai. Karo veiksmai Irake europiečius bei amerikiečius ir suartino, ir atitolino. Šiandieninio pasaulio geopolitinė situacija verčia ieškoti daugumai priimtinų sprendimų. Deja, prieš imantis karinių veiksmų Irako teritorijoje, valstybių lyderių ir eilinių piliečių nuomonės nesutapo. Kartais tiesiog nenorima suprasti oponentų argumentų bei jų pasisakymų priežasčių.
Karo ekspertai ir politologai sutinka, kad prezidento Dž.Bušo administracija dėl ginčų su Prancūzija ir Vokietija prarado dalį potencialios paramos iš Europos. Amerikiečiai žinojo turį pakankamai lėšų, todėl nesistengė savo argumentais įtikinti galimų valstybių sąjungininkių. Europiečiai remia Jungtines Valstijas Irako kare, neturėdami praktiškai jokių tiesioginių interesų, retas europietis suvokia, kokia iš tiesų yra Europos šalių pagalba šiame konflikte.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"