Kokių partijų reikės Lietuvai
įstojus į Europos Sąjungą?
Vakarų šalyse niekas neabejoja,
kad jų demokratijos stabilumas priklauso nuo veikiančių partijų
brandumo. Šioms šalims būdinga tai, kad dėl valdžios varžosi nedaug
kelios pagrindinės partijos, o smulkesnės susilieja ar prie
jų šliejasi koaliciniu pagrindu, kad po rinkimų veiktų kartu.
Joms būdingas susitarimų vykdymas ir programų tęstinumas. Antras
bruožas partijų programos kuriamos pagal pasirinktą socialinės
ekonomikos vystymo modelį. Europos demokratijoje pagrindinės diskusijos
vyksta tarp socialdemokratinės ir liberaliosios bei konservatizmo
krikščioniškosios krypties partijų. Kairiosios partijos socialdemokratai
ir socialistai pripažįsta valstybės (valdžios) viršenybę, reguliuojant
ekonomiką, mokesčių sistemą ir visą socialinį gyvenimą, o dešiniosios
partijos pripažįsta laisvąją rinką, privačios nuosavybės neliečiamumą,
valdžios ribojimą, pagarbą tautos tradicijoms, kultūrai ir praeičiai.
Pastaruoju metu išryškėjo visuotinės gerovės valstybės kūrimo
modelis, kuriame siekiama susitarimo tarp liberaliosios ir valstybės
reguliuojamosios rinkos, einama tarpiniu keliu, leidžiant valdžiai
saikingai reguliuoti ir rinką, ir socialinį gyvenimą (neoliberalizmas,
neokonservatizmas).
Lietuvos partijos kūrėsi chaotiškai, jų modeliai imitavo ikikarinės
Lietuvos ar Europos partijas. Iki šiol būdingas bruožas buvo tai,
kad partijų programos mažai skyrėsi, todėl visuomenė joms neskyrė
reikiamo dėmesio. Partijos būrėsi apie iškilius lyderius (lyderių
partijos) rinkimams laimėti, aukščiausius valstybės vadovus (valdžios
partijos) valdžiai išlaikyti arba kūrėsi visuomenės mažumų partijos
(lenkų, rusų, moterų, politinių kalinių ir kt.). Tokios partijos
pasižymėjo ideologiniu kraštutinumu, nepastovumu ir prisitaikymu
keičiantis situacijoms. Šis faktas, kaip nebrandžios mūsų demokratijos
pasireiškimas, ne kartą atsispindėjo neprognozuojamų rinkimų metu.
Į rinkimus partijos dažniausiai ėjo pavieniui, todėl didžioji
jų dalis, negavusi ar mažai gavusi mandatų, netekdavo politinio
reikšmingumo valstybėje. 2002 m. gruodžio 22 d. Lietuvos savivaldybių
rinkimuose iš 23 partijų, gavusių mandatus, tik aštuonios partijos
gali ženkliau paveikti valstybės politinį gyvenimą.
Tačiau tokios politinės organizacijos kaip Lietuvos politinių
kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), Nuosaikiųjų konservatorių
sąjunga, Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos rusų sąjunga, Moderniųjų
krikščionių demokratų sąjunga, Lietuvos laisvės sąjunga, Tautos
pažangos partija, Jaunosios Lietuvosir naujųjų tautininkų sąjunga,
Lietuvos dešiniųjų sąjunga, Lietuvos partija Socialdemokratija
2000 ir kitos, pažvelgus į kelių praėjusių rinkimų rezultatus,
turėdamos tik pavienius atstovus kai kuriose savivaldybėse ar
Seime, yra nepajėgios daryti įtaką valstybės valdymui. Šios partijos
jau įrodė, kad neturi politinės ateities.
Kairieji pirmi ėmė kopijuoti vakarietiškos partijos modelį ir
konsoliduoti jėgas: susijungus LDDP komunistams su socialdemokratais
į vieną partiją, o po to sudarius koaliciją su socialliberalais,
buvo sudaryta didžioji kairioji dauguma. Matome, kad dabarties
socialdemokratų tikslas suvalgyti socialliberalus; tą jie
netrukus ir padarys. Visiems aišku, kad socialdemokratų apetitas
toliau didės; jau sudaromos koalicijos su dešiniųjų centru save
vadinančiais liberalais-demokratais ir Lenkų rinkimų akcija (jų
likimą nesunku prognozuoti). Tuo būdu apie A. Brazausko ir R.
Pakso tandemą formuojama stambi valdžios partijų koalicija, rengiamasi
2004 metų Seimo rinkimams. V. Uspaskich organizuojamas vualizuotas
referendumas (jis įvyks), turint tikslą panaikinti daugiamandatę
(partinę) rinkimų sistemą ir taip įvykdyti valstybės demokratinės
sistemos perversmą finansinės oligarchijos naudai, kol kas ne
visai atitinka kairiosios valdančiosios daugumos partinius tikslus,
nes gali paliesti juos pačius. Seimas, matyt, iš viso atmes šio
referendumo reikalavimus.
Savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad Lietuvos partijos ir
elektoratas pasiskirsto maždaug vienodai į dešiniuosius (centrą)
ir kairiuosius. Iš 1560 savivaldybių mandatų 45 proc. gavo dešiniąsias
ir centristines pažiūras deklaruojančios partijos. Tačiau čia
jungimasis į koalicijas yra vangesnis, dėl valdžios neretai pereinama
į opozicijos pusę. Tai rodo kai kurių dešiniųjų partijų politinį
nebrandumą. Efektyviu dešiniųjų partijų jungimosi iniciatoriumi
tapo prezidentas V.Adamkus, pasiekęs, kad liberalai, centristai
ir modernieji krikščionys demokratai imtų tartis. Į savivaldybių
rinkimus jie nuėjo savarankiškais sąrašais, o savivaldybių tarybose
užsiregistravo kaip jungtinė frakcija. Jau numatytas suvažiavimas,
kai bus jungiamasi į jungtinę liberalų partiją, kuri turi plačią
rinkėjų erdvę Lietuvoje. Savivaldybių tarybų rinkimuose jie gavo
325 (25 proc.) mandatus. R. Ozolo pareiškimas, kad atskils dalis
centristų, tėra eilinis lyderio partijos kūrimo bandymas, neturintis
ateities. Sunerimę kairieji organizavo perversmą Vilniaus savivaldybės
tarybos rinkimuose, kad iš mero posto išstumtų būsimą kuriamos
jungtinės liberalų partijos lyderį A. Zuoką. Tačiau akivaizdžiai
buvo nusižengta įstatymui, kai neteisėtai balsavo trys Seimo nariai
ir pažadais į priešingą stovyklą buvo privilioti šeši Lenkų rinkimų
akcijos atstovai, nepritarus jų rinkėjams. Šis įvykis sutapo su
vidaus reikalų ministro grubia akcija prieš vyriausiąjį policijos
komisarą. Kilęs galingas Vilniaus pasipiktinusios visuomenės,
ypač jaunimo, judėjimas ženkliai iškėlė A. Zuoko ir liberalų reitingą,
be to, buvo apgintos policijos komisaro teisės. Tai yra teigiamas
mūsų demokratėjančios visuomenės požymis, kai bendruomenė taikiai
pasipriešino akivaizdžiai neteisybei ir laimėjo.
Galingą dešiniųjų politinių jėgų konsolidacijos ir jungimosi postūmį
prognozuoja atsinaujinanti Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai),
kuri neseniai gavo sutikimą dėl susijungimo su Lietuvos dešiniųjų
sąjunga. Taip pat 2001 m. gruodžio 7 d. buvo pasirašytas, o 2003
m. balandžio 16 d. atnaujintas Susitarimas su LPKTS dėl nuoseklaus
ėjimo į vieningos partijos kūrimą. Savivaldybių tarybų rinkimuose
šios partijos bendrai gavo 219 (14 proc.) mandatų. Po eilinio
suvažiavimo gegužės mėnesį TS (LK) taps dar atviresnė savo rėmėjams,
nes Europos Liaudies (Tautos) partijos principu vieningoje organizacijoje
įkurs frakcijas: krikščioniškąją, laisvės kovotojų (politinių
kalinių ir tremtinių) ir kitas. TS (LK) tai daro suprasdama šiuolaikinius
iššūkius Lietuvos valstybei ir lietuvių tautos ateičiai. LPKTS
turėtų protingai politine prasme susijungti su TS (LK) ir likti
visuomeninė organizacija. TS (LK) taip pat numato realią konsolidaciją
ateinančiuose Seimo rinkimuose su besikuriančia jungtine liberalų
partija, dalimi krikščionių demokratų. Partija Lietuvos krikščionių
demokratai, savivaldybių rinkimuose gavusi 116 (7 proc.) mandatų,
šiuo metu sprendžia problemas savo partijos viduje. K.Bobelio
partija, valdoma savo superradikalių lyderių, yra gana neprognozuojama:
ji gali nukrypti prie bet kurios pakraipos daugumos, pavyzdžiui,
Valstiečių ar Liberalų demokratų partijų ir panašiai.
Norėčiau paskatinti politinius kalinius ir tremtinius, krikščionis
demokratus, tautininkus, jaunalietuvius ir kitus, kad užmirštų
asmenines ambicijas ir jungtųsi į bendrą Lietuvos ateities kūrimo
frontą su dešiniųjų vėliava. Tai daryti verčia realus gyvenimas.
Galima pastebėti tendenciją, kad Lietuvoje lėtai formuojasi stambios
politinės partijos pagal Europos Sąjungos šalių modelį.
Prof. habil. dr. Arimantas
DUMČIUS
© 2003"XXI amžius"