„Lietuvą mylinčio žmogaus skundas“

JAV ambasados vyr. konsulas dr. Vytautas Dambrava darbo kabinete Monterėjuje (Meksika) 1970 metais

Svečiuose pas Bolivijos Respublikos prezidentą Renė Barientosą La Pase 1968 metais

Taip savo pamąstymus apie šių dienų Lietuvos problemas pavadino ambasadorius Ispanijoje Vytautas Dambrava 2003 m. kovo 11 d. Vaidoto Žuko radijo laidoje „Kovo 11-oji: ką Lietuva pelnė per trylika laisvės metų?“. Jau pačioje temos formuluotėje užfiksuotas svarbiausias Lietuvos laimėjimas - ji atgavo laisvę ir nepriklausomybę. Atkūrė savo valstybę ir įtvirtino valstybingumą.
„Lietuva po kelių dešimtmečių nebūties vėl atsirado pasaulio žemėlapiuose ir žinynuose. Viso pasaulio valstybės pripažino Lietuvą savo šeimos visaverte nare“ (O.Voverienė. Ateitis gimsta tik kovoje! // „Lietuvos aidas“. 2003 m. kovo 12 d. P.5).
„Kaip vieną didžiausių Lietuvos laimėjimų Vytautas Dambrava įvardijo Lietuvos įsitvirtinimą Jungtinių Tautų Organizacijoje, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje, Pasaulio prekybos organizacijoje ir Europos Taryboje, o taip pat Lietuvos pakvietimą į NATO ir Europos Sąjungą“ (Ten pat.).
Iš Anapus, iš tamsos ir nežinios bei sovietinių enciklopedijų „nežinojimo“ mirtinos tylos apie mūsų tautos iškiliausius vyrus, raudonuoju trintuku trinamos jų atminties, grįžta į tautos gyvenimą ir istoriją didieji Lietuvos vyrai ir moterys. Grįžęs atsistojo į didžiųjų vyrų gretą ir Vytautas Dambrava, Lietuvos patriotas, jos ambasadorius keliose valstybėse, dabar Ispanijoje. Stovi joje tvirtai ir patikimai. Su didžio žmogaus verta idėja ir jos realizavimo potencija. Pačia svarbiausia idėja - atkurti teisingumą Lietuvoje. Tai idėjai jis tarnavo visą gyvenimą. Jo nuomone, „teisingumas yra visų vertybių pagrindas - kaip laisvė yra visų vertybių esmė (V.A.Dambrava. Atverkime duris teisingumui. K., 2000. P.4).
„Teisingumas nėra juridinė sąvoka,o moralinė vertybė, - tvirtina jis, - šios vertybės skalėje yra žmogus, visuomenė, tauta. Atvėrus duris Teisingumui, atsiveria durys kitoms vertybėms“ (Ten pat).
„Teisinė valstybė yra morali valstybė: joje piliečių klausimas neegzistuoja, jis laikomas išspręstu. Tiesa ir teisingumas kompromisų nepripažįsta“ (Ten pat).
„Atsakingas teisinių institucijų sudarymas ir teisingumo laidavimas piliečiams - visiems, be išimties - yra pagrindinis valstybės uždavinys. „Justitia est fundamentum regnorum. Teisingumas yra valstybių pamatas“ (Ten pat).
„Teisingumas yra pirmoji socialinių institucijų vertybė…, nes teisingumas neišvengiamai siejasi su gailestingumu“ (Ten pat).
Tai graži idėja ir ją išreiškiančios mintys. Tik, deja, ji tokia tolima mūsų teisėsaugos realybei. Dabartinės Lietuvos teisėsaugos, vėl tapusios vienos komunistų partijos tiesa ir valia. Vilko „teisingumu“ ėriukui. Kiek dar turės praeiti dešimtmečių, kol nustosime murkdytis komunistinės „tiesos“ liūne?
Antra vertus, ar gali kas pakeisti žmogaus sąmonę? Tik sovietai, turėję penkis dešimtmečius laiko okupuotoje Lietuvoje, tą galėjo padaryti, pradėję žmogaus mąstymą keisti nuo lopšelio-darželio, nuo ankstyvosios kūdikystės, o vėliau ir visą sąmoningą žmogaus gyvenimą. Išaugo dvi kartos teisėjų išugdytos pavilioniškos dvasios universitete. Ar galime net norėti iš jų teisingumo? Juk nereikalaujame akių šviesos iš aklojo ir garso grynumo iš kurčiojo…
Knyga „Širdis - Lietuva. Vytautas Antanas Dambrava diplomatinėje tarnyboje“ (K., 2000. Pareng. V.Valiušaitis) bei TV filmas apie ambasadorių V.Dambravą, jo knygos, pasiekusios Lietuvą, - tai pirmieji žingsniai į objektyviosios tiesos pažinimą. Tik po jų gali prasidėti ėjimas į Teisingumą.
V.A.Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Babenovičiuose, Mogiliovo gubernijoje, Baltarusijoje. Kada šeima grįžo į Lietuvą, kol kas nežinome. 1939 metais V.A.Dambrava baigė Utenos valstybinę gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
1941 metų birželį „jo akyse okupantas užkalė tremtinių vagonuose jo motiną su trimis mažamečiais broliukais ir sesute, taip pat tėvą ir išsiuntė nežinoma kryptimi į Rytus, jį patį - dvidešimtmetį jaunuolį - palikę Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje vienplaukį ir vienmarškinį, be namų, be artimųjų, vienišą ir svetimą savoje žemėje“ (V.Valiušaitis. Ten pat. P.28).
Tada jis pirmą kartą patyrė neteisingumą. Okupanto pavergtai tautai, jo tėvynei, jo šeimai. V.Dambrava savo sąmoningą gyvenimą visais įmanomais būdais prieš tą okupantą kovojo. Vėliau sužinojo, kad po aštuonių mėnesių Sibire iš bado mirė jo tėvas. Reikėjo pradėti dirbti. 1941 metais įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai.
1942 metais V.Dambrava įstojo į Vilniaus muzikos mokyklą ir ją baigė 1944-aisiais. Kartu lankė Vilniaus aukštesniąją vaidybos meno studiją. 1943 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Buvo paliktas dirbti universiteto Teisės mokslų fakulteto dekanate administracijos vedėju. Taip pat tapo Vilniaus teismo kandidatu. Jam buvo suteiktos teisės apylinkės teisėjo ir tardytojo pareigos; 1944 metais V.Dambrava buvo paskirtas eiti Vilniaus apylinkės teisėjo pareigas.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, pasitraukė į Austriją. Čia tapo lietuvių ir estų tremtinių stovyklos UNRA-IRO komendantu Glasenbache prie Zalcburgo. Įstojo į Insbruko Leopoldo Fransenzo universitetą ir čia 1946 metais apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją. 1946-1948 metais studijavo Zalcburgo muzikos akademijoje „Mozarteum“.
1948 m. vasario 9 d. iš Austrijos išvyko į JAV. 1949-aisiais tapo Lietuvių Romos katalikų susivienijimo LRKSA generaliniu organizatoriumi rytinėse JAV valstijose (Niujorke, Masačiusetse, Merilende, Pensilvanijoje ir Ilinojuje). Gyveno Niujorke. 1950-1951 metais buvo akredituotas Čikagos lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentu Jungtinėse Tautose. 1951 m. gegužės 8 d. priimtas į JAV Valstybės departamento tarnybą, tapo „Amerikos balso“ tarnybos lietuviškojo skyriaus darbuotoju. Jis vedė nuolatinę radijo skiltį „Antano Aukštaičio pastabos“, kurioje komentavo įvykius pasaulyje. Savo apžvalgose demaskavo dvigubos sovietų moralės klastingumą, jų vykdomą pavergtų tautų genocidą, kritikavo sovietų pastangas tarptautinėje bendrijoje prisistatyti „žmogišku veidu“, kalbėjo apie masines žudynes, žmonių marinimą badu prievartinio darbo stovyklose, ragino Amerikos vyriausybę objektyviai vertinti Baltijos šalių okupaciją.
1955 metais V.Dambrava tapo „Amerikos balso“ programos redaktoriumi Miuncheno radijo centre, o 1956-aisiais - Specialiųjų įvykių Europos tarnybos viršininku, Spaudos ir informacijos departamento vedėju, Miuncheno radijo centro programų gamybos viršininku.
1960 metais grįžo į Ameriką ir čia buvo paskirtas „Amerikos balso“ programų gamybos viršininku Lotynų Amerikos divizijoje. 1963 metais Federalinės administracijos ir valdybos reikalų komisija jį patvirtino nuolatinei karjeros tarnybai aukštoms administracijos ir vadybos pareigoms JAV vyriausybėje.
1965-1967 metais V.Dambrava tapo „Amerikos balso“ radijo programų devyniolikos kalbų vadovu Jungtinėje viešųjų reikalų žinyboje Amerikos ambasadoje Vietname ir Saigono universiteto vokiečių kalbos profesoriumi. 1967-1969 metais - informacijos atašė JAV ambasadoje Bolivijoje, La Pazoje. 1969-1971 metais - konsulas, JAV informacijos agentūros viešųjų reikalų regioninis direktorius Amerikos generaliniame konsulate Meksikoje, Monterėjuje. 1971-1974-aisiais - JAV informacijos agentūros krašto vicedirektorius Amerikos ambasadoje Argentinoje, Buenos Airėse.
1969 m. liepos 27 d. JAV prezidento paskirtas, Senatui pritariant, nuolatinei karjeros diplomatinei tarnybai. 1974-1977 metais – JAV informacijos agentūros vicedirektorius Amerikos ambasadoje Venesueloje, Karakase; švietimo ir kultūros ministro patarėjas JAV ambasadoje Brazilijoje; 1977-1980-aisiais - JAV Tarptautinės ryšių agentūros krašto direktorius Amerikos ambasadoje El Salvadore; 1980 metais - Tarptautinės ryšių agentūros krašto direktorius Amerikos ambasadoje Hondūre (Tegucigalpa); 1983-1992-aisiais - tarptautinės politikos apžvalgininkas dienraštyje „El Universal“ Karakase (Venesueloje).
E.J.Friedmanas, JAV viešųjų ryšių diplomatas Argentinoje, V.Dambravą apibūdino, kaip „bebaimį“. Jo nuomone, V.Dambrava, „…susitelkęs į tikslą, siekia jo ryžtingai, iki sėkmingos pabaigos, nepaisydamas laiko ir pastangų. Savo darbą išmano, įgūdžiai - aukščiausio laipsnio, visiškai atsidavęs darbui. Nors dirba kaip mašina, ponas Dambrava yra romantikas. Nuoširdus, sąmojingas, kilniai supratingas žmogus. Domisi menu, pats groja pianinu, galėtų būti apibūdinamas kaip didelė ir dosni širdis“ (Ten pat).
Kitas jo kolega prof. dr. Augustinas Fernandezas del Valle, Portugalijos garbės konsulas, apie V.Dambravą rašo taip: „Jis žino tūkstančius būdų, kaip įsigyti draugų ir natūraliai vykdyti užsibrėžtą misiją. Degtinė, pianinas, daina - viskas jam gali tarnauti ardant kliūtis ir užmezgant santykius tarp „aš“ ir „tu“. Natūraliai draugiškas ir tikrai dosnus. Kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorės“ (Ten pat).
Juos papildo grafas H.Lubensky, JAV misijos El Salvadore vadovas, sakydamas: „Jis pasiekė aukščiausio lygio profesinę kompetenciją visose srityse. Bendras įvertinimas: veikla aukščiausio lygio ir yra neprilygstama“ (Ten pat).
1986 m. gruodžio 17 d. V.Dambrava Lietuvos diplomatijos šefo buvo pakviestas į Lietuvos diplomatinę tarnybą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V.Dambrava 1991 m. kovo 10 d. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos garbės generaliniu konsulu ir Lietuvos diplomatijos šefo asmeniniu atstovu Lotynų Amerikoje; nuo 1992 m. kovo 5 d. - nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Venesuelos Respublikoje; nuo 1993 m. gruodžio 2 d. - specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikoje ir Karibų srityje; nuo 1995 m. gruodžio 15 d. - nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Kolumbijos Respublikoje; nuo 1996 m. kovo 14 d. - nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Argentinos Respublikoje; nuo 1997 m. kovo 6 d. - nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Urugvajaus Rytų Respublikoje; nuo 1996 m. balandžio 14 d. ir iki šiol - nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Brazilijos Federacinėje Respublikoje; nuo 1999 m. lapkričio 23 d. iki šiol - LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ispanijos Karalystėje.
„Nesiliauju stebėjęsis Vytauto Dambravos energija, entuziazmu, optimizmu, kuriems, kaip regis, amžius nedaro jokios įtakos. Yra tikintis žmogus, rašantis ir religijos klausimais. Tikriausiai iš čia - jo dvasios stiprybė“, - taip apie Vytautą Dambravą rašo prof. Vytautas Landsbergis (Ten pat. P.365-366).
„Diplomatijos Mocartas“, - taip V.Dambravą pavadino muzikė, buvusi Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė (Ten pat. P. 355).
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, tautos Dvasios tėvas, Sibiro kankinys, V.Dambravą vadina „garbingu Laisvės kovotoju“ (Lietuvoje - tai pats aukščiausias įvertinimas), žavisi jo darbais Baltijos valstybių laisvės klausimu, paskelbtais keliuose tomuose bendru pavadinimu „El Grito Baltico“, meldžia Aukščiausiojo ambasadoriui gausios palaimos ir ilgų ilgų metų, nes „šiuo sunkiu Lietuvai metu reikia didžių asmenybių tęsti nebaigtą Laisvės kovą iki visiškos laisvės ir nepriklausomybės“ (Ten pat).
Venesuelos užsienio reikalų ministras Miguelis Angel Burreli Rivas viename savo straipsnių dienraštyje „El Universal“ rašė: „Toks gilus ir spontaniškas yra šio žmogaus tikėjimas, nuovargio nepažįstąs patvarumas ir kitus įkvepianti dvasinė jėga. Jis visuomet veikė, kalbėjo ir rašė su meilės kupina širdini savo šalies dramai“ (Ten pat. P.158).
Su dideliu susižavėjimu apie V.Dambravą rašo ir pats knygos sudarytojas: „Vytauto Dambravos turiningas, dramatiškas, kupinas sukrėtimų ir džiaugsmo akimirkų gyvenimas, iš prigimties stiprus ir sudėtingų situacijų užgrūdintas charakteris leido pasiekti jam tokias intelektualines ir administracines aukštumas, kurios liudija jį esant vienu didžiųjų XX amžiaus lietuvių“ (Ten pat).
O tuo tarpu V.Dambrava labiausiai susirūpinęs teisingumo problemomis Lietuvoje. Minėtoje knygoje jis rašo: „Teisingumo principai mūsų Tėvynėje dar nėra įgyvendinti. Lietuva dar nepasiekė teisinės valstybės lygio… Jei galvojame apie Europos Sąjungą, dabartinė teisėtvarka su raudonais purvabridžiais turės bėdų. Teisingumas reikalauja, kad praeities gėda būtų kuo greičiau nuplauta, įstatymai skubiai modifikuojami ir pakeisti, kadrų politika iš šaknų reformuota. Socialinis teisingumas turi būti tvarkomas - ir energingai tvarkomas - neatidėliojant, nesiteisinant, neišsisukinėjant. Šiandien penktadalis milijono (ar tik ne pusė? - O.V.) nuskriaustų mūsų tautiečių kartoja Dantės žodžius: „Esu piligrimas (savo krašte), beveik elgeta ir liūdėdamas rodau žaizdas, kurias man padarė neteisingumas… Atsiminkite, kad atidedamas teisingumas yra neteisingumas. Partijos insignijas nešiojąs teisėjas tinka kiekvienai profesijai, tik ne teisingumui vykdyti“ (V.A.Dambrava. Atverkime duris teisingumui. K., 2000. P.8).
Į jau minėtos laidos vedėjo V.Žuko klausimą: „Ką paleidome vėjais per šiuos laisvės metus?“, V.Dambrava atsakė: „Nepaisant visų laimėjimų, mumyse blėsta laisvės heroizmas ir mes pamažu tampame laisvais dabartinės civilizacijos tarnais. Prarandame idealus, moralės, doro gyvenimo sąvokas. Neturime aiškaus tikslo, į kurį būtų nukreiptos visos lietuvių tautos jėgos. Prarandame laisvės entuziazmą ir nežinome, kaip turime vairuoti savo likimą į ateitį. Mes net prarandame antikines pagoniškas vertybes - lojalumą, patriotizmą, garbingumą, ką jau kalbėti apie krikščioniškąsias - tikėjimą, viltį ir meilę. Prarandamos Tautos ir Žmogaus vertybės“.
Vertindamas mūsų laisvės ir nepriklausomybės kokybę, V.Dambrava kalba liūdnai: „… mūsų laisvės kokybė dažnai priklauso nuo kišenės turinio. Mūsų niūrioje padangėje tebeviešpatauja korupcija (apie tai Lietuvą įspėjo ES), mus lydi nuolatinis teisingumo pažeidimas, krikščioniškųjų vertybių stūmimas į šalį. Apie kokią laisvės kokybę gali kalbėti mūsų pensininkai? Arba tie, kurie, kaip elgetos, veltui beldžiasi į kiekvienas duris, nesurasdami darbo?
Lietuvis savo rankomis teršia Lietuvos įvaizdį: nežiūrim, ką kalbame ir kuo besigiriam… Tačiau Lietuvos įvaizdis toli gražu nėra įdegintas. Pasaulio durys mums atviros, bet mes, turėdami lobius, per jas einame tuščiomis rankomis. Mes Lietuvos nemylime ir ja nesirūpiname. Mes esame užsisklendę biurokratinių instrukcijų ir sistemų robotai. Kokia viso to praktiška nauda - mums nesvarbu - tai dabartiniai laiptai į karjerą. Toks yra mylinčio Lietuvą žmogaus skundas“.
Įsiklausykime į jį. Tai - išminties balsas.

Prof. Ona VOVERIENĖ

© 2003"XXI amžius"