Horizontai

Europos Sąjungos bendrosios politikos

Aktorė Inesa Paliulytė ir Lietuvos-Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus vadovė Birutė Strakšienė

Ričardo Šaknio nuotrauka

Europos Sąjungos, į kurią rengiasi įstoti ir Lietuva, politika turi savo bruožus, apie kuriuos būtina žinoti stojančioms į ją šalims. Po Frankofonijos dienų vėliava Kauno visuomenę pasiklausyti paskaitos „Europos Sąjungos bendrosios politikos“ pakvietė Prancūzijos ambasados regioninio bendradarbiavimo patarėjas Baltijos šalims Michel Gontier.
„Dabar Europai trūksta bendros saugumo politikos, nors turime didžiulį bendrą vidaus produktą ir svarią ekonomiką“, – teigė pranešėjas. Pasak jo, Europos Sąjungoje reikėjo žingsnio į priekį, pertvarkyti institucijas. Buvo nutarta sukurti naują postą ir tuo pačiu palikti tarptautinių ryšių plėtrą. Europos Konventas dirba bendrosios Europos saugumo politikos labui. Pranešėjas teigė siekiantis, kad tam vadovautų vienas žmogus, t.y. Europos užsienio reikalų ministras, kuris turėtų dirbti ilgesnį laikotarpį. Iki šiol galioja vadinamasis slenkantis prezidentavimas: šeši mėnesiai Graikijai, šeši mėnesiai Danijai ir t.t. O per pusmetį labai sunku kažką nuveikti. Konvento darbo tikslas yra vykdyti Europos institucijų reformą, nes ES institucijos buvo sukurtos šešioms šalims, o dabar jų yra 15, greit bus 25. Tad, pasak jo, „kvaila vis dar dirbti pagal seną tvarką“.
Kalbėdamas apie savo darbą su Baltijos šalimis, patarėjas sakė, kad yra trys rizikos faktoriai. Pirma, ar visos trys šalys balsuos už stojimą į Europos Sąjungą. Antra, ar ES parlamentai balsuos už Baltijos šalių stojimą į Europos Sąjungą. Trečia, ar Konvento darbas bus sėkmingas. Jo supratimu, jei nebus įvykdyta Europos institucijų reforma, kažin ar galės ir norės šalys kandidatės stoti į šią Sąjungą.
Turėtų būti surastas naujas būdas, kad kiekviena maža šalis būtų išgirsta. Ieškoma nauja balsavimo sistema. Principas turi būti toks: lygybė kiekvienos šalies pagal jos atstovavimą.
M.Gontier pateikė keletą minčių, ką mums atneštų Europos Sąjunga ir ką iš mūsų atimtų. Artėjant referendumui, darosi akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip ir Prancūzijoje, trūksta dialogo, bendravimo. Šalys kandidatės turėtų pačios daugiau pasakoti apie save, kas jos, kokios jos yra. ES turi savo vertybes, įsitikinimus ir poreikius. Ją pernelyg dažnai pristato kaip biudžeto paskirstytoją, dalytoją geriesiems. ES narės pačios yra atsakingos už tokį įvaizdį. Vyksta nesveika konkurencija, kuris Europos lyderis geriau pasisakys (t.y. gražiau pakalbės), kad pritrauktų daugiau šalių kandidačių simpatijų. Europa labai brangiai kainuoja, bet nebuvimas Europos Sąjungoje kainuotų dar daugiau. Iškilus nestabilumo pavojui matyti, kokia yra politinio stabilumo vertė, t.y. ji neįkainojama. Be politinio aspekto, yra ekonominis, pavyzdžiui, bendroji rinka, subalansuota prekyba. Visgi, priklausant didelei grupei, visada atsiras problemų.
Tie, kas priklausė Sovietų Sąjungai, sako, kad Briuselio biurokratija bus dar blogesnė. Bet negalima lyginti nesulyginamų dalykų: Sovietų Sąjungos ir Europos Sąjungos, nes skirtumas yra labai didelis. Tie, kurie nepriklausys ES, liks atskirti, pakraštyje. Mažai šaliai sunku vienai gyventi, ypač jei ją supa didesnės šalys. ES neturi būti primetama, narystės joje pageidauja visos šalys dėl įvairiausių priežasčių.
M.Gontier stebėjosi, kad pasaulyje paplitęs terminas „amerikietiška svajonė“. O kodėl ne „europietiška svajonė? – klausė pranešėjas. Juk šalių kandidačių niekas neverčia stoti, jos pačios to atkakliai siekia. Todėl susidaro įspūdis, kad tos šalys, kurios jau yra Sąjungos narės, atsargiai žiūri į kitų šalių stojimą ir net tik pareikštą norą stoti. O tos šalys, kurios dar nėra narėmis, labai nori jomis tapti. Europos Sąjungos įkūrėjai turėjo svajonių, ateities viziją, o dabar Europos problema progresuoja kaip biurokratinė. Tai buvo neišvengiama. M.Gontier prisipažino nerimaujantis, jog šiuo metu iškelta tiek daug klausimų, o noras dirbti rodomas tik reformomis. Penkiolikai šalių sutarti yra sunkiau nei šešioms. Europos nuomonė susiskaldžiusi dėl dabartinės Irako situacijos. M.Gontier mano, kad iš šios krizės Europa išeis labiau sutvirtėjusi ir subrendusi. O vadinamasis Prancūzijos ir Vokietijos blokas atspindi senosios Europos Sąjungos nuomonę, tai jau nėra šiuolaikiška. Pasak svečio, kai mūsų šalis bus ES narė, mūsų Užsienio reikalų ministerija turės naujus bendradarbiavimo uždavinius ir jų sprendimo būdus.
Gerai, kad lietuvius domina žemės ūkis, ekonominio gyvenimo pasekmės. Visi ryšiai su įvairiomis kultūromis yra teigiami, jei jie nekenkia gyvenimo kokybei. Galimybė dirbti, mokytis, keliauti ir prekiauti bet kurioje ES šalyje reiškia labai daug. Prancūziją irgi domina Lietuva. Prancūzai yra parengę projektų, kurie jau dabar sėkmingai taikomi remiant kaimo turizmą, žemės ūkyje, apdorojant vaistažoles ir uogas (vaistinių preparatų gamyba), perdirbant spygliuočių spyglius į medicininę esenciją, bendraujama su Lietuvos veterinarais (kempinligės klausimais), civiline aviacija, rengiami geležinkelio ir kito transporto projektai, numatyta dirbti su neturtingų ir vargstančių šeimų vaikais, pasirūpinti jų išsilavinimu ir paklausios specialybės įgijimu.
“Pradedam kaip neprancūzės – laiku”, – juokavo baigiamąjį Frankofonijos dienų vakarą aktorė Inesa Paliulytė ir Lietuvos-Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus vadovė Birutė Strakšienė, pavadinusios jį “Princas minioje” ir paskyrusios prancūzų kino legendai Žerarui Filipui. Kodėl?
I.Paliulytė pasakojo: “Mintis apie Ž.Filipą jau sklandė mūsų asociacijoje ne vienerius metus. Bet jis per daug padorus, per daug geras, be galo charizmatinė asmenybė. Tai buvo labai ramus, labai sukauptas gyvenimas, slepiant savo asmeninį gyvenimą, saugant jį nuo svetimų žvilgsnių. Ieškodamos medžiagos, susidūrėme su daugeliu sunkumų. Jokių dokumentinių archyvų nerasta net Prancūzijoje. Tai ne Koko Šanel, ne Edit Piaff, ne Antuanas de Sent Egziuperi, kurie savo peripetijomis domino bulvarinę spaudą”.
“Mes galvojome: negi žmogus gali būti toks teigiamas - mylintis vyras ir tėvas, rūpestingas kolega, darbštus ir atsakingas savo profesijoje ir visuomeninėje veikloje?- prisiminė Birutė Strakšienė.- Grenoblio mero žmona Mari de Stol, išgirdusi, kad rengiamas toks vakaras, net neprašyta pasisiūlė: “Ką tik rasiu Prancūzijoje, tuoj viską atsiųsiu”. Praėjo dvi savaitės tylos - ir kuklus atsiprašymas... Nieko neranda. Žino, kad buvo toks dokumentinis filmas “Princas minioje”, tačiau ir jis dingęs iš visų fonotekų”.
Bet M. de Stol vis tiek labai stengėsi ir sugebėjo rasti keletą knygų su atsiminimais apie Ž. Filipą. Pagaliau Vilniuje, Prancūzijos ambasados kultūros centre, pavyko rasti dokumentinį filmą “Princas minioje”, kurio jau neberanda Prancūzijoje. Filme ne tik jaunas Ž.Filipas, bet ir jaunas visas žvaigždynas: Šarlis de Golis, Anglijos karalienė, tipiškas to meto Paryžius ir Žanas Marė, Džina Lolobridžida, Ivas Montanas, Simona Senjore, Bridžita Bardo, Dani Karel. Jos atsiminimus skaitė aktorė I.Paliulytė. Pakaitomis su B.Strakšiene prancūzų ir lietuvių kalbomis jos skaitė Ž.Filipo žmonos, žurnalistės Anos Filip, parašytos ir 1962 metais išleistos knygos ištraukas apie paskutines jų dienas kartu ir šeimos išgyvenimus po šios netekties. Vėliau ši knyga buvo išversta ir perspausdinta “Literatūroje ir mene”. Aktorius mirė 1959 metais, būdamas 37-erių. Iš vakaro jis skaitė Euripido antrąjį tomą ir pasižymėjo tokią Jokastės frazę: “Ne, mano dukra, tai ne tas pats, kai dar regi dieną ar esi miręs. Mirtis – tai nebūtis, o gyvenimas visada teikia vilties”.
Susirinkusieji iš vakaro skirstėsi su viltimi kitais metais vėl susitikti Frankofonijos dienose Kaune.

Džiuljeta KULVIETIENĖ