"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. gegužės 21 d., Nr. 10 (55)

PRIEDAI

Tiesa apie „kaimynystę“ su Rusija

Eidami į ES ne kartą girdėjome, kad mūsų santykiai su Rusija galėtų būti gerų kaimynystės santykių pavyzdžiu ES valstybėms; turėta galvoje reikalai su Karaliaučiaus kraštu. Kad realiai taip nėra, rodo ne vienerių metų faktai.
Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį) Rusija, kaip Sovietų Sąjungos subjektas, laikinai administravo nuo 1946 metų, o nuo 1991 metų jį valdo kaip atskira valstybė. Iš nugalėtos nacių Vokietijos Rusijai paliko didžiulė lingvistinė kultūros vertybė – keli tūkstančiai baltiškų (lietuviškų ir prūsiškų) vietovardžių ir vandenvardžių. Kaip buvo pasielgta su šiuo turtu, žinome – baltiški toponimai buvo pakeisti rusiškais. 1988 metais dešimt Sovietų Lietuvos kultūros veikėjų (J.Avyžius, J.Baltušis, D.Banionis, A.Maldonis ir kt.) Maskvos laikraštyje “Literaturnaja gazeta” paskelbė kreipimąsi, kad būtų atstatytas nors K.Donelaičio gyvento Tolminkiemio vardas – vietoj išgalvotų Čistyje Prūdy. Žinoma, veltui.
Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado sritis) gyveno ir dirbo beveik 200 lietuvių kultūrai nusipelnusių asmenų. Iš jų tik K.Donelaitis susilaukė deramo įamžinimo – jam Čistyje Prūdy bažnytkaimyje buvo atidarytas memorialinis muziejus. Šiek tiek pasisekė ir Vydūnui – prie jo gyvento dviaukščio namelio Tilžėje (Sovetske) sienos 1968 metais buvo prikalta memorialinė lenta (1989 metais pakeista). Tai buvo sovietmečiu. Rusijai tapus demokratine valstybe, padėtis pablogėjo.
Nuo 1989 metų vis primename rusams, kad verkiant reikia konservuoti vienintelį pasaulyje su prūsų raštija susijusį pastatą – apgriautą XIV amžiaus Pabėčių bažnyčią. Irgi veltui. Paminklinį pastatą pasisekė išgelbėti tik nuo visiško nugriovimo.
Nuo 1990 metų Lietuvos pareigūnai dėjo pastangas (tiesa, nelabai ryžtingas), kad lietuviams būtų leista restauruoti Vydūno namą Tilžėje ir jame įrengti memorialinį muziejų. Rusijos reikalavimu Lietuva 1995 metais pastatė butus šio namo šeimoms, tačiau miesto valdžia namo restauruoti neleidžia iki šiol… Teisinamasi tuo, kad rusakalbiai Karaliaučiaus srities gyventojai nieko nežino apie Vydūno veiklą (o gal jis bendradarbiavo su naciais), tačiau per Karaliaučiaus (Kaliningrado) televiziją specialiai rusų kalba sukurtas filmas apie Vydūną taip ir nebuvo parodytas, rusiška knyga su Vydūno straipsniais į knygynus nebuvo paimta. Nesunku įsivaizduoti, kokią golgotą teks nueiti tiems, kurie Karaliaučiaus krašte norės įamžinti J.Bretkūno, D.Kleino, P.Ruigio, L.Rėzos, V.Kalvaičio atminimą.
1993 metais su Įsruties (Černiachovsko) rajono valdžios sutikimu lietuviai Narkyčiuose (Meždurečjė) pastatė antkapinį paminklą (į tris dalis perkirstą akmeninį žaltį) Didžiojo prūsų sukilimo vadui Herkui Mantui (šiais metais sukaks 730 metų nuo jo žūties). Jau kitais, 1994 metais, srities gubernatoriaus pasiųsti žmonės paminklą nugriovė. Lietuvos kultūros ministerijai Herkaus Manto nepavyko apginti. Tokia srities administracijos nuostata nebuvo atsitiktinė. Antai 2000 metais lietuvių kultūros draugija “Birutė” kreipėsi į Tilžės miesto valdžią, kad būtų leista pakabinti atminimo lentą nacių nužudytam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui E.Jagomastui. Leidimo iki šiol negaunama. Tuo tarpu jokių sunkumų neiškilo tiems, kurie Tilžėje prikabino memorialinę lentą mylimam Hitlerio poetui Šenkendorfui.
Tiesiog milžiniškų pastangų prireikė Valstybinei pirmosios lietuviškos knygos komisijai, kad gautų rusų sutikimą pakabinti atminimo lentą M.Mažvydui prie bažnyčios pastato Ragainėje (Nemane). Pavyko tik praėjus metams nuo lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus. Taigi lietuviškojo istorinio atminimo ir jo palaikymo reikalai rusų valdomame Karaliaučiaus krašte yra prasti.
