Partijų europėjimo galimybės
ir sunkumai
Vargu ar kam Lietuvoje neaišku,
kad nūdienos Socialdemokratų partijos stuburas yra tie patys buvę
sovietinės kompartijos ir ūkio nomenklatūrininkai, aktyviai besipratinantys
vartoti Vakarų socialdemokratijos sąvokas, suteikiantys joms konkretų,
bet toli gražu ne naują idėjinį turinį. Kompartija niekada nebuvo
partija Vakarų politinės kultūros prasme. Persivadinimų serija
negalėjo pakeisti esmės ir jos nepakeitė, nes galvos liko tos
pačios, mąstysena ta pati ir net veikimo metodai išliko seni.
Įprotis tai antras prigimimas. Porą savaičių žiniasklaida visuomenę
linksmino anekdotiška ir drauge liūdna vidaus reikalų ministro
ir Premjero teisinio nihilizmo ekvilibristika. Teisėtvarkos šulai
ir teisingumo vykdytojai svaidė žiniasklaidoje (kodėl ne teisme?)
sunkius kaltinimus ir nuosprendžius jų iš anksto nežinia už ką
pasmerktam valstybės pareigūnui, visiškai nepaisydami nekaltumo
prezumpcijos, net nemėgindami laukti tyrimo komisijos išvadų,
šiurkščiai pažeidinėdami žmogaus teises, ignoruodami Konstitucijos
25-ąjį straipsnį, kuris dezinformaciją ir šmeižimą kvalifikuoja
kaip nusikalstamus veiksmus. Griebtasi net savivalės ministras
prisiskyrė sau valstybės vadovo teisę nušalinti Prezidento paskirtą
pareigūną. Ir jau visai linksma darėsi, kai, klestelėjus į balą
ir ataušus partiniam įkarščiui, buvo mėginta kriminalinį nusikaltimą
(šmeižtą!) užbaigti katalikišku susitaikymu. Kuo galima paaiškinti
tokį impulsyvų teisinio nihilizmo proveržį nūdienos socialdemokratijoje?
Peršasi išvada, kad apsišaukėliai kaltintojai neišturėjo nepasinaudoję
jiems įprastu sovietmečio teisės standartu. Mename laikus, kada
obkomo ar CK sekretoriui mostelėjus pirštu kuriam nors valdininkui:
Nešdinkis iš tarnybos!, nekildavo jokių abejonių nei užkliuvėliui,
nei teismui, nei milicijai, nei įmonės ar įstaigos vadovui,
visi žinojo, ko imtis, ir visiems buvo aišku, kuo visa tai baigsis.
Matyt, kaltintojams buvo nepakeliamai sunku suvokti, kad, partijai
pasakius: Lauk!, atsiranda užsispyrėlis, kuris, užuot tyliai
pasišalinęs, drįsta ožiuotis, dar prieštarauja, ginasi... ir apsigina.
Beveik 15 metų suvėluotą kaltintojų įniršį galima suprasti
sovietmečio patirtis savaime iš po kepurės neišdulka, o kaip nors
pateisinti net bendrapartiečiams liežuviai nesivertė. Seimo nariai
konservatoriai A.Kubilius ir J.Razma oficialiai kreipėsi į generalinį
prokurorą A.Klimavičių, prašydami ištirti, ar yra pagrindas LR
vidaus reikalų ministrui iškelti baudžiamąją bylą, ir jei tai
pasitvirtintų, patraukti teisinėn atsakomybėn už dezinformacijos
paskelbimą ir šmeižimą.
Pasigirsta balsų apie Lietuvos politinių partijų nebrandumą.
Nagrinėjamu atveju apie nebrandumą kalbėti netinka. Tai netolimos
praeities reliktas, kurio atsikratyti, kaip ir kupros, neįmanoma,
tikriausiai ir nelabai stengiamasi. Atrodo, kad kai kurios partijos
su tokiu bagažu įžengs ir į Europos Sąjungą. Tačiau ten tokie
ar panašūs į šį spektakliai jau nebebus už dyką. Teks mokėti ir
eurais, ir politiniu bei moraliniu kapitalu.
Politinių partijų kūrimosi kelias posovietinėje Lietuvoje yra
visiškai kitoks negu Vakaruose. Kompartija peržengė juridinę Kovo
11-osios ribą kaip monolitas ir jokių kūrimosi sunkumų, keičiant
iškabas ar dirbtinai atsidalijant, nepatyrė. Išliko griežta, saistanti
partinė drausmė, ryšiai, aparatas, valdymo metodai, solidarumas
interesų pagrindu ir net lyderiai naujų neatsirado iki šiol.
Seimui pritrūkus politinės valios laiku priimti desovietizacijos
įstatymą, neišvengiamas, tačiau laikinas politinis pralaimėjimas
Sąjūdžiui buvo kompensuotas išlaikant savo rankose valstybės turtą
(prichvatizacija), finansus, žiniasklaidą. Tokia buvo socialinės
rimties kaina. Politinė valdžia buvo susigrąžinta vėliau.
Iš tiesų partijų brendimas reikalauja ilgesnio laiko. Per pusę
amžiaus trukusią okupaciją buvo sunaikintas Pirmosios Respublikos
metais susiformavusių partijų elitas. Politinės partijos kūrėsi
iš naujo. Jų brendimas tebevyksta. Šio brendimo, kaip proceso,
niekaip negalima lyginti su komunistų partijos persivadinimais.
Be to, nebrandumo sąvoka pirmiausia taikytina daugumai proginių,
mažųjų partijėlių lyderiams. Kita vertus, tokio tikro ir tariamo
nebrandumo palaikymu labai suinteresuotos kai kurios savos
ir imperinės struktūros.
Kalbėjimas ir rašymas apie visuotinės gerovės valstybės kūrimo
modelį dabartiniu metu įgyja pakankamai konkretų pavidalą, išreikštą
trijuose pernai metais pasirodžiusiuose išskirtinės svarbos dokumentuose.
Tai Nacionalinio saugumo strategija, Seimo patvirtinta gegužės
28 dieną; Valstybės ilgalaikės raidos strategija, Seimo nutarimu
patvirtinta lapkričio 12 dieną; ir Nacionalinis susitarimas siekiant
ekonominės ir socialinės pažangos, pasirašytas gruodžio 2 dieną
absoliučios daugumos Seimo partijų ir daugelio nevalstybinių organizacijų
atstovų.
Būtent šie dokumentai liudija telkiamas pastangas siekti bendrų
valstybės ir savivaldos tikslų penkiomis proveržio kryptimis.
Pirmoji kryptis sukurti konkurentišką žinių ekonomiką. Antrasis
prioritetas priderinti švietimo ir mokslo sistemą prie žinių
visuomenės poreikių bei Europos mokslo pasiekimų. Trečias įveikti
skurdą ir socialinę atskirtį. Ši ypač aktuali Lietuvai problema
gali būti sėkmingai sprendžiama panaudojant Europos Sąjungos fondus
ir kitokią paramą. Ketvirtoji proveržio kryptis sukurti konkurencingą
žemės ūkį ir aktyvų verslą kaime. Penktasis prioritetas pertvarkyti
valstybės valdymą. Numatoma reorganizuoti ir savivaldą, didinant
teises ir atsakomybę, ugdant piliečių bendruomenę.
Tai ypač parankus savivaldai veiklos planavimas trimis horizontais:
įprastinis metinis planas, kadencijos trukmei ketverių metų
planas ir 15 metų planas, kurio pagrindinis tikslas pasiekti,
kad Lietuvos bendrojo produkto (BVP) rodiklis susilygintų su ES
BVP.
Susiklosčiusi geopolitinė padėtis akivaizdžiai rodo, kad, rūpinantis
dešiniųjų jėgų konsolidacija, būtų kur kas naudingiau lygia greta
su partijų jungimosi vyksmu akcentuoti aukščiau minėtas penkias
proveržio kryptis. Tai būtų natūralus ir tikras visų, be išimties,
politinių jėgų ir ypač bręstančių partijų politinės valios pasitikrinimas
konkrečia veikla. Partinė priklausomybė tokiu atveju liktų antroje
vietoje. Opozicija savivaldybėse tokiu atveju turėtų puikią galimybę
veiksmingai daryti įtaką pozicijai. Būtų klaida jos neišnaudoti.
Edmundas SIMANAITIS
© 2003"XXI amžius"