Europa ir Jungtinės Valstijos:
partnerės ar konkurentės?
Neseniai Jungtinėse Amerikos
Valstijose buvo išleista amerikiečių žurnalisto ir mokslinio Karnegio
taikos instituto bendradarbio Roberto Keigano knyga ,,Apie rojų
ir galybę: Amerika prieš Europą naujajame pasaulyje. Knyga sulaukė
didžiulio atgarsio visame pasaulyje dėl joje aptariamų klausimų
aktualumo.
Daugelis tokių knygų dienos šviesą išvysta tik todėl, kad įvairiuose
populiariuose žurnaluose spausdinami straipsniai priverčia autorius
kur kas plačiau supažindinti skaitytojus su analizuojamomis problemomis.
Pirmąja tokia knyga tapo pirmaisiais metais po šaltojo karo pabaigos
išleistas Frencio Fukujamos veikalas ,,Istorijos pabaiga. Tokios
didelės sėkmės vėliau sulaukė ir Samuelio Hantingtono ,,Civilizacijų
susidūrimas bei šiandien aptariamas Roberto Keigano kūrinys,
kuriam pradžią davė žurnale ,,Policy Review išspausdintas straipsnis
,,Jėga ir silpnumas.
Abipusis nepasitikėjimas
ir filosofinės teorijos
Savo knygoje R.Keiganas teigia,
kad dabartinių Vakarų Europos valstybių vadovai į Jungtines Valstijas
žvelgia įtariai ir nepasitikėdami. JAV vis garsiau kaltinamos
tuo, kad pirmenybę konfliktų sprendimui dažniau linkusios teikti
jėgai, o ne deryboms ir kitoms diplomatinėms priemonėms. Europiečiai
šaiposi iš Amerikos istorijos bei socialinės organizacijos, pašaipiai
ją vadina ,,mirties kultūra, kurioje klesti visuotinis šaunamojo
ginklo bei mirties bausmės kultas. Tuo tarpu daugelis amerikiečių
europiečius kaltina bailumu ir veidmainiavimu, nenoru skirti daugiau
lėšų savo saugumui užtikrinti bei slėpimusi už Jungtinių Valstijų
nugaros.
R.Keiganas mano, esą amerikiečiai labiau linkę remtis anglų filosofo
Tomo Hobso socialine teorija, tvirtinančia, kad žmonės iš prigimties
agresyvūs ir nepatikimi, o bet kokias socialines institucijas
turi valdyti jėgos struktūros: policija, armija ar pati valstybė.
Europos gyventojai labiau remiasi Švietimo epochos filosofija
bei jos atstovo Imanuelio Kanto XVIII amžiuje suformuluotais teiginiais,
todėl ir bet kokias iškilusias problemas tikisi išspręsti derybomis
bei paklusimu galiojantiems įstatymams.
Pasak R.Keigano, nei amerikiečiai, nei europiečiai nėra absoliučiai
teisūs. Jei ateityje nepavyktų rasti bendro vieningo Amerikos
ir Europos požiūrio, šias teorijas būtų galima tiesiog išmokti
toleruoti, o tai būtų naudinga abiem pusėms. Kitaip tariant, R.Keiganas
pripažįsta, kad Europoje ir Amerikoje gyvenama laikantis skirtingų
taisyklių. Tiesa, jis smerkia žodines politikų ir politikos apžvalgininkų
atakas, kai kritikuojama nė nepamėginus suprasti oponentų pozicijos.
Tai ypač būdinga užsienio politikai, kur dar visai neseniai europiečių
ir amerikiečių požiūriai, galima sakyti, buvo visiškai prieštaringi.
Praeitis ir dabartis
Europos valstybės, bent jau iki
Pirmojo pasaulinio karo, nuosekliai laikėsi savo pačių interesus
ginančios politikos, t.y. gyveno taip, kaip tai įvardijo T.Hobsas.
Jungtinės Valstijos tokiai politikai nepritarė, pirmasis JAV prezidentas
Džordžas Vašingtonas garsiojoje atsisveikinimo kalboje liepė amerikiečiams
nesekti europiečių pavyzdžiu ir nesigriebti jėgos. Todėl visą
XIX amžių amerikiečiai įnirtingai kovojo už tarptautinės teisės
normų laikymąsi, o Europa šiomis normomis stengėsi pridengti savo
pačios nedorus tikslus. Taip atsitiko dėl keleto priežasčių. XIX
amžius buvo Europos klestėjimo epocha, imperijų lyderiai jautėsi
esą visagaliai. Jungtinės Valstijos iki pat Pirmojo pasaulinio
karo praktiškai neturėjo nei reguliarios armijos, nei karinio
laivyno ir toli gražu nebuvo panašios į stipriausią pasaulio valstybę.
Prabėgus dviem šimtmečiams (nuo JAV susikūrimo), situacija visiškai
pasikeitė. Pastaraisiais dešimtmečiais gerokai pakito jėgų balansas.
Jungtinės Valstijos tapo galinga valstybe, kuri nebenori elgtis
taip, kaip privalėjo elgtis anksčiau. Europiečiai pasijuto esantys
silpni. Visa tai turėjo įtakos vėlesnės šių šalių piliečių pasaulėžiūros
formavimuisi.
Knygoje pabrėžiama, kad Jungtinės Valstijos net ir po Pirmojo
pasaulinio karo, kai visas pasaulis įsitikino šios valstybės galia,
neišsižadėjo ankstesnio idealizmo. JAV prezidentas siekė užbaigti
karą taip, kad visi būtų patenkinti, bet neva buvo apgautas europiečių.
Tačiau amerikiečiams pavyko pasiekti, kad stiprioms jūrinėms valstybėms
nebūtų leista turėti pernelyg didelį karinį jūrų laivyną.
Amerikiečiai iki šiol su nuoskauda mini du geografinius vietovardžius
Miuncheną ir Pearl Harborą. Miunchene Vakarų Europos lyderiai,
galima sakyti, išdavė savo sąjungininkus iš Vidurio Europos šalių.
Pearl Harbore Japonija pažeidė visas tuo metu galiojusias tarptautines
konvencijas, kuriomis Jungtinės Valstijos nesėkmingai bandė pažaboti
jos agresyvius instinktus. Dešimtmečius po Antrojo pasaulinio
karo pabaigos trukęs šaltasis karas nesuteikė lauktos ramybės
ir saugumo pasauliui, kurį dar kartą sudrebino tragiškieji 2001
m. rugsėjo 11-osios įvykiai Niujorke ir Vašingtone.
Atrodytų, kad šios R.Keigano, kuris jau ne vienerius metus gyvena
Briuselyje, mintys gerokai paaiškina amerikiečių pozicijas ir
nuostatas. Tačiau Europos analizei knygoje skirta kur kas mažiau
vietos. Dar visai neseniai vienas vadinamųjų postkomunistinio
pasaulio pranašų S.Hantingtonas teigė, kad, pasaulyje likus vienintelei
supervalstybei, netrukus derėtų tikėtis Europos karinių struktūrų
vienijimosi, kurios sieks sudaryti atsvarą kitoje Atlanto vandenyno
pusėje esančiai valstybei milžinei. Deja, ši prognozė nepasitvirtino
ir vargu ar pasitvirtins. Taip yra tikrai ne dėl skirtingo Amerikos
ir Europos ekonominio lygio, kuris, beje, dabar jau gana panašus.
Stiprinti Europos karines pajėgas kartkartėmis ragina tik Prancūzija,
kitos valstybės šiai pozicijai nelinkusios pritarti. Pastaraisiais
metais daugelis Europos valstybių gerokai sumažino gynybai skirtas
išlaidas, kurios šiandien paprastai sudaro mažiau nei du procentus
metinio šalies biudžeto. Jungtinėse Valstijose gynybai ir ginkluotei
skiriama kur kas daugiau lėšų ir kasmet jos vis didėja.
Europa nori taikos
Praeitis atskleidžia, kodėl Europa,
kurios daugelis valstybių įsikūrusios buvusių imperijų teritorijoje,
šiandien nėra itin galinga. Pasaulinė situacija, pasibaigus Antrajam
pasauliniam karui, nepriminė plėšrūnų kovos dėl grobio, kaip būta
ir po Pirmojo pasaulinio karo. Pasaulis svarstė, kaip neutralizuoti
Vokietijos vyravimą Europoje bei jos nacionalistinę galią. Dėl
šios priežasties susikūrė Europos ekonominė bendrija, vėliau išaugusi
į Europos Sąjungą. Visi Europoje kylantys konfliktai buvo sprendžiami
derybose ir atrodė, kad europiečiams savo žemyne pavyko įgyvendinti
I.Kanto utopiją.
I.Kantas pabrėžė, kad jo utopijos neįmanoma įgyvendinti praktiškai.
Norint, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės normų, būtina galinga
pasaulinė vyriausybė, kuri pajėgtų užtikrinti kiekvieno piliečio
lojalumą, tačiau pati netaptų despote. R.Keiganas mano, jog Europoje
pavyko išvengti despotizmo, sąmoningai pasirinkus silpnesniojo
poziciją. Tiesa, šis silpnumas apgaulingas prisiminkime karinį
konfliktą Balkanuose, kur Europos karinės pajėgos kovoja priimdamos
amerikiečių pagalbą. Tačiau nė viena Europos šalių neturi tokių
stiprių karinių pajėgų, kad galėtų pulti vieną iš valstybių kaimynių.
Todėl visai suprantama, kodėl Europa nepalaikė Jungtinių Valstijų
noro rengti karinę operaciją Irake.
Pasak R.Keigano, europiečiai padarė teisingą išvadą: geriau susitaikyti
su Sadamo Huseino viešpatavimu Irake nei rizikuoti savo saugumu,
mėginant jį pašalinti iš užimamų pareigų. Amerikiečiai, šiandien
turėdami kur kas didesnes ir geresne karine technika aprūpintas
karines pajėgas, po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių baiminasi
galimo Irake laikomo masinio naikinimo ginklo panaudojimo.
Eilinis europietis mąsto kitaip nei eilinis amerikietis. Europiečiui
galimas karinės jėgos panaudojimas sugriautų tikėjimą Europoje
veikiančia tvarka, nes tai reiškia, kad vieną dieną karinis konfliktas
gali kilti ir bet kurioje Europos šalyje. Tokiu atveju mes ir
vėl atsidurtume ten, kur buvome XX amžiaus pradžioje, kai žlugo
visos ankstesnės iliuzijos.
R.Keiganas yra įsitikinęs, jog šiandieninės Europos tvarka svarbi
ir Jungtinėms Valstijoms. Žemyne, kuriame ištisus šimtmečius kariauta
dėl religinių bei rasinių priežasčių, pakvipo taika. Panašią Europos
viziją turėjo ir JAV prezidentas D.Ruzveltas. Deja, jai nepritarė
nacionalistinių pažiūrų prancūzų politikas Š. de Golis.
Amerikiečiai tai idealistai, idėjas realizuojantys jėga. Tačiau
jie vis dar tebetiki, kad žmogus gali tapti geresnis, kad pasaulyje
galima taika. Amerikiečiai realistiškai žvelgia į esamą situaciją,
todėl neretai griebiasi ginklo. Tuo tarpu europiečiai tvirtina,
kad amerikiečiai linkę įsivaizduoti esą vieninteliai, galintys
išspręsti visas problemas, ir vieninteliai tapti didvyriais. Jie
pasiryžę ginti kitus net ir tuo atveju, kai jų pagalbos nepageidaujama.
Pasak R.Keigano, Europa nėra lygiavertė karinė partnerė Jungtinėms
Amerikos Valstijoms, todėl ir Afganistane JAV praktiškai atsisakė
NATO siūlomos pagalbos.
R.Keiganas primena, jog tiek amerikiečiai, tiek ir europiečiai
turi gerbti vieni kitų nuomones ir stengtis bendrauti civilizuotai,
laikyti vieni kitus lygiaverčiais partneriais bei nepamiršti,
kad kartais pasitaiko situacijų, kuriose kompromisai paprasčiausiai
negalimi.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2003"XXI amžius"