Ne ką geresni reikalai Karaliaučiaus srityje gyvenančių 18 tūkst. lietuvių (neoficialiais duomenimis,– iki 30 tūkst.). Maža, kad jie, lietuviai, gyvena ne svetimos, o savo tautos etninėje žemėje. Mat jie jau 1969 metais prašė, kad srityje būtų atidarytos lietuviškos mokyklos. Nei sovietinė Maskva, nei Sniečkus Vilniuj su tuo nesutiko. Tuo metu srityje lietuvių buvo per 30 tūkst., jų vaikai dar kalbėjo lietuviškai. Neatidarė nė vienos lietuviškos mokyklos ir dabartinės Rusijos administracija; tenka tenkintis lietuvių kalbos fakultatyvais, kurių srityje yra 23 (mokosi 850 vaikų, mokytojus išlaiko Lietuva, ne Rusija).
Kai prieš kelerius metus, netekę kantrybės, Gastų (Slavsko) lietuviai už Tautos fondo lėšas nusipirko namelį pradinei mokyklai, rusų administracija neleido jos atidaryti – motyvavo netinkamomis mokymosi ir sanitarijos sąlygomis. Tiesa, dabar Tilžės valdžia sutiko perduoti būsimai pirmajai (!) lietuviškai internatinei mokyklai vieną karinio miestelio triaukštį korpusą. Jį lietuviai turėtų už savo lėšas rekonstruoti (tam reikės apie 6 mln.Lt ir dvejų trejų metų). Kol reikiama sutartis su rusais nepasirašyta, belieka spėlioti, ar šis sumanymas bus įgyvendintas. Dar reikėtų pridėti, kad dabar Kaliningrado srityje veikia bene septyniolika lietuviškų organizacijų, tačiau tenka konstatuoti ir tai, jog nė viena iš jų patalpų savo būstinei neturi.
Nemažos kliūtys laukia tų Lietuvos piliečių, kurie nori susitikti su Karaliaučiaus lietuviais, aplankyti K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje, pamatyti jokiomis atminimo lentomis nepažymėtas lituanistines Karaliaučiaus krašto vietas. Pirmoji kliūtis – prie administracinės Lietuvos Respublikos ir Kaliningrado srities sienos. Retai keliautojų grupei pavyksta per dvi tris valandas įveikti rusų pasienio postą. Kartą trims K.Donelaičio muziejaus aplinkos tvarkymo talkininkų autobusams iš Kauno Eitkūnų (Černyševskojė) rusų pasienio poste teko sugaišti net septynias valandas!
Didžiulį nerimą kelia dažnėjantys atvejai, kai Karaliaučiaus pasienio postuose sulaikomi ir į sritį neįleidžiami Mažosios Lietuvos istorijos žinovai. Antai 2002 metais vykęs į Vydūno minėjimą filosofas vydūnistas dr. V.Bagdonavičius Tilžės poste buvo laikomas tol, kol pasibaigė minėjimas (kitiems kartu vykusiems minėjimo dalyviams įvažiuoti į Tilžę buvo leista). 2003 metų sausį Eitkūnų poste iki vidurnakčio buvo išlaikytas ir grąžintas į Lietuvos Respubliką Teplavos (Gvardeisko) lietuvių draugijos įkūrėjas ir jos globėjas, Karaliaučiaus krašto piliakalnių žinovas R.Matulis, su “Raskilos” dainininkais vykęs į Trijų karalių šventę Teplavoje. Naujausias įvykis – balandžio 24 dieną įvykęs Mažosios Lietuvos istoriko, Mažosios Lietuvos enciklopedijos Istorijos skyriaus vedėjo dr. A.Matulevičiaus sulaikymas Eitkūnų poste. Dvi valandas tardę, rusų pasieniečiai ir saugumiečiai galop išlydėjo mokslininką atgal į Lietuvą. Lietuvos mokytojų ekskursijai, kuriai vadovavo dr.A.Matulevičius, kelionę po “svetingą” Karaliaučiaus sritį teko tęsti be kompetentingo vadovo… Matyt, kalbos, kad Rusijos saugumiečiai Mažosios Lietuvos žinovus yra įtraukę į “juoduosius” persona non grata sąrašus, nėra be pagrindo. Dėl sienos incidento protestuoja Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Lietuvos mokslininkų draugija bei Lietuvos turizmo fondas. Įvairių Rusijos pasieniečių siurprizų Kaliningrado srities postuose tenka patirti net Lietuvos atstovams su diplomatiniais pasais. Tokia rusiško „geranoriškumo“ tikrovė, spjaunanti į lietuvių prigimtinę teisę be trukdymų lankyti pirmųjų lietuviškų knygų autorių atmintinas vietas. Nejaugi teks laukti Herkaus Manto prisikėlimo, kad jis su savo kariais apgintų teisėtus lietuvių interesus?
Kai kurie Rusijos politikai čia išdėstytus faktus ir jų vertinimus galbūt traktuos kaip “nedraugiškumo Rusijai” pasireiškimą, kaip bandymą pakenkti “geriems Lietuvos ir Rusijos kaimynystės santykiams”. Nieko nuostabaus – juk tiesa akis bado!

Vytautas ŠILAS,
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija