"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. balandžio 16 d., Nr. 8 (53)

PRIEDAI

Briuselis – ne Maskva, Europos Sąjunga – ne SSRS

Taip, ragindamas per gegužės referendumą balsuoti už Lietuvos ateitį Europoje, sakė Europos liaudies partijos (Krikščionių demokratų) ir Europos demokratų (ELP-ED) frakcijos Europos Parlamente (EP) pirmininkas Gertas Hansas Poetteringas. Praėjusią savaitę lankydamasis Lietuvoje jis žvalgė, kokios jėgos ateis į ELP-ED iš naujų ES narių bei kaip jos galėtų sustiprinti dešinįjį sparną Europos Parlamente. Apie tai kalbėta susitikimuose su Lietuvos krikščionių demokratų pirmininku dr.Kaziu Bobeliu ir vicepirmininku Algirdu Saudargu bei Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) pirmininku prof.Vytautu Landsbergiu. Baigiantis viešnagei Gertą Hansą POETERINGĄ kalbino žurnalistas Arvydas JOCKUS.

Papasakokite savo politinį kelią iki ELP-ED frakcijos Europos Parlamente pirmininko posto.
Gimiau 1945 metais. Mano tėvas, vokiečių kareivis, žuvo paskutinėmis karo dienomis, sovietams veržiantis į Vokietiją. Aš niekada nemačiau savo tėvo, ir galbūt tėvo mirtis psichologiškai suformavo mano įsipareigojimą kitokiai Europai. Jau būdamas studentu, supratau, kad Europos vienijimasis reiškia taiką tarp europiečių. Dar studijuodamas įstojau į Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (KDS) jaunimo organizaciją ir visą laiką dirbau su Europa susijusiose srityse. 1974-1976 metais buvau Žemutinės Saksonijos KDS jaunimo organizacijos pirmininku. Dabar esu KDS Osnabriuko apygardos Žemutinėje Saksonijoje skyriaus pirmininkas, o mano jauniausias sūnus vadovauja šio regiono KDS jaunimo organizacijai. KDS regione priklauso puspenkto tūkstančio narių, ir tai viena stipriausių KDS apygardų Vokietijoje. 1976-1980-aisiais vadovavau visos Žemutinės Saksonijos KDS jaunimo organizacijai, ir tuomet ši organizacija mane iškėlė kandidatu į Europos Parlamentą. Pagal išsilavinimą esu teisininkas, taip pat studijavau politikos mokslus ir istoriją. Dešimt metų dėsčiau Europos teisę Osnabriuko universitete.
1982–1984 metais buvau ELP-ED frakcijos vadovas Europos Parlamento Regionų komitete. 1984–aisiais EP buvo įkurtas Saugumo ir nusiginklavimo pakomitetis ir aš dešimt metų buvau šio pakomitečio pirmininkas. Iš pradžių žmonės šaipėsi, kad kalbama apie bendrą Europos užsienio, saugumo politiką. Bet visada sakėme, kad norime stiprios Europos ir turime turėti taip pat ir savo užsienio bei saugumo politiką, kad Europa galėtų kalbėti vienu balsu ir visada kaip JAV draugė bei partnerė.
1994-aisiais tapau ELP-ED frakcijos pirmininko pavaduotoju. Frakcijai tuo metu vadovavo Vilfridas Martensas, kuris šiuo metu yra Europos liaudies partijos pirmininkas. 1999 metais, pasibaigus V.Martenso kadencijai Europos Parlamente, buvau išrinktas ELP-ED frakcijos pirmininku.
Pristatykite Europos liaudies partijos frakciją Europos Parlamente.
ELP-ED frakcija, į kurią įeina Europos krikščionių demokratų ir konservatorių partijos, šiuo metu Europos Parlamente turi 232 narius (iš 626) ir yra didžiausia EP frakcija. Neseniai EP balsų dauguma pritarė ES plėtrai ir dešimties naujų kandidačių priėmimui į ES. ELP-ED frakcija visada palaikė dešimties kandidačių narystę ES. Labai tikimės, kad Lietuvos žmonės gegužės 10-11 dienomis referendume pasisakys už savo šalies narystę ES. Manau, kad tai prisidės ir prie Lietuvos, ir prie Europos sėkmingos raidos.
1979 metais Europos Parlamentas pirmą kartą buvo renkamas tiesioginiuose rinkimuose. Tuo metu Europos Bendriją sudarė tik devynios narės, dabar mūsų – penkiolika. Tais metais ir aš buvau išrinktas į EP, buvau jauniausias mūsų frakcijos narys, man buvo tik 33 metai. Taigi išgyvenau visą šį laikotarpį nuo 1979–ųjų iki šiol. Jeigu kas nors tuomet būtų išpranašavęs, kad trys Sovietų Sąjungos okupuotos Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – taps ES narėmis ir kad mes dėl to balsuosime 2003 metais, būčiau pasakęs, jog tai svajonė, gražus sapnas. Tačiau ši svajonė išsipildė, sapnas tapo tikrove mūsų dienomis. Apie tai kalbėjau Strasbūre, praeitame Europos Parlamento posėdyje, kuriame buvo pritarta naujų kandidačių priėmimui.
Kaip atsitiko, kad 1999 metais dešinioji ELP-ED tapo stipriausia politine jėga Europos Parlamente, kai tuo metu daugumą Europos valstybių valdė kairieji?
Taip, tai įdomus reiškinys. Po pirmųjų tiesioginių rinkimų į Europos Parlamentą 1979 metais daugumą Europos vyriausybių sudarė socialdemokratai ar socialistai. Bet per tą laiką įvairiose šalyse kairiuosius pakeitė dešinieji: Italijoje, Portugalijoje, Olandijoje, Austrijoje, Danijoje. Taigi dabar socialistai daug kur užleido vietą dešiniosioms partijoms, ir mes džiaugiamės, kad socialistai nebeturi tos didžiulės persvaros ES Ministrų Taryboje.
Ar labai skiriasi socialistų ir Europos liaudies partijos Europos Parlamente požiūriai į ES plėtrą bei ES vidaus reformas?
Manau, kad požiūris į plėtrą yra vieningas, nes socialdemokratai taip pat palaiko ES plėtrą. Skiriasi mūsų požiūriai į konkrečius dalykus, pavyzdžiui, rinkos reguliavimą. Socialistai norėtų daugiau galių suteikti valstybiniam reguliavimui, mes pasisakome už individualią atsakomybę. Bet plėtros atžvilgiu laikomės daugmaž panašių pažiūrų. Tai parodė ir balsavimas už dešimt kandidačių priėmimą į ES. Už tai balsavo nuo 520 iki 590 Europos Parlamento deputatų (iš 626). Net balsavusieji prieš nėra ES plėtros priešininkai, bet greičiau pasisako, kad plėtrą reikėtų nukelti iki to laiko, kai ES turės savo Konstituciją. Jų nuomone, pirmiausia reikia sukurti stiprias ES institucijas, reformuoti pačią ES ir tik po to priimti naująsias nares.
Ar Europos Parlamentą tenkina dabartinės jo galios?
Norime demokratinės Europos ir norime, kad ES institucijos būtų atskaitingos Europos Parlamentui. Tai reiškia, kad Europos Komisija negalėtų daryti ką panorėjusi, be EP palaikymo. Esu EP narys nuo 1979 metų ir tuo metu EP kompetencija buvo niekinė. Dabar turime teisę tarti žodį už ar prieš plėtrą. Jeigu Europos Parlamentas būtų balsavęs prieš, ES viršūnių susitikimas Atėnuose balandžio 16 dieną, kuriame bus pasirašoma ES sutartis, nebūtų galėjęs įvykti.
Europos Sąjunga leidžia savo įstatymus. Iš pradžių įstatymus leido tik Ministrų Taryba, ne Europos Parlamentas. Dabar, pasirašius Mastrichto, Amsterdamo, Nicos sutartis, EP kartu su Taryba leidžia 75 proc. ES įstatymų. EP nėra atsakingas už visas sritis, turime teisę patarti, bet Taryba ne visada privalo atsižvelgti į EP nuomonę. Kol kas EP kompetencijai nepriklauso žemės ūkio ir kai kurios kitos ES politikos sritys. Tačiau EP reikalauja, ypač vykstančiame Konvente dėl Europos ateities, kad visi ES įstatymai įsigaliotų tik gavus EP pritarimą. EP galia auga, bet reikalaujame, kad Europos Parlamentas įstatymų leidyboje turėtų tokias pačias galias kaip nacionaliniai parlamentai – nacionaliniame lygmenyje. O Europos Parlamento santykis su Komisija būtų toks pat, kaip nacionalinių parlamentų su šalies vyriausybėmis.
Kaip vyksta rinkimai į Europos Parlamentą šalyse narėse: ar žmonėms jie tiek pat įdomūs kaip ir nacionaliniai rinkimai?
Tai priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui, Italijoje per EP rinkimus ateina balsuoti net daugiau kaip 80 proc. rinkėjų, Vokietijoje – apie 60 proc. Kitose šalyse Europos rinkimams žmonės teikia mažiau reikšmės nei nacionaliniams. Mano nuomone, turbūt tai natūralu, Europos rinkimai yra ir tampa vis labiau svarbūs. Turime įtikinti žmones juose dalyvauti. Lietuvoje ir kitose šalyse kandidatėse žmonės ne itin aktyviai dalyvauja nacionaliniuose rinkimuose ir referendumuose, todėl norėčiau padrąsinti juos pasinaudoti savo demokratinėmis teisėmis. Tikiuosi, kad gegužės 10-11 dienomis referendume lietuviai aktyviai dalyvaus, nes tai didi proga Lietuvai balsuoti už laisvą ir demokratinę Europą.
Kai Lietuvos žmonės spręs, ar jų šaliai stoti į ES, jie rinksis savo ateitį, kuri remiasi bendromis europietiškomis vertybėmis: žmogaus orumu, teisingumu, teisėtumu. Europoje kareiviai ar slaptosios tarnybos niekada neįsiverš į namus, naktį nepakels žmonių iš lovų ir neišveš nežinoma kryptimi. Tai komunistinė Lietuvos ir Vokietijos demokratinės respublikos praeitis. Europa – demokratinė sąjunga, ir linkėčiau lietuviams aktyviai balsuoti už tokią Lietuvą Europoje.
Kokius žmones partijos kelia kandidatais į Europos Parlamentą: ar tai nuo politinės arenos nuėję buvę ministrai ir aukšti valstybės pareigūnai, dabartiniai populiarūs lyderiai, o gal perspektyvus jaunimas? Minėjote, kad jus pirmą kartą išrinko kaip jaunimo atstovą.
Vyrauja kandidatų įvairovė. 1979 metais Vokietijoje buvo daug vyresnio amžiaus politikų, padariusių ryškią politinę karjerą savo šalyje. Buvo net toks šūkis: jei turi senelį, pasiųsk jį į Europą. Tai buvo proga man pasireikšti, nes, be vyresnio amžiaus politikų, partija norėjo bent vieną jauną deputatą nusiųsti į Europos Parlamentą. Pradėjęs jame dirbti palaikiau labai gerus santykius su šiais patyrusiais politikais - buvusiais ministrais, federalinių žemių premjerais - vadinau juos vardais ir daug iš jų išmokau. Dabar tarp kandidatų yra įvairių žmonių: skirtingos karjeros ir patirties.
Neprailgs, ir mums teks rinkti savo atstovus į Europos Parlamentą. Kokius kandidatus patartumėte kelti mūsų partijoms?
Jei manęs klaustų, patarčiau pasirinkti žmones, kurie galėtų ginti jūsų interesus Europos Parlamente ir įsipareigojusius Europos stiprybei. Taigi tai turi būti patyrę žmonės, išmanantys politiką, pajėgūs ginti Lietuvą ir suprantantys Europos ir Lietuvos vertybes. Juk Lietuvos vertybės yra Europos vertybių dalis. Lietuva turės dvylika EP deputatų, ir partijos turėtų būti tokios išmintingos, kad Lietuvos delegaciją sudarytų skirtingų sričių visuomenės atstovai. Visada svarbi sudėtis. Bet patarčiau kelti patyrusius žmones, juk Lietuva pirmą kartą siųs atstovus į Europos Parlamentą, tad svarbu, kad jūsų deputatai gerai pažintų Lietuvą, garbingai jai atstovautų. Žinoma, dar svarbu, kad būtų ir keletas jaunų žmonių, kurie galėtų perimti patirtį.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad lankydamasis Lietuvoje mokausi iš savo draugų - jūsų politikų Algirdo Saudargo, Vytauto Landsbergio. Jūs mokotės iš mūsų. Europietiškoje politikų šeimoje galime išreikšti savo požiūrius bei mokytis diskutuodami. Tai didis Europos stebuklas, įmanomas laisvoje ir demokratinėje visuomenėje. Ir visiškai nebūtų įmanomas Sovietų Sąjungoje. Briuselis – ne Maskva. Briuselis reiškia vertybes, tautų, miestų ir regionų tapatybes, ir mes giname bei saugome visas tas tapatybes. Ir mums reikia Europos, kad galėtume ginti savo bendras vertybes. Tai žavi patirtis, nuostabus nuotykis.

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija