"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. gegužės 7 d., Nr. 9 (54)

PRIEDAI

Partijų europėjimo galimybės ir sunkumai

Vargu ar kam Lietuvoje neaišku, kad nūdienos Socialdemokratų partijos stuburas yra tie patys buvę sovietinės kompartijos ir ūkio nomenklatūrininkai, aktyviai besipratinantys vartoti Vakarų socialdemokratijos sąvokas, suteikiantys joms konkretų, bet toli gražu ne naują idėjinį turinį. Kompartija niekada nebuvo partija Vakarų politinės kultūros prasme. Persivadinimų serija negalėjo pakeisti esmės ir jos nepakeitė, nes galvos liko tos pačios, mąstysena – ta pati ir net veikimo metodai išliko seni. Įprotis – tai antras prigimimas. Porą savaičių žiniasklaida visuomenę linksmino anekdotiška ir drauge liūdna vidaus reikalų ministro ir Premjero teisinio nihilizmo ekvilibristika. Teisėtvarkos šulai ir teisingumo vykdytojai svaidė žiniasklaidoje (kodėl ne teisme?) sunkius kaltinimus ir nuosprendžius jų iš anksto nežinia už ką pasmerktam valstybės pareigūnui, visiškai nepaisydami nekaltumo prezumpcijos, net nemėgindami laukti tyrimo komisijos išvadų, šiurkščiai pažeidinėdami žmogaus teises, ignoruodami Konstitucijos 25-ąjį straipsnį, kuris dezinformaciją ir šmeižimą kvalifikuoja kaip nusikalstamus veiksmus. Griebtasi net savivalės – ministras prisiskyrė sau valstybės vadovo teisę nušalinti Prezidento paskirtą pareigūną. Ir jau visai linksma darėsi, kai, klestelėjus į balą ir ataušus “partiniam” įkarščiui, buvo mėginta kriminalinį nusikaltimą (šmeižtą!) užbaigti “katalikišku” susitaikymu. Kuo galima paaiškinti tokį impulsyvų teisinio nihilizmo proveržį nūdienos socialdemokratijoje?
Peršasi išvada, kad apsišaukėliai kaltintojai neišturėjo nepasinaudoję jiems įprastu sovietmečio “teisės” standartu. Mename laikus, kada obkomo ar CK sekretoriui mostelėjus pirštu kuriam nors valdininkui: “Nešdinkis iš tarnybos!”, nekildavo jokių abejonių nei užkliuvėliui, nei teismui, nei milicijai, nei įmonės ar įstaigos vadovui, – visi žinojo, ko imtis, ir visiems buvo aišku, kuo visa tai baigsis. Matyt, kaltintojams buvo nepakeliamai sunku suvokti, kad, “partijai” pasakius: “Lauk!”, atsiranda užsispyrėlis, kuris, užuot tyliai pasišalinęs, drįsta ožiuotis, dar prieštarauja, ginasi... ir apsigina. Beveik 15 metų suvėluotą “kaltintojų” įniršį galima suprasti – sovietmečio patirtis savaime iš po kepurės neišdulka, o kaip nors pateisinti net bendrapartiečiams liežuviai nesivertė. Seimo nariai konservatoriai A.Kubilius ir J.Razma oficialiai kreipėsi į generalinį prokurorą A.Klimavičių, prašydami ištirti, “ar yra pagrindas LR vidaus reikalų ministrui iškelti baudžiamąją bylą”, ir jei tai pasitvirtintų, patraukti teisinėn atsakomybėn už dezinformacijos paskelbimą ir šmeižimą.
Pasigirsta balsų apie Lietuvos “politinių partijų nebrandumą”. Nagrinėjamu atveju apie nebrandumą kalbėti netinka. Tai netolimos praeities reliktas, kurio atsikratyti, kaip ir kupros, neįmanoma, tikriausiai ir nelabai stengiamasi. Atrodo, kad kai kurios partijos su tokiu bagažu įžengs ir į Europos Sąjungą. Tačiau ten tokie ar panašūs į šį spektakliai jau nebebus už dyką. Teks mokėti ir eurais, ir politiniu bei moraliniu kapitalu.
Politinių partijų kūrimosi kelias posovietinėje Lietuvoje yra visiškai kitoks negu Vakaruose. Kompartija peržengė juridinę Kovo 11-osios ribą kaip monolitas ir jokių kūrimosi sunkumų, keičiant iškabas ar dirbtinai atsidalijant, nepatyrė. Išliko griežta, saistanti “partinė” drausmė, ryšiai, aparatas, valdymo metodai, solidarumas interesų pagrindu ir net lyderiai – naujų neatsirado iki šiol. Seimui pritrūkus politinės valios laiku priimti desovietizacijos įstatymą, neišvengiamas, tačiau laikinas politinis pralaimėjimas Sąjūdžiui buvo kompensuotas išlaikant savo rankose valstybės turtą (prichvatizacija), finansus, žiniasklaidą. Tokia buvo socialinės rimties kaina. Politinė valdžia buvo susigrąžinta vėliau.
Iš tiesų partijų brendimas reikalauja ilgesnio laiko. Per pusę amžiaus trukusią okupaciją buvo sunaikintas Pirmosios Respublikos metais susiformavusių partijų elitas. Politinės partijos kūrėsi iš naujo. Jų brendimas tebevyksta. Šio brendimo, kaip proceso, niekaip negalima lyginti su komunistų partijos persivadinimais. Be to, nebrandumo sąvoka pirmiausia taikytina daugumai proginių, mažųjų partijėlių lyderiams. Kita vertus, tokio tikro ir tariamo “nebrandumo” palaikymu labai suinteresuotos kai kurios “savos” ir imperinės struktūros.
Kalbėjimas ir rašymas apie “visuotinės gerovės valstybės kūrimo modelį” dabartiniu metu įgyja pakankamai konkretų pavidalą, išreikštą trijuose pernai metais pasirodžiusiuose išskirtinės svarbos dokumentuose. Tai “Nacionalinio saugumo strategija”, Seimo patvirtinta gegužės 28 dieną; “Valstybės ilgalaikės raidos strategija”, Seimo nutarimu patvirtinta lapkričio 12 dieną; ir “Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos”, pasirašytas gruodžio 2 dieną absoliučios daugumos Seimo partijų ir daugelio nevalstybinių organizacijų atstovų.
Būtent šie dokumentai liudija telkiamas pastangas siekti bendrų valstybės ir savivaldos tikslų penkiomis proveržio kryptimis. Pirmoji kryptis – sukurti konkurentišką žinių ekonomiką. Antrasis prioritetas – priderinti švietimo ir mokslo sistemą prie žinių visuomenės poreikių bei Europos mokslo pasiekimų. Trečias – įveikti skurdą ir socialinę atskirtį. Ši ypač aktuali Lietuvai problema gali būti sėkmingai sprendžiama panaudojant Europos Sąjungos fondus ir kitokią paramą. Ketvirtoji proveržio kryptis – sukurti konkurencingą žemės ūkį ir aktyvų verslą kaime. Penktasis prioritetas – pertvarkyti valstybės valdymą. Numatoma reorganizuoti ir savivaldą, didinant teises ir atsakomybę, ugdant piliečių bendruomenę.
Tai ypač parankus savivaldai veiklos planavimas trimis horizontais: įprastinis metinis planas, kadencijos trukmei – ketverių metų planas ir 15 metų planas, kurio pagrindinis tikslas – pasiekti, kad Lietuvos bendrojo produkto (BVP) rodiklis susilygintų su ES BVP.
Susiklosčiusi geopolitinė padėtis akivaizdžiai rodo, kad, rūpinantis dešiniųjų jėgų konsolidacija, būtų kur kas naudingiau lygia greta su partijų jungimosi vyksmu akcentuoti aukščiau minėtas penkias proveržio kryptis. Tai būtų natūralus ir tikras visų, be išimties, politinių jėgų ir ypač bręstančių partijų politinės valios pasitikrinimas konkrečia veikla. Partinė priklausomybė tokiu atveju liktų antroje vietoje. Opozicija savivaldybėse tokiu atveju turėtų puikią galimybę veiksmingai daryti įtaką pozicijai. Būtų klaida jos neišnaudoti.

Edmundas SIMANAITIS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija