Tikros ir dirbtinės kliūtys

Prieš lemtingą Lietuvai referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje kyla vis daugiau įtarimų, jog valdančioji neokumunistinė dauguma iš esmės visai netrokšta, kad įsisenėjusios nomenklatūros pastangomis nupilietinta ir paversta amorfiška visuomenė ateitų balsuoti. Iš tiesų „žemdirbių“ organizuotos protesto akcijos, valdančiosios partijos vado sukeltas vadinamasis aukštų valstybės pareigūnų sekimo skandalas bei Premjero pasirinktas atvirai prorusiškas vidaus reikalų ministras rodo, kad vienvaldžiu tapęs Premjeras ir jo vadovaujama partija nenori referendumo sėkmės. Tą dar kartą parodė A.Brazausko atsakymas į klausimą, ar jis neketina atsistatydinti, jeigu neateis balsuoti 50 proc. Lietuvos piliečių. „Na, ir kas“, - atrėžė Premjeras, tuo tarsi pabrėždamas, kad jam visai nesvarbu, ar Lietuva taps ES nare. Gerai (bet Lietuvai kartu ir gėda), kad iškilusią grėsmę pralaimėti Lietuvos referendumui stengiasi sulaikyti įžvalgūs Lietuvos bičiuliai iš ES, užimantys ten aukštas pareigas. Štai Europos Parlamento pirmininkas P.Coxas, prieš porą savaičių lankęsis Lietuvoje, ėmėsi dirbti už mūsų sunkiai išjudinamus pareigūnus ir agituoti už ES. Netrukus po to Lietuvoje viešėjęs Europos Sąjungos plėtros komisaras Giunteris Ferhoigenas, daug prisidėjęs prie Lietuvos įsijungimo į ES, aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė, kas atsitiktų, jeigu referendumas neįvyktų. Jo žodžiais tariant, tuomet Lietuvai beliktų vienintelis kelias - į Rusiją ir Baltarusiją. Keistai nuskambėjo ir kai kurių valdančiosios partijos veikėjų, tapusių „europiečiais“, pareiškimai, jog „Rusijos politika dabar iš esmės pasikeitė“. Esą net perdėm komunistinė ir imperijos ambicijų neatsisakiusi Rusijos Valstybės Dūma teiksis ratifikuoti Lietuvos ir Rusijos sienos sutartį. Gal ir ratifikuos. Mat dabar Maskva, pasinaudodama naujais bičiuliais Paryžiuje ir Berlyne Ž.Širaku bei G.Šrioderiu, įvairiais būdais spaudžia Europos Sąjungą dėl bevizio Rusijos piliečių įvažiavimo į ES valstybes. Visa laimė, kad kitos Europos valstybės bei jų vadovai tokią galimybę kategoriškai atmeta. O apie Rusijos politikos pasikeitimą kalbėti neverta. Maskva, pasinaudodama Europoje kilusiomis ir kurstomomis antiamerikietiškomis nuotaikomis, siekia suskaldyti Vakarų pasaulį ir, deja, bent jau kol kas, tai jai neblogai sekasi.
Kremlius neslepia savo džiūgavimo - Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo vadovai paskelbė įsteigiantys atskirą nuo NATO karinę organizaciją, kuri turėtų apimti visų Europos Sąjungos šalių ir net kandidačių į ES karines pajėgas. Numatyta netgi tų pajėgų sukūrimo data - 2004 metai. Belgijos, kurios iniciatyva ir buvo surengtas šis keturių valstybių viršūnių susitikimas, premjeras G.Verhofstadtas bandė aiškinti, jog šis viršūnių susitikimas nenukreiptas prieš Jungtines Valstijas ir NATO. Tai aiškus melas ir dezinformacija. Juk tame susitikime buvo grubiausiai užsipuolamos JAV ir Didžioji Britanija už „agresiją“ Irake. Kliuvo ir Italijai bei Ispanijai už paramą „agresoriams“. Aišku kaip dieną, jog šis planas yra nukreiptas prieš vadinamąjį amerikiečių dominavimą pasaulyje. Todėl jis buvo labai palankiai sutiktas Rusijoje, kurios žiniasklaida, netgi vadinamieji liberalūs laikraščiai, pradėjo aršią antiamerikietišką kampaniją. Tokių straipsnių antraštės mažai kuo skiriasi nuo sovietinių laikų. Pavyzdžiui, „Jankiai dalijasi Rusiją“ bei panašios. Plano autoriai faktiškai skaldo ir pačią Europos Sąjungą. Be to, apie kokias veiksmingas Europos karines pajėgas galima kalbėti, jeigu Kosovo krizė parodė, jog, be amerikiečių įsikišimo, vargu ar būtų taika Balkanuose? Kita vertus, keista, jog šios iniciatyvos imasi valstybės, kurios gynybai skiria mažiausiai lėšų iš visų NATO narių. Pavyzdžiui, Vokietijos išlaidos gynybos reikmėms sudaro 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto, Belgijos - 1,3, Liuksemburgo - 0,9 procento.
Šis planas sukels problemų šalims kandidatėms į ES ir NATO. Mat vadinamajame mini susitikime Briuselyje buvo kalbama, kad ir naujosios būsimos ES ir NATO valstybės turėtų prisijungti kuriant visų Europos Sąjungos šalių karines pajėgas. Tokiu būdu ir šias valstybes ketinama priversti būti priešiškomis JAV. Todėl Lietuvos diplomatams iškilo tikrai nelengvas uždavinys. Jeigu tokie procesai Europoje vyks ir toliau, kyla rimtas pavojus, jog Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos parlamentai gali neratifikuoti Lietuvos bei kitų Rytų Europos šalių stojimo į NATO sutarčių. Tokio scenarijaus atmesti jokiu būdu negalima.
Tuo tarpu Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas V.Andriukaitis iškėlė naują idėją. Jis siūlo dabartinėms ir naujoms Europos Sąjungos narėms, ypač toms, kurios turi bendras sienas su Rytų šalimis (aišku, pirmiausia su Rusija), tapti savotišku tiltu, darant įtaką spartesnėms ekonomikos, socialinėms ir kitoms reformoms Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Moldovoje. Anot V.Andriukaičio, tai pasitarnautų taikai ir stabilumui regione bei būtų galima kartu su minėtomis Rytų šalimis kurti bendrus projektus transporto, komunikacijų, energetikos ir infrastruktūros srityse.
Tačiau juk visi puikiausiai žinome, kad Rusija ir be jokių „bendrų projektų“ jau tvarko kaip savo beveik visą Lietuvos energetikos ūkį.
Žinant socialdemokratų dviveidiškumą, ypač nuolaidžiavimą Rusijai, kurį jie vadina maksimaliai lanksčia politika, darosi išties neramu. Ką ten Rusija! Neokomunistai už paramą Lietuvos lenkų veikėjams, nuverčiant sostinės merą, daro vis naujas nuolaidas. Pavyzdžiui, skubiai taisomas Tautinių mažumų įstatymas, pažeidžiant kalbos įstatymą ir Konstituciją, leista rašyti gatvių užrašus ne valstybine kalba. Tokios nuolaidos aiškiai rodo, kad valdantiesiems seniems ir naujiems nomenklatūrininkams tokie dalykai kaip lietuvybės išsaugojimas Rytų Lietuvoje visiškai nerūpi. Dargi atvirkščiai. Kartais pakalba apie tautinių mažumų integraciją, bet viskas daroma atvirkščiai - vykdoma dezintegracija. O aneksine Rytų Lietuvos korta puikiai naudojasi buvę ir niekur nedingę autonomininkai. Nors oficialiai Lenkija laikoma Lietuvos sąjungininke, netgi mūsų advokate kelyje į NATO, tačiau Lenkijoje yra pakankamai daug ir gana įtakingų žmonių bei organizacijų, kurie iki šiol svaičioja apie „atplėšto“ Vilniaus krašto susigrąžinimą. Beje, ir dabartinė Lenkijos vyriausybė lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu elgiasi gana netolerantiškai. Jau vien faktas, jog į Punsko lietuvių sveikatingumo centrą įsikraustė lenkų pasieniečiai, daug ką pasako. O apie lietuviškų mokyklų padėtį Lenkijoje net kalbėti neverta. Tiesa, Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis lyg ir pažadėjo, jog lietuviškos mokyklos nebus uždarytos, kol bus norinčiųjų jose mokytis, tačiau tai ir liko tik pažadai. Tuo tarpu vien Šalčininkų rajone, turinčiame 91 tūkstantį gyventojų, yra daugybė lenkiškų mokyklų, kuriose mokosi vos po keliolika vaikų. Kalbama, kad jų šiame rajone yra net 177. Ir visas jas išlaiko valstybė. Tiksliau - Lietuvos mokesčių mokėtojai.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"