Smurtas ir kazuistika Čečėnijos byloje

Nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos piliečiai žino, kaip sunkiai už laisvę kovoja čečėnų tauta, kiek aukų sudeda ant nepriklausomybės aukuro. Kiekvienos nepriklausomybės siekiančios tautos politinis aktas atsiliepia ir tarptautiniuose politikos sluoksniuose. Ir tai suprantama, nes tauta yra tarptautinės teisės subjektas. Tiesa, Čečėnijos nepriklausomybės klausimas Vakarų šalims dar neįgauna jam adekvataus atgarsio. Čečėnijos laisvės ir nepriklausomybės klausimo sprendimas labiau suprantamas išsivadavusioms iš Rusijos imperijos tautoms. Vasario 21 dieną Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, įvyko konferencija „Čečėnijos problema kaip teisės paneigimas“. Spausdiname joje skaitytą prof. V.Landsbergio pranešimą, kuriame išsamiai išnagrinėtas tarptautinis Čečėnijos problemos sprendimo aspektas. Kadangi konferencija vyko prieš vadinąmąjį Čečėnijos referendumą dėl konstitucijos, vykusį kovo 23-iąją, todėl akivaizdus pranešėjo išankstinis numatymas svarbiais šiai tautai klausimais. Prelegentas pristato ir aiškią Lietuvos poziciją šiame, daug gyvybių nusinešusiame konflikte – tik politinės derybos gali būti konflikto sprendimo raktu.

Iš pradžių aš taip formulavau savo pasisakymo temą, tai tegul ir lieka. Tačiau paskutiniu metu daugiau orientavausi į pagrindinę konferencijos mintį, kurioje iš tiesų bus kalbama ir apie smurtą, ir apie kazuistiką, t.y. apgaudinėjimą kitų ir pačių savęs, vartojant neadekvačius žodžius, sąvokas, terminologijas, - visa tai, kas tokiais ir švelnesniais atvejais įvardijama kaip informacinis karas, psichologinis karas, propagandinis karas. Ir mes matėme pavyzdį – būtent, kaip antrasis Čečėnijos karas, priešingai negu pirmasis, buvo labai gerai parengtas šituo požiūriu ir laimimas pasaulio opinijoje per dezinformaciją ir propagandą. Tačiau Čečėnijos byla kelia pasauliui ir esmingesnių klausimų.
Kiekvieną kartą, kai vyksta tarptautiniai ar mažesnio masto renginiai Čečėnijos likimo klausimu, pirmoje vietoje turi būti taikos problema, ir ji dažniausiai yra pirmoje vietoje. Aš taip pat negaliu ir nenoriu jos išvengti, nes ši konferencija yra viena iš daugelio pastangų brėžti kelius į taiką. Toks buvo Pasaulio čečėnų kongresas Kopenhagoje, tokia buvo konferencija Maskvoje ir tolesnės pastangos, kurių imasi Rusijos nacionalinis komitetas už taiką Čečėnijoje, dalyvaujant žymiems politikams, Dūmos nariams ir žmogaus teisių gynėjams. Tai nėra masinis judėjimas, bet jis politiškai stiprus ir jo žodis įtakingas, o visos Rusijos mastu įtakingiausias, tikiuosi, bus motinų žodis. Kareivių motinos vėl aktyvios, jos nori gelbėti ir savo vaikus, ir Čečėnijos jaunimą, ir vaikus, kurie bombarduojami ir žudomi. Pačią Rusiją taip pat reikia gelbėti. Taika ar karas? Rusija – tiksliau pasakius, Rusijos valdžia, – žodžiais yra prieš karą, o veiksmais – už, kaip jie sako, visas priemones, kad Čečėnija būtų paklupdyta, priversta priimti prievartines Kremliaus sąlygas. Tai Rusija, kuri mato ir visuomenės nuomonę: po tokių įvykių kaip teatro užėmimas Maskvoje pasisakančiųjų už karą ir už taiką procentai susvyruoja, o paskui grįžta į tą pačią vietą. Žmonių nusistatymas „už taiką“ yra didesnis ir stipresnis, negu palaikančiųjų karą, tačiau Rusijos valdžia yra už karą, už jo tąsą. Tai vienas realiųjų teisės-neteisės aspektų.
Kitas aspektas yra tautų apsisprendimo teisė. Ji nepamirštama, nors ir ginčijama įvairių diplomatų, politologų bei politikų - atseit nevienintelė, sprendžiant tokius klausimus, nesuderinama su valstybių teritorinio ar kitokio integralumo nuostatomis. Aš manau, kad suderinama – apie tai dar kalbėsime, – bet šitoks aspektas yra. Galime prisiminti iš mūsų nesenos istorijos, kas stebėjo įvykius ir dokumentus, o kas nori, gali pasižiūrėti į dokumentų rinkinį, kuris vadinasi „Pusbrolis Motiejus“, – tai didelė svarbi medžiaga apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę ir Stasio Lozoraičio veiklą. Ten mes matysime, kad Amerikos kongresmenai, senatoriai, prezidentas ir Baltieji rūmai ne vieną kartą užsimena apie Lietuvos teisę į apsisprendimą. Vadinasi, senasis V.Vilsono principas Amerikoje nepamirštamas. Mums tai anuomet buvo pavojinga, ir mes ėjome kitu keliu, akcentuodami valstybės tęstinumą, okupacijos neteisėtumą ir t.t. Bet grįžimas prie apsisprendimo principo, be abejonės, gali būti aptartas, ir aš vėliau dar kai ką pasakysiu tuo klausimu.
Dabar – apie žmogaus teises. Ką reikėtų įvardyti kaip žmogaus teises ne savo valstybėje, – kai žmonės gyvena savo žemėje, nuo amžių turimoje savo tėvynėje, tačiau ne savo valstybėje. Jie neturi valstybės, kuri juos apgintų. Priešingai, juos valdo kita valstybė, kuri masiškai pažeidinėja civilių gyventojų žmogaus teises, ir pažeidinėja karine jėga. Tada akivaizdus klausimas – kieno ta karinė jėga? Ar ten koks nors Čečėnijos diktatorius Sadamas su savo kareiviais ir saugumiečiais engia bei žudo žmones, ar tai yra jėga, atėjusi iš kitur – ir aišku, kad čia ne jų valstybė, yra svetimi kareiviai, svetima valstybė. Kitaip sakant, tai, kas vyksta, ir tas karinis smurtas yra baisiausia šalies pripažinimo forma, nes su savo šalimi taip nesielgiama. Mes šį argumentą irgi iškeldavome, ypač 1991 metais, po Sausio įvykių. Ta invazija ir agresija buvo baisus Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas. Iš anų laikų man įsiminė labai svarbi mintis, kurią kaip tik Sausio 13-ąją,1991 metais, pasakė tuometinis JAV prezidentas G.Bušas apie tai, kas įvyko Vilniuje: „Teisėtumas nesukuriamas jėga“. Tai buvo adresuota Maskvai ir M.Gorbačiovui – kitaip sakant, valdžios teisėtumas, suverenitetas nesukuriamas prievarta. Negalima primesti savo suvereniteto kitai šaliai karine prievarta. Gali okupuoti, užimti, žudyti, - bet tai nesuteikia suvereno teisių.
Dar yra toks aspektas kaip kolonializmas. Žinoma, ir dekolonizacija. Konferencijos tema mat yra teisiniai dalykai, tarptautinės teisės dalykai. Kai mes anuomet kalbėdavome apie Lietuvos reikalus, apie sovietų kolonijinę politiką, ekonominę, demografinę, apie kolonijinę industrializaciją, kuri buvo viena iš pavergimo formų, - iškeldami tai, mes susidurdavom su kažkokiu keistu supratimu, kad kolonijos – tai tuo atveju, jeigu jos „už vandens“. Vadinamosios užjūrių teritorijos, užkariautos ir pavergtos, yra kolonijos; o jeigu žemyne užkariaujamos, valdomos ir lygiai taip pat kolonizuojamos – tąsyk šios sąvokos yra vengiama. Vis dėlto Lietuva yra padariusi vieną žingsnį (kokio nepadarė jokia kita valstybė), nors ir ji padarė tik pusę žingsnio: Lietuvos parlamentas yra priėmęs dokumentą, rekomenduojantį Vyriausybei kreiptis į Jungtinių Tautų Dekolonizacijos komitetą – iškelti Čečėnijos klausimą Dekolonizacijos komitete! Vien tas pavadinimas yra svarbus veiksnys ir juridinis faktas. Tai buvo 2000-aisiais. Lietuvos Vyriausybė, tuomet baigianti savo laikotarpį, nesiėmė tokių žingsnių, ir, be to, jau visaip kaltinama, kad pakenkė santykiams su Rusija, o po to atėjusios naujos Vyriausybės, Rolando Pakso ir Algirdo Brazausko, tikriausiai nė nesvarstė, ar vykdyti tą Seimo rezoliuciją dėl kreipimosi į JTO Dekolonizacijos komitetą.
Dabar Čečėnijos klausimu matome dažniausiai naudojamas dvi sąvokas. Tai iš Maskvos bandoma įkalti terorizmo sąvoka, net tarptautinio terorizmo, o Vakarų valstybėse skamba separatizmo sąvoka. Ji nuosaikesnė, labiau atspindinti tikrovę – tai siekimas atsiskirti nuo valstybės, kurioje nepatinka būti. Mes taip pat buvome „separatistai“ tiems, kurie laikė Lietuvą kažkokia teisėta Sovietų Sąjungos dalimi; tada turėjome darbo ir vargo įtikinėti, kad mes nesame separatistai – ne mes norime išeiti, o jie turi išeiti iš mūsų. Atrodo, formulės labai paprastos, bet atnešti jas į pasaulinę sąmonę nėra lengva.
Šiandien turime dar ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos protestą – jis turbūt taip vadinamas, – kurį verta šiek tiek pakomentuoti ir patikslinti. (Konferencijos dieną Rusijos URM atsiuntė Lietuvos valdžios institucijoms protestą dėl Čečėnijos problemų svarstymo Mokslų akademijoje; rašte buvo klaidingai perteiktas konferencijos pavadinimas – „Čečėnijos problema kaip teisės paneigimas“ Rusijos dokumente pavirto „Teisių pažeidimais Čečėnijoje“. (Red. pastaba) Netgi konferencijos tema pateikiama neteisingai, vadinasi, Rusijos dokumentas prasideda nuo melo. Tai nieko ypatinga, ten labai dažnai taip daroma. Štai dabar sakoma, kad ši konferencija liudijanti apie nedraugiškus Rusijai reiškinius Lietuvoje. Aš komentuočiau visai priešingai. Nors ir nesu diplomatijos vadovas, pasakyčiau, kad Rusijos draugai Lietuvoje nori padėti jai išeiti iš mirties rato. Kad nežūtų vis daugiau ir daugiau Rusijos piliečių, kaip dabar sužinome, net prievarta sugaudomų gatvėse, atiduodamų rekrūtais ir siunčiamų tiesiai į Čečėniją. Žinoma, ir tų, kurie ten yra kaip samdiniai, kontraktininkai. Ir, žinoma, pačios Čečėnijos civilių gyventojų ir kovotojų – Rusija juos laiko savo piliečiais. Tai didžiulė daugybė piliečių, kurie žūsta ir žūsta dėl klaidos, kurią daro dabartinė Rusijos valdžia. Minėtame rašte yra jau ir agentūros „Novosti“ komentaras, kad Lietuva palaiko čečėnų separatistus. Aš nežinau, ar mes būtume kur nors pasakę ar sutikę, kad kur nors būtų panaudota formulė apie Slovakijos “separatistus”, kurie norėjo turėti savo valstybę ir taikingai atsiskyrė nuo Čekijos Respublikos; arba apie Rytų Timoro žmones, kurie buvo engiami, žudomi Indonezijos ginkluotų būrių; po daugybės metų tų žudynių jiems vis dėlto buvo suteikta teisė balsuoti, ar jie nori būti Indonezijos dalis, ar jie nori būti atskira valstybė. Ir jie sprendė savo likimą. Dabar turbūt jų niekas nebevadina separatistais. Jeigu Kvebeko gyventojai būtų balsavę už atskirą valstybę, tai nei kas jų būtų taip vadinęs, nei Prancūzijos prezidentas būtų juos kritikavęs (aš taip spėju) už atsiskyrimą nuo Kanados. Tokie patys galėjo būti ir Puerto Riko separatistai, kurie kėlė antiamerikietiškus reikalavimus; ir jiems buvo suteikta teisė balsuoti referendume, ar Puerto Rikas nori išlikti asocijuotas su Jungtinėmis Valstijomis, ar nori būti visai atskira ir nepriklausoma Lotynų Amerikos valstybė. O juk ir juos buvo galima kaltinti separatizmu. Tai pavyzdžiai, kaip dalykai sprendžiami civilizuotame pasaulyje. Deja, nepanašu, kad Rusija priklausytų civilizuotam pasauliui. Gaila taip sakyti, nes mes esame Rusijos draugai, kurie norime, kad ji priklausytų civilizuotam pasauliui.
Tarp kitko, kadangi šios konferencijos iniciatorė – Lietuvos Seimo grupė ir ji Rusijos rašte taip pat už kažką smerkiama, ji galėtų pareikalauti informacijos apie Čečėnijos parlamento pirmininko Ruslano Alichadžijevo likimą. Tai teisėtas parlamentas ir teisėtas pirmininkas, kuris beveik prieš trejus metus buvo Rusijos kariškių pagrobtas iš savo namų, šeimos akivaizdoje, išgabentas į Maskvą ir daugiau apie jį jokios informacijos nei šeima, nei jokios tarptautinės organizacijos negavo. Jeigu mes, konferencija, gauname lyg ir tam tikrą laišką iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos, galėtų būti pasiųstas atsakomasis laiškas su mažu paaiškinimu ir prašymu suteikti informacijos. Nes čia ir buvo tarpparlamentinių ryšių grupė - Lietuvos parlamento ir Čečėnijos parlamento. Aš esu pasikeitęs laiškais su R.Alichadžijevu – pačiam jam neteko atvykti, atvykdavo parlamentarai, mūsų parlamentarai ten nuvykdavo. Buvo taikos laikotarpis po taikos sutarties, kuria Rusija pripažino Čečėnijos kaip tarptautinio subjekto statusą – ką ir dabar sako Rusijos prezidentas V.Putinas, pripažino Čečėniją de facto. Galiu pacituoti tai, ką pasakė prezidentas V.Putinas prieš dvi savaites Paryžiuje: „Mes esame prieš karą Čečėnijoje… Todėl 1996 metais mes faktiškai suteikėme Čečėnijai nepriklausomybę“. Taigi ir mes nesame visai priešingose, kaip nors visiškai kitose pozicijose. Tiktai kur ta Rusijos problema?
Ten ketinama išspręsti problemą per vadinamąjį referendumą. Referendumas dėl nepriklausomybės atsisakymo. Štai taip reikėtų ir vadinti, nes taip yra. Pasaulyje visur leidžiama formulė – „referendumas dėl Čečėnijos konstitucijos“. Bet Čečėnija turi savo konstituciją, kuri buvo visą laiką ir pačios Rusijos pripažįstama. Kai ten buvo surengti rinkimai, pasirašius taikos sutartį – jie vyko pagal Čečėnijos konstituciją. Ir Čečėnijos prezidentas, ir parlamentas buvo išrinkti pagal Čečėnijos konstituciją. Ja paskui Rusijos delegatai rėmėsi Strasbūre, įrodinėdami, kad konstitucinis terminas pasibaigė – konstitucinis pagal Čečėnijos konstituciją – esą karui vykstant “nutrūko parlamento įgaliojimai”. Žinoma, karui vykstant nenutrūksta jokie įgaliojimai, nes nėra galimybės surengti rinkimus, nors ir pasibaigė, sakykime, kadencijos terminas. Bet – aš tai girdėjau savo ausimis, fiksavau įvairius dalykus – tuose debatuose Čečėnijos konstitucija ir joje nustatytas terminas buvo debatų objektai. Taigi dabar – nauja konstitucija, kurioje svarbiausia tai, kad ši konstitucija fiksuoja Čečėniją kaip Rusijos dalį. Vadinant „referendumu dėl konstitucijos“ bus balsuojama prieš savo šalies nepriklausomybę. Tą reikėtų pasauliui paaiškinti, jeigu pasaulis nori ką nors žinoti. Be to, yra žinoma, ką pasakė Rusijos politikai iš mano paminėtos organizacijos – Rusijos nacionalinio komiteto už taiką Čečėnijoje, – kad referendumo pravedimas tokiomis sąlygomis pažeidžia pačios Rusijos įstatymus, tai pačios Rusijos įstatymų laužymas. Kaip ir agresijos veiksmai Lietuvoje 1990-1991 metais buvo ne tik Lietuvos suvereniteto, bet ir Sovietų Sąjungos įstatymų ir konstitucijos laužymas. Jie į tai nekreipė dėmesio, bet fiksuoti reikia, pažymėti reikia. Tai nusikaltimas ir tarptautinėms normoms. Įsivaizduokim, imant vėlgi tą patį palyginimą – Rytų Timoro kaimai deginami, žmonės žudomi, visur masiniai kapai, siautėja ginkluoti Indonezijos būriai, – ir būtų nutarta surengti referendumą. Štai ta pati situacija. Pasaulis net nekalbėtų apie tokius referendumus. Čia – atsiranda pritariančiųjų, kad galima surengti referendumą tokiomis sąlygomis. Kaip žinome, tame referendume balsuos Rusijos kareiviai - už Čečėnijos konstituciją, kurios net neketina laikytis būdami Čečėnijoje! Situacija, kai Rusija tyčiojasi pati iš savęs kaip teisinės valstybės. Kaip apsaugoti vargšę Rusiją, kad ji nesityčiotų pati iš savęs ir nesusitapatintų su pulkininku Budanovu? Jūs turbūt žinote, kas yra pulkininkas Budanovas, ir labai nesmagu matyti, kad Rusija gali tapti panaši į jį, nes toks referendumas – tai visos tautos viešas išprievartavimas aikštėje. Ir pasmaugimas. Kaip Budanovas pasmaugė jo suimtą, nuogai išrengtą, išprievartautą čečėnę mergaitę.
Čia buvo paminėta pasaulio atsakomybė, įvardytos masinės akcijos už S.Huseiną: „Gelbėkit Sadamą!” Bet nėra jokių akcijų “Gelbėkit čečėnų vaikus!“ Štai dviguba moralė ir tas sukrečiantis tylėjimas, apie kurį kalbėjo Martinas Liuteris Kingas. Ir, žinoma, tokiomis sąlygomis atsiranda ypatinga užduotis arba tenka išbandymas – tai ištvermė. Net ir tokiomis sąlygomis atlaikyti, nepalūžti ir toliau kviesti į taiką. Tai daro Čečėnijos legitimi valdžia, prezidentas A.Maschadovas. Jie yra už taiką. Jie, matyt, yra ir už tam tikras nuolaidas ar kompromisus, sutinka svarstyti platų teisinių aspektų ratą. Tiesą sakant, anoje taikos sutartyje irgi buvo, kaip visi matė, nepriklausomybė de facto, o galutinis statuso sureguliavimas atidėtas penkeriems metams.
Penkeri metai suėjo pernai. Tad vienas motyvų, kodėl nebuvo galima leisti, kad ramiai ateitų ta data su klausimu Rusijai, kodėl nesureguliuotas statusas, galbūt ir buvo naujas karas – atsakymas į sudarytą situaciją.
Paminėsiu dar du dalykus. Pirmiausia kaip yra veikiama už karą. Tai veiksmai, kuriuos mes matėme, – suteikiantys pretekstus karui atnaujinti arba taikos pastangoms atmesti. Čečėnai iš tikrųjų norėjo realizuoti tautų apsisprendimo teisę, bet jiems to nebuvo leista, sekė invazijos su savo labai nepaprastomis ir neištirtomis istorijomis. Kokiu būdu prezidentas Borisas Jelcinas, pareiškęs, kad „jokios invazijos į Čečėniją negali būti, to mums niekas niekada neatleistų“, – po dviejų savaičių pasirašė įsakymą įvesti kariuomenę į Čečėniją? Kas įvyko per tas dvi savaites – čia yra kokių nors dabartinių ar būsimų Rusijos istorikų tema. Kas įvyko po to, kai susitiko prezidento V.Putino ir prezidento A.Maschadovo paskirti atstovai pradėti kalbų apie karo veiksmų nutraukimą? Apie tai kalbėjo Kopenhagoje R. Chasbulatovas, buvęs Dūmos pirmininkas, gerai žinantis visas virtuves Maskvoje. Jis paaiškino labai paprastai – kariniai vadovai, generolai sukilo prieš V.Putiną ir uždraudė tęsti derybas. Todėl iš Kremliaus nuskambėjo ir iki šiol skamba S.Jastržembskio ir kitų formulės, kad “niekada nebus” jokių kontaktų su prezidentu A.Maschadovu, „teroristu“ ir t.t. O vis dėlto jie bus. Tačiau tuomet, kaip paliudijo R. Chasbulatovas, generolai pasipriešino, kurie turi didžiulius pelnus iš karo. Taigi yra tokių momentų, ir yra pretekstai. Paryžiuje V.Putinas, kurį aš jau citavau, paaiškino: „Mes suteikėme Čečėnijai nepriklausomybę, tačiau tada Rusiją puolė tarptautinės teroristinės jėgos“. Kaip matote, jau nekalbama apie kokius nors namų sprogdinimus. Tai žlugęs mitas arba buvusi pateisinanti legenda. Teigiama, kad puolė tarptautinės teroristinės jėgos. Aišku, ten turimas galvoj, šiek tiek minimas, nelemtas Šamilio Basajevo būrio įsiveržimas į Dagestaną, tačiau atsakymas buvo visiškai neadekvatus, ir jis buvo rengiamas jau nuo pavasario. Kad Rusija jau 1999 metų pavasarį buvo pasirengusi naujai invazijai į Čečėniją, yra patvirtinęs Sergejus Stepašinas. Tereikėjo Š.Basajevo kvailystės, ar kaip ją pavadinsi – provokacijos. Ir prie to dar buvo pridėtas namų sprogdinimas. Kaip matome, psichologinis, propagandinis karas pasidarė svarbesnis už ginkluotą karą. Ir namų sprogdinimai Maskvoje, Volgodonske ir ypač Riazanėje, kur buvo pagauti už rankos FSB pareigūnai ir nepavyko tas sprogdinimas, - dabar jau nebeminimi kaip pretekstas pradėti naują karą 1999 metais.
O po to, vis dėlto didėjant spaudimui eiti taikos keliu ir reikalaujant kokių nors kontaktų su A.Maschadovu, įvyko dar vienas dalykas. Kai kam tikrai reikėjo atkreipti labai didelį dėmesį,- ir būtinai dalyvaujant čečėnams, su įrodymu, kad tai yra čečėnai. Tai Dubrovkos teatro užgrobimas su žiūrovais Maskvoje. Ten jau niekas negali paneigti, kad užgrobė čečėnai, kuriems buvo sudarytos visos sąlygos tai atlikti. Aš turiu tam tikrą versiją iš nepriklausomų čečėniškų šaltinių Vakaruose. Tai išvada arba prielaida, kad grupei čečėnų kovotojų ir dar specialiai pakviestų nevilties apimtų jaunų moterų grupei, kuriai vadovavo Barajevas, buvo sakoma: prezidentui V.Putinui reikia padėti išeiti iš militaristų gniaužtų, kad jis galėtų pradėti derybas, ir tam reikia ypatingo argumento. Štai šimtai žmonių, jų gyvybės, ypatingas įvykis. Tęsti derybas su A.Zakajevu generolai jau uždraudė, tad įveikti tam pasipriešinimui reikia turėti argumentų. Ir čečėnai, matyt, patikėjo. Štai jie užgrobia teatrą, jiems leidžia tą padaryti, jie imituoja grėsmę, kabindami kažkokius sprogdiklius, kurių paskui nesprogdina, nors visą valandą vyko kautynės ir ten galėjo ką norėjo susprogdinti. Vadinasi, imituos, kad bus sprogdinamas teatras, ir pasieks, kad prezidentas V.Putinas, pasinaudodamas situacija, paskirtų derybų tąsą. Paskutinis jų reikalavimas tebuvo vienintelis: kad ateitų pas juos prezidento atstovas. Ne kokie ten kobzonai ar panašūs veikėjai iš Dūmos – nors ir jie parnešė svarbios informacijos. Bet prezidento atstovai atėjo su mirtinomis dujomis...
Trumpai sakant, scenarijus galėjo būti toks: prasideda derybos arba bent pažadama tęsti derybas, tada ir Čečėnijoje stabdomi karo veiksmai, čia paleidžia visus įkaitus, o tie, kurie buvo užgrobę teatrą, arba iš tikrųjų nusižudo, arba atsiduoda į FSB rankas – darykit, ką norit, mes savo atlikom... Jeigu iš tikrųjų taip buvo, ir jie patikėjo, tai aišku, kas juos apgavo. Tikslingai suplanuota sukurti įrodymą, kad čečėnai užsiima tikru terorizmu.
O dabar – nežinau, kiek tai gali tęstis – vyksta tas “Potiomkino referendumas”, visos Čečėnijos išprievartavimas. Nežinia, ar ten bus stebėtojų ir ar bus užtikrinamas bent šioks toks balsavimo slaptumas. Jeigu bus kaip sovietų laikais – tai, aišku, 99 proc. atsisako nepriklausomybės, ir pasaulis, jeigu jis nori būti idiotas, gali tai priimti. Bus balsavimas už priklausomybę Rusijai, nes tai yra įrašyta toje tariamojoje konstitucijoje. Ir tikslas yra ne vien užfiksuoti, kad tauta atsisako ir nubraukia jau iškovotą 1996-1997 metų de facto valstybės statusą, – „tarptautinės teisės subjektas“ – tai įrašyta taikos sutartyje. Rusija pripažino Čečėniją kaip tarptautinės teisės subjektą. Tą reikia užtrinti – kaip ir demokratiškai išrinktos savos valdžios legitimumą. Tai irgi atvirai sakoma. Kadangi ir A.Maschadovas, ir vyriausybė, ir parlamentas yra legitimūs. Kad ir jie būtų besislapstantys, negalintys normaliai dirbti, jie yra vieninteliai legitimūs toje žemėje. Žinoma, kol bus kaip nors susitarta ir su Rusija – pagal Rusijos pripažintą esamą Čečėnijos konstituciją. Dabar Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas visai atvirai pasakė: „Štai įvyks referendumas, ir tada A.Maschadovas neteks legitimumo“. Taigi vieni vienaip šneka, o kiti ima ir pripažįsta, atskleidžia per tikslą – kad jis turi legitimumą! O paskui jau “neteks” – per tą Potiomkino referendumą…
Yra įdomių dalykų, kuriuos daug kas matė, – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pranešėjas Čečėnijos klausimu ilgą laiką buvo akivaizdžiai valdomas Rusijos Dūmos delegacijos vadovo D.Rogozino. Sukūrus bendrą struktūrą, reikalingas konsensusas, o jei Rusijos pusė nesutinka, dokumentai negali būti priimti. Ten, Strasbūre, man yra tekę mėginti ne vieną kartą protestuoti prieš tokią situaciją, kada Rusija pati save tikrina – kaip ji gerbia žmogaus teises... Bet vis dėlto lordas Judd (Džadas) pagaliau praregėjo. Paskutinis momentas buvo jo kelionė į Čečėniją. Įspūdžiai siaubingi, jis pradėjo kalbėti, kaip yra iš tikrųjų: Čečėnijoje vyksta žiauriausias, kruvinas pilietinis karas, pasidarė D.Rogozino nevaldomas, todėl išplūstas ir prakeiktas. O čia pat V. Putinas Paryžiuje sako: „Jokio karo Šiaurės Kaukaze nėra“. Kuo tada tikėti? Nemandagu pasakyti V. Putinui, kaip tai atrodo, bet yra taip. Net ir Europos žmogaus teisių komisaras A. Gil Robles konstatavo, kad Čečėnija – tai treji metai siaubingos prievartos, nevykdoma nė viena iš Europos Tarybos ateinanti rekomendacija, ir padėtis tik blogėja. Anksčiau ta lordo Judd kartu su D.Rogozinu vadovaujama grupė vis rašydavo apie blogus dalykus, tačiau su pastaba, kad kažkas šiek tiek gerėja – taip, kad Rusija galėtų tęsti. Bet dabar ta priedanga atmesta, matyt, kad karas tęsis, nepaisant jokio referendumo. Tokia faktinė padėtis. Tai reikš, kad bus prarasti dar metai, dar keliasdešimt tūkstančių gyvybių, dar gilesnės žaizdos. Referendumas bus tik apgaudinėjimas kuriam laikui ir galimybė tuščiai kalbėti.
Ir vieną momentą dar paliesiu, kaip minėjau pradžioje, – dėl tautų apsisprendimo ir jo suderinamumo su valstybių vientisumu, teritoriniu integralumu. Čia kartais ir Lietuvai daromas priekaištas, kad ji garantavusi pripažįstanti Rusijos teritorinį integralumą, o dabar kažkokie veiksmai, kuriais atseit remiamas Čečėnijos atsiskyrimas. Iš tikrųjų tokio prieštaravimo nėra, tai dirbtinė problema ir propaganda. Visiems turi būti gerai žinomas 1975 metų Helsinkio principas, kad valstybių teritorijos ir nusistovėjusios sienos nekeičiamos jėga; ne tai, kad nekeičiamos, kaip Rusija ir kai kurie kiti interpretuoja. Štai jos buvo pakeistos Čekoslovakijoje, yra ir kitokių atvejų, galų gale tarp valstybių vyksta įvairios derybos, teritorijos ir sienų linijos patikslinamos, taigi čia yra susitarimo dalykas. Sienos nekeičiamos kitaip, kaip susitarus, tad ir klausimas – ar gali Rusija susitarti su pasauliu. Ne tik su čečėnų kovotojais, bet, pavyzdžiui, su pasauliu, kad Čečėnijoje būtų surengtas normalus balsavimas ne karo sąlygomis ir tarptautinėms organizacijoms prižiūrint. Normalus referendumas, kaip Rytų Timore ar daug kur kitur, kaip vyko Kvebeke; du kartus kvebekiečiams pritrūko balsų atsiskirti nuo Kanados, bet jei būtų nubalsavę, tai Monrealis nebūtų buvęs subombarduotas kitą dieną, ir nebūtų naudojamos nei dujos, nei kas kita. Vadinasi, galima keisti sienas susitarus, štai Helsinkio principas, Helsinkio sutartis. Netgi mūsų pačių istorijoje matėme tam tikrą dvilypę politiką: demokratinė Rusija (tuo metu su demokratinėmis nuostatomis) pripažino Baltijos valstybių, pirmiausia Lietuvos tęstinumą, nepriklausomybę Kovo 11-osios dokumentų pagrindu; bet Sovietų Sąjunga, tuo metu dar M. Gorbačiovo vadovaujama, pripažino mūsų nepriklausomybę kaip atsiradusią „iš niekur“, Baltijos valstybėms leido būti nepriklausomoms. Taigi sutiko su mūsų atsiskyrimu. Nors iš tikrųjų buvo ne taip, bet galėjo taip atrodyti iš anos pusės žiūrint. Vadinasi, ir taip galima. O galiausiai Belovežo susitarimas leido visoms respublikoms atsiskirti. Mes ne už tai, kad būtų jėga draskoma Rusija. Bet būtų geriau, kad ji pati nesusidraskytų, naudodama jėgą prieš tuos žmones, kuriuos laiko savo gyventojais.
O kelias, kaip sustabdyti begalinį kraujo praliejimą, tik vienas: pradėti kalbėtis. Kieno nors Maskvoje puoselėjamos viltys, kad, išžudžius dar kokį 100.tūkstančių čečėnų, jie kapituliuos ir moraliai bei kariškai priims Rusijos diktuojamas sąlygas, kad išliktų gyvi kaip tauta – tokios viltys pirmiausia gali visiškai nepasiteisinti. Kitas dalykas, jeigu taip ir įvyktų, ir Čečėnija gyventų kaip Rusijos dalis su kokia nors savo vietine valdžia, – kokia perspektyva? Kokia „meilė“ Rusijai ir troškimas būti Rusijos dalimi? Tai amžiams palaidota – lieka tik laiko klausimas. Geriau neprarasti nei laiko, nei gyvybių, tad čia galėtų reikštis tokia draugiška Lietuvos pozicija – padėti Rusijai ieškoti išeities kelių.

Prof. Vytautas LANDSBERGIS

© 2003"XXI amžius"