Ar pakaks kantrybės ir gebėjimo

Po viešnagės Paryžiuje ir susitikimo su Prancūzijos prezidentu Žaku Širaku Lietuvos Prezidentas optimistiškai pareiškė, jog pasaulyje plačiai nuskambėjęs ir sukėlęs atvirą pasipiktinimą Rytų ir Vidurio Europos šalyse Ž.Širako įžeidžiantis pareiškimas, liepiant joms „geriau patylėti“, jau nuėjo diplomatinėn užmarštin. Gerai būtų, jeigu taip būtų iš tiesų. Neatrodo, kad Paryžius atsisakytų savo ambicijų tapti Europos Sąjungos lyderiu. Be abejo, labiausiai bus spaudžiamos naujosios ES narės, tarp jų ir Lietuva. Po referendumo, kai viena koja jau atsidūrėme Europoje, Lietuvos politikų laukia ne ką lengvesni uždaviniai. Ypač vykstant aršioms diskusijoms dėl būsimosios Europos Sąjungos Konstitucijos.

Ir slovakai pasakė „taip“

Slovakijos premjeras Mikulas Dzurinda džiaugiasi referendumo dėl narystės ES rezultatais

Po Vengrijos, Slovėnijos, Maltos, Lietuvos ir Slovakijos piliečiai tarė savo žodį dėl stojimo į Europos Sąjungą. Nors visuomenės apklausų duomenys, skelbti prieš referendumą dėl Slovakijos stojimo į ES, buvo optimistiški teigiant, jog 80 proc. slovakų nori, kad jų šalis taptų ES nare, po analogiško referendumo Vengrijoje, kur balsuoti atėjo vos 42 proc. balso teisę turinčių piliečių, Slovakijos vyriausybė gerokai sunerimo. Buvo baiminamasi, jog iš 4,2 milijono Slovakijos rinkėjų pusė neateis prie balsadėžių. Tuo labiau kad buvusio boksininko ir premjero V.Mečiaro šalininkai neslėpė savo priešiškumo narystei ES. Tą patį darė ir komunistai, kurie Slovakijoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, turi pakankamai didelę įtaką. Tuo labiau kad nemažos dalies Slovakijos gyventojų ekonominė padėtis gana sunki ir dalis žmonių dėl to kaltina ekonomines reformas, su kriminaliniu atspalviu vykstantį privatizavimą. Kita vertus, Slovakijoje, daugiau nei kitose pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, jaučiama nostalgija „socialistinei“ praeičiai. Valdančiosios krikščionių demokratų vyriausybės nerimą sukėlė ir tai, jog po pirmosios referendumo dienos balsuoti atėjo mažiau kaip 30 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Tai buvo pagrįstas nerimas, nes antrąją referendumo dieną balsuoti buvo galima tiktai iki vidurdienio. Tiesa, Slovakijos parlamentas, kaip ir Lenkijos Seimas, apsidraudė. Jeigu balsuoti nebūtų atėję pusė šalies rinkėjų, tai sprendimą dėl narystės Europos Sąjungoje turėtų priimti parlamentas. Tačiau to neprireikė. Balsavo 52 proc. Slovakijos rinkėjų, o už šalies narystę ES pasisakė per 92 proc. balsavusiųjų.

Kaune, prancūziškoj salelėj Lietuvos

Toks įspūdis ir kyla, atėjus į Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyrių, R.Šumano centrą. Dar visai neseniai, visą kovo mėnesį, kauniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę lankytis asociacijos ir minėto centro organizuotose Frankofonijos dienose. Tada ir kalbėjomės su šio centro vadove Birute Strakšiene.

Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus R.Šumano centro vadovė Birutė Strakšienė

Ar nepavargote nuo tokio intensyvaus Frankofonijos dienų grafiko: dešimt renginių per trisdešimt dienų? Ar toks intensyvumas buvo ir ankstesniais metais?
Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos stažas jau nemenkas. Pirmieji davė impulsą vilniečiai, o netrukus, 1989 metais, Kaune įsikūrė asociacijos skyrius. Mūsų asociacijai – 14 metų, o R.Šumano centrui – dešimt. Dvejus metus iš eilės mes rengėme Frankofonijos dienų savaitę. Kiekvieną dieną būdavo renginiai. Trečiais mūsų gyvavimo metus Kauno miesto savivaldybė paprašė mūsų neorganizuoti savaitės atskirai, o padėti jiems rengti Grenoblio miesto dienas Kaune. Mes sutikome. Taip nutrūko tos prancūziškos savaitės. Tik Jaunimo diena išliko – kovo 20-ąją Užsienio reikalų ministerija vis paklausdavo, ką rengsime per Frankofonijos mėnesį. Atsakydavome, kad Jaunimo dieną. Paskui pagalvojome: o kodėl tik tiek? Lietuva artėjo prie stebėtojo statuso. Nutarėme Frankofonijos mėnesį minėti iš tiesų visą kovą. 2001 ir 2002 metais buvo po septynis renginius, išdėstytus per visą mėnesį, šiais metais – jau dešimt. Norėjome, kad būtų paliesta kuo daugiau įvairių sričių: istorija, geografija, literatūra ir menas, jaunimo šventė, politika ir tikrosios šių dienų aktualijos...

Prezidentas Eizenhaueris: generolas, kuris nekentė karo

Duaitas Eizenhaueris

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Duaitas Eizenhaueris (1890-1969), kaip ir daugelis šalių vadovų, vertinamas gana prieštaringai. Tačiau visi sutinka, kad šis politikas puikiai sugebėjo įgyvendinti savo kartos idealus.
D.Eizenhaueris prezidentavo aštuonerius metus, nuo 1952-ųjų iki 1960-ųjų. Šiandien nedaugelis žino, kad generolas visiškai nesiveržė į Baltuosius rūmus. Netgi priešingai – penkerius metus jis atkakliai priešinosi ir nenorėjo girdėti nė menkiausių užuominų apie jo kandidatūros prezidento rinkimuose iškėlimą. Tačiau 1951-aisiais vykdytos apklausos parodė, kad šią kandidatūrą rėmė ne tik respublikonų, bet ir 40 proc. demokratų elektorato. D.Eizenhaueris tapo prezidentu. Amerikiečiai karštai svarstė, ar generolas sugebės bendradarbiauti su Kongresu, ar jis mokės ne tik duoti įsakymus, bet ir diplomatiškai įtikinti oponentus pritarti jo pateiktiems siūlymams.

Lenkijos vyskupai kviečia dalyvauti referendume

Gegužės pradžioje Lenkijos vyskupai išskirtiniu ganytojišku žodžiu pakvietė tikinčiuosius dalyvauti referendume dėl Lenkijos stojimo į Europos Sąjungą, pabrėžiant dalyvavimą balsavime kaip pilietinę. Tiesa, episkopatas nepabrėžė kvietimo balsuoti „už“, tačiau rėmėsi popiežiaus Jono Pauliaus II autoritetu, kuris pripažino, jog „būtina siekti, kad Lenkija turėtų deramą vietą suvienytos Europos politinėse ir ekonominėse struktūrose“.
Vyskupų kreipimasis visur skelbiamas kaip atsargus Lenkijos integracijos projekto rėmimas, jai stojant į Europos Sąjungą. Tvirtinama, kad kreipimasis bus paskelbtas birželio pradžioje visose Lenkijos bažnyčiose keletą dienų prieš numatomą referendumą, ir gali turėti įtakos apsisprendimui. O tai, esant aiškiai integracijos šalininkų persvarai (pagal apklausą stojimui į ES pritaria per 60 proc. lenkų) gali lemti pozityvų balsavimo rezultatą.

Pradėta nauja „Renovabis“ akcija

„Būti kaimynu. Tapti artimu!“ („Nachbarn sein. Zum Nächsten werden!“) - tokiu devizu naują Sekminių paramos akciją gegužės 18 dieną Kelno (Vokietija) katedroje aukotomis šv.Mišiomis pradėjo prieš dešimtmetį (1993 m. kovo 3 d.) Vokietijos katalikų vyskupų įkurtas paramos pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos šalių Bažnyčioms sąjūdis „Renovabis“. Pagrindiniais praėjusio sekmadienio Kölner Dom pamaldų koncelebrantais buvo didžiausios Vokietijos diecezijos Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris, Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lvovo (Ukraina) arkivyskupas kardinolas Liubomiras Husaras ir Novosibirsko (Rusija) vyskupas Josifas Vertas.

Tiesa apie „kaimynystę“ su Rusija

Eidami į ES ne kartą girdėjome, kad mūsų santykiai su Rusija galėtų būti gerų kaimynystės santykių pavyzdžiu ES valstybėms; turėta galvoje reikalai su Karaliaučiaus kraštu. Kad realiai taip nėra, rodo ne vienerių metų faktai.
Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį) Rusija, kaip Sovietų Sąjungos subjektas, laikinai administravo nuo 1946 metų, o nuo 1991 metų jį valdo kaip atskira valstybė. Iš nugalėtos nacių Vokietijos Rusijai paliko didžiulė lingvistinė kultūros vertybė – keli tūkstančiai baltiškų (lietuviškų ir prūsiškų) vietovardžių ir vandenvardžių. Kaip buvo pasielgta su šiuo turtu, žinome – baltiški toponimai buvo pakeisti rusiškais. 1988 metais dešimt Sovietų Lietuvos kultūros veikėjų (J.Avyžius, J.Baltušis, D.Banionis, A.Maldonis ir kt.) Maskvos laikraštyje “Literaturnaja gazeta” paskelbė kreipimąsi, kad būtų atstatytas nors K.Donelaičio gyvento Tolminkiemio vardas – vietoj išgalvotų Čistyje Prūdy. Žinoma, veltui.