"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. balandžio 16 d., Nr. 8 (53)

PRIEDAI

Karas televizijos ekrane: ideologija ar propaganda?

Kemp Ležune (Šiaurės Karolina) kartu su kariškiais meldžiasi JAV prezidentas Džordžas Bušas ir jo žmona Laura Buš. Dž .Bušas aplankė jūrų pėstininkus, sakė kalbą, pietavo su kariais, susitiko su Irake žuvusių jūrų pėstininkų artimaisiais

EPA-ELTA nuotrauka

Viso pasaulio televizijos kompanijos ištisą parą nenuilstamai informavo savo žiūrovus apie karo Irake įvykius. Karo zonoje dirbo tūkstančiai žurnalistų. Tačiau ar karas iš tiesų toks, kokį jį matydavome televizoriaus ekrane?
Tiesioginiuose karo veiksmuose dalyvaujančios šalys karą vertina kiek kitaip nei tos, kurių kariai šiame kariniame konflikte nedalyvauja. Rusijos televizijos kanalai anonsuose skuba pranešti apie kiekvieną karo naujieną. Visose informacinėse žinių laidose dienos įvykių apžvalga pradedama reportažais iš Irako. Tuo tarpu BBC pirmiausia žiūrovą supažindina su kitais tą dieną vykusiais įvykiais ir tik vėliau prabyla apie karą. Pirmiausia parodomas Irako žemėlapis, kuriame pažymėtos aršių mūšių vietos. Tik vėliau rodomi specialiųjų korespondentų parengti siužetai. Vaizdai cenzūruojami, nerodomi karo belaisvių veidai.

Karu domisi visi

Šiandien sparčiai tobulinamos technologijos suteikia progą visą parą stebėti tai, kas vyksta už tūkstančių kilometrų. Todėl ne vienas mano, kad užtektų tiesiog atrasti aukso vidurį tarp to, ką skelbia JAV ir Irako karinių struktūrų atstovai. Televizijos korespondentai, dirbantys karo zonoje, turi galimybę esamą situaciją vertinti kiek kitaip, pamatyti tai, kas vyksta iš tikrųjų. Kare nedalyvaujančių šalių žurnalistai neprivalo pateikti kuriai nors kariaujančių pusių palankią informaciją, todėl jų pranešimai objektyvesni.
CNN žurnalistę Džil Doroti bei kitus žiniasklaidos atstovus stebina toks visuotinis susidomėjimas karu ir tai, kad Rusijos televizijos laidose vis dažniau šis karas vadinamas okupaciniu. Rusija pasiryžusi kuo objektyviau supažindinti televizijos žiūrovus: keturių stambiausiųjų Rusijos televizijos kanalų žurnalistai dirba Irake bei kitose gretimose valstybėse. Karo veiksmų, ko gero, nebeliko jokio save gerbiančio stambaus televizijos kanalo, kuris karo zonoje neturėtų bent vieno savo atstovo. Tiesa, ne visi susilaukia pagyrų. Vakarų pasaulio nedžiugina Bagdade dirbantis buvęs CNN žurnalistas Piteris Arnetas, kuris karo Kuveite metu buvo apkaltintas teikiantis neteisingą informaciją apie bombardavimus. Panaši dalia laukia ir „SkyNews“ reporterio Deivido Čeiterio. Šie žurnalistai kaltinami rengiantys reportažus, skirtus karo priešininkams. CNN dėl šių priežasčių atsisakė P.Arneto paslaugų. Pats CNN kanalas taip pat susilaukia kritikos. Jis kaltinamas pernelyg dideliu noru įtikti oficialiems JAV pareigūnams bei karine propaganda.

JAV televizijos rodo kitokius reportažus

Dž.Doroti nesutinka, kad CNN tapo propagandiniu kanalu. Ji sako, jog žiūrovams pateikiamos įvairios nuomonės, interviu su skirtingas pozicijas išsakančiais žmonėmis. Tiesa, nereikia pamiršti, kad „CNN International“, kurį mato viso pasaulio žiūrovai, gerokai skiriasi nuo „CNN America“, rodomo JAV ir ten turinčio milžinišką auditoriją. „CNN America“ stengiasi tautiečiams rodyti tai, kas jiems itin aktualu. Patys CNN žurnalistai juokais jį vadina „naminiu CNN“, tačiau nesutinka, neva kitoms šalims CNN transliuoja visiškai kitokius reportažus. Eilinį amerikietį labiau domina, kaip sekasi jo šalies kariams bei panašios problemos.
Visi pasaulio televizijos kanalai šiandien dažnai rodo JAV prezidentą Džordžą Bušą ir Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Tonį Bleirą. Abu politikai džiaugiasi sąjungininkų pergalėmis, tačiau ne viskas pavyksta taip, kaip buvo planuota. Girdime pranešimus apie saviškių per klaidą nukautus karius, o amerikiečių karinė galia, pasirodo, nesanti visagalė. Vis dėlto Dž.Doroti sakosi Rusijoje nepastebinti antiamerikietiškos isterijos apraiškų. O CNN kanalą ji vadina ne amerikiečių, bet viso pasaulio piliečių nuosavybe. Pasak jos, dirbant čia būtina jaustis pasaulio piliečiu.

Kieno pusėje Dievas?

Paskelbdamas ultimatumą S.Huseinui, Dž.Bušas savo kalbą pabaigė žodžiais: „Tepadeda Dievas Amerikai“. Baigiantis ultimatumo laikui, prezidentas dar kartą paprašė Dievo palaiminimo JAV ir visiems, kas ją gina. S.Huseinas taip pat šaukėsi Dievo. Bagdadą apšaudžius pirmosioms amerikiečių raketoms, Irako televizija transliavo kalbą, kurioje S.Huseinas ragino irakiečius griebtis ginklo ir kovoti prieš visos žmonijos bei Alacho priešus.
Irako valstybinėje vėliavoje užrašas „Alachas didis“ atsirado tik po karo Persijos įlankoje. S.Huseinas religine retorika siekia padidinti savo populiarumą. Maskvoje dirbantis arabų žurnalistas Džalalis Al Mašta sakė nepastebįs religinių karo Irake priežasčių. Beje, Iraką valdanti BAAS partija grynai pasaulietinio pobūdžio, besiremianti leninizmo, arabų nacionalizmo idėjomis. S.Huseinas demonstruoja religingumą, tikėdamasis kitų arabų pasaulio šalių paramos. Daugelis konservatyvių pažiūrų musulmonų BAAS partiją laiko pasityčiojimu iš islamo, ypač po to, kai negailestingai buvo susidorota su oponentais.
Teologas ir istorikas Andrejus Zubovas Dž.Bušą vadina galingiausios krikščioniškos valstybės lyderiu. Pasak jo, Dž.Bušas yra įsitikinęs, kad amerikiečiai vykdo Dievo valią. Tiesa, galima su tuo ir nesutikti. Prezidentas kalba ne kaip metodistas ar krikščionis, o kaip tvirtai tikintis žmogus, suvokiantis, kad pasaulyje vyksta nuolatinė gėrio ir blogio kova, bei siekia, kad jo valdoma šalis kovotų už gėrį. JAV tapo tokia valstybe, kokios iki šiol pasaulyje dar nebuvo. Dž.Bušas tiki, kad Dievas amerikiečių pusėje.
Tuo tarpu musulmonai sutiktų, kad Dž.Bušas į Baltuosius rūmus atėjo Dievo valia. Dž.Al Mašta teigia, kad jei tai, ką sako A.Zubovas, tiesa, tai reikštų, jog JAV valdo diktatorius, tikįs veikiantis pagal Dievo valią. Pasak šio arabų žurnalisto, Dž.Bušas siekia praplėsti JAV įtakos zoną. Islamo pasaulyje tikima, kad religija turi įtakos politikai. Todėl šiame kare jis mato ne Dievo valią, bet tam tikrų interesų konfliktą.
Irake gyvena ne tik musulmonai. Irako vicepremjeras T.Azizas yra krikščionis. Irakiečiai išpažįsta ne vieną tikėjimą. Kadangi daugumą gyventojų sudaro musulmonai, į šį karą žiūrima kaip į karą prieš islamą. Saudo Arabijos ir kitų musulmoniškųjų šalių spaudoje karas Irake vadinamas pasaulinio kapitalizmo bei sionizmo sąmokslu prieš islamą. Paramą S.Huseinui prieš karo pradžią pareiškė ir O.bin Ladenas, nors ir tebelaikantis S.Huseiną savo ideologiniu priešu.
Dž.Al Mašta primena, kad bet koks fanatizmas kelia grėsmę kitiems. Pasak jo, blogio šaknų ieškoma ne ten, kur derėtų ieškoti. Neteisinga, kad tik didžiosios valstybės gali turėti masinio naikinimo ginklų. Blogai, kad šiandieniniame pasaulyje viena civilizacija mėgina kitoms primesti savo gyvenimo būdą ir idealus.

JAV santykiai su Prancūzija, Vokietija ir Rusija

Prieš pradedant karą Irake, visose Kapitolijuje esančiose kavinėse nebeliko prancūziškų skrudintų bulvyčių, jas pakeitė „Laisvės bulvytės“. Patiekalas nepakito, tiesiog taip amerikiečiai keršija prancūzams, nepanorusiems paremti karo Irake. Prancūzija ir JAV viena kitai skelbia šaltąjį karą. Prancūzai niekada pernelyg nesižavėjo JAV. 1966-aisiais Š.de Golis pareiškė paliksiantis NATO. Šiandieninis Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas su Rytų Europos šalimis kalba šiurkščiau nei L.Brežnevas. Jei prieš dvylika metų Persijos įlankoje vykdyta karinė operacija „Audra dykumoje“ būtų vykusi pagal prancūzų scenarijų, Kuveitas ir Saudo Arabija būtų tapusios Irako provincijomis. Prancūzų ekonomikai karas Irake kelia pavojų, bijoma milžiniškų naftos kompanijų, kurias valdo prancūzai, nuostolių.
Vokiečiai nerodo simpatijų Dž.Bušui, tačiau daugelis jų širdies gilumoje pritaria karui Irake. G.Šrioderis pirmasis prabilo apie tai, kad Vokietija jokiu būdu nedalyvaus kare, tačiau ir nepuolė ieškoti norinčiųjų susiburti į antiamerikietišką koaliciją kaip Ž.Širakas. Vokietija Irake neturi jokių interesų, tačiau baiminamasi užplūsiančių šalį musulmonų. Nesnaudžia ir ekstremistinės grupuotės. Tačiau Vokietijos politinis elitas nenusiteikęs pyktis su JAV. Tikimasi, kad pasibaigus karui santykiai su JAV bus tokie kaip anksčiau.
Tą dieną, kai amerikiečiai raketomis apšaudė Bagdadą, Rusijos Dūma turėjo ratifikuoti Dž.Bušo ir V.Putino pasirašytą dokumentą dėl strateginės ginkluotės sumažinimo. Dūmos deputatai nepuolė svarstyti JAV vaidmens kare. Rusija daugiausia užsienio investicijų šiandien sulaukia iš amerikiečių, todėl jai svarbiau išlaikyti gerus santykius su JAV nei su Europa. Tikėtina, kad Rusijos oligarchai, matydami ekonominę naudą, netrukus palenks savo pusėn ir prezidentą V.Putiną.

Parengė
Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija