Kaune, prancūziškoj salelėj Lietuvos

Toks įspūdis ir kyla, atėjus į Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyrių, R.Šumano centrą. Dar visai neseniai, visą kovo mėnesį, kauniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę lankytis asociacijos ir minėto centro organizuotose Frankofonijos dienose. Tada ir kalbėjomės su šio centro vadove Birute Strakšiene.

Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus R.Šumano centro vadovė Birutė Strakšienė Ričardo Šaknio nuotrauka

Ar nepavargote nuo tokio intensyvaus Frankofonijos dienų grafiko: dešimt renginių per trisdešimt dienų? Ar toks intensyvumas buvo ir ankstesniais metais?
Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos stažas jau nemenkas. Pirmieji davė impulsą vilniečiai, o netrukus, 1989 metais, Kaune įsikūrė asociacijos skyrius. Mūsų asociacijai – 14 metų, o R.Šumano centrui – dešimt. Dvejus metus iš eilės mes rengėme Frankofonijos dienų savaitę. Kiekvieną dieną būdavo renginiai. Trečiais mūsų gyvavimo metus Kauno miesto savivaldybė paprašė mūsų neorganizuoti savaitės atskirai, o padėti jiems rengti Grenoblio miesto dienas Kaune. Mes sutikome. Taip nutrūko tos prancūziškos savaitės. Tik Jaunimo diena išliko – kovo 20-ąją Užsienio reikalų ministerija vis paklausdavo, ką rengsime per Frankofonijos mėnesį. Atsakydavome, kad Jaunimo dieną. Paskui pagalvojome: o kodėl tik tiek? Lietuva artėjo prie stebėtojo statuso. Nutarėme Frankofonijos mėnesį minėti iš tiesų visą kovą. 2001 ir 2002 metais buvo po septynis renginius, išdėstytus per visą mėnesį, šiais metais – jau dešimt. Norėjome, kad būtų paliesta kuo daugiau įvairių sričių: istorija, geografija, literatūra ir menas, jaunimo šventė, politika ir tikrosios šių dienų aktualijos...
Turite galvoje artėjantį (dabar jau įvykusį – red.) referendumą? Esate R.Šumano centras, o Roberas Šumanas vadinamas “Europos tėvu”.
Taip, tai jo idėja – Europos bendrijos sukūrimas. Todėl šiemet mes jau antrus metus iš eilės kviečiame skaityti paskaitą Prancūzijos ambasados regioninio bendradarbiavimo patarėją Baltijos šalims Michel Gontier. Lietuvos ambasadorės Prancūzijoje A.Skaisgirytės-Liauškienės paskaitą mums rekomendavo Kauno apskrities Europos informacijos centras. Ambasadorė jau yra pas mus viešėjusi, ji mus svetingai priėmė Paryžiuje. Gaila, kad jos kadencija jau eina į pabaigą. Ambasadorė buvo mums maloni ir dėmesinga.
Stebint jūsų ir A.Skaisgirytės-Liauškienės bendravimą Frankofonijos dienose, galima spėti, kad jūsų šeimų likimai kažkuriuo gyvenimo etapu jau buvo susiję...
Mano tėvas Kazimieras Skirkevičius buvo šaulių būrio vadas. Buvo ieškomas, slapstėsi. Mano mamą stribai kelis kartus buvo žiauriai sumušę ir pasakė, kad, jei neras tėvo, mus visus išveš į Sibirą. Mama su mumis, vaikais, atvažiavo į Kauną. Mamos brolis Vincas Bazilevičius kartu su poetu A.Miškiniu vadovavo pasipriešinimo judėjimo grupei, kuri parašė Vakarų pasauliui tą garsųjį memorandumą apie genocidą Lietuvoje. Išdavė Markulis. Įkalino juos Kaune, o po to išsiuntė į Norylsko lagerį. Mus į Sibirą ištrėmė daugiau dėl mano dėdės veiklos, ne vien dėl tėvo. Tėvo kapą atradome tik prieš kelerius metus ir visai atsitiktinai, perlaidojome. Anksčiau mes nežinojome, kur jis žuvo partizanaudamas. Mus į Sibirą 1948 metais išvežė kartu su visu Kauno inteligentijos žiedu: Kučingio dukra ir žentu, ministro Petrausko šeima, prieškario viceministro Musteikio šeima ir Skaisgiriais. Ambasadorės senelis visai netoli nuo mūsų gyveno, tame pačiame kaimelyje, jos tėvas tuomet dar paauglys buvo. Mes, vaikai, žiūrėjom į juos jau kaip į didelius, nes man trėmimo metu buvo dveji, broliui – ketveri metukai. Mano mama labai gerai atsimena Skaisgirių šeimą, visi kartu eidavo į taigą, rinko sakus ir virė. Mes grįžom 1957 metais, man buvo vienuolika, Skaisgiriai – vėliau. Ambasadorės teta – Daiva Skaisgirytė-Daumanskienė Krasnojarske baigė prancūzų kalbą, dabar – KTU dėstytoja.
O kaip prancūzų kalba atėjo į jūsų gyvenimą?
Vis per tą dėdę! Jis prieškariu baigė VDU, kalbų specialybę: prancūzų, lotynų, graikų ir lietuvių. Prancūzijoje, Nansi mieste, baigė prancūzų kalbos vasaros kursus, buvo Paryžiuje. Jis tiesiog “kliedėjo” prancūzų kalba gerąja prasme. Kai jis man pasakodavo tiek baisių dalykų apie savo gyvenimą lageryje, aš jo klausiau, kaip jis tai ištvėrė ir išgyveno tokiomis sąlygomis. Jis sakė: “Mūsų visą kartą palaikė tai, kad mes Dievu tikėjome ir žinojome, ką reiškia gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. O mane dar ir tai, kad aš buvau Paryžiuje, Prancūzijoje”. Klausdavau, kas ta Prancūzija. Jis man tiek pripasakodavo... O dar kai dainas prancūziškai uždainuodavo... Man jos taip gražiai skambėjo. Kai grįžome iš Sibiro, šalia mūsų namų buvo septynmetė mokykla, kurioje mokė prancūzų kalbos. Aš į ją ir nuėjau. Dėdė po Sibiro lagerių neturėjo teisės dirbti pedagoginio darbo, o buvo pedagogas, kaip sakoma, nuo Dievo. Kai aiškindavo ką nors, tai buvo ne mokymas, o žaidimas. Aš vėliau atėjau į mokyklą, kiti vaikai jau metus laiko mokėsi prancūzų kalbos, o aš neturėjau ką veikti pamokose – taip buvau dėdės paruošta. Be to, mokiausi ne todėl, kad reikia, o kad širdžiai ir ausiai malonu. Ta kalba man visuomet lyg muzika skambėjo. Toks buvo dėdės “užkratas”. Studijavau Vilniaus universitete, jokioje kitoje aukštojoje prancūzų kalba dar nebuvo dėstoma. O aš žinojau jau seniai: arba studijuosiu prancūzų kalbą, arba būsiu nelaiminga.
Vadinasi, esate laimingas žmogus?
Taip. Man tiesiog pasisekė. Ir todėl, kad mano artimiausi žmonės norėjo, kad aš būčiau laiminga. Ir todėl, kad prancūzų kalbos aš nelaikau vien savo amatu arba mano amatas yra man ir malonumas. Man kiekvienas mano studentas yra jau savaime simpatingas, nes pasirinko šią kalbą. Nuolat esu apimta nostalgiškai romantiškos nuotaikos.
Bet ar tai netrukdo darbui?
Manau, kad ne. Po studijų trumpai padirbėjau Medicinos instituto bibliotekoje. Po to nuėjau į Veterinarijos akademiją dėstyti prancūzų bei lotynų kalbų ir dirbau čia dvidešimt penkerius metus. Prasidėjus Atgimimui, atgimė ir dėmesys prancūzų kalbai, prieš tai daugiau dėmesio skyrėme lotynų kalbai. Tuomet pamačiau, ką galima pasiekti, kai žmogus iš tikrųjų nori mokytis. O juk daugelis studentų ėjo į mano paskaitas net neturėdami vidurinės mokyklos pagrindų šiai kalbai, juo labiau tai nebuvo jų specialybė. 1994 metais atėjau dėstyti į VDU. Čia aš vėl atgimiau iš naujo, nes buvo labai intensyvus studijų grafikas, pamačiau, ką galima padaryti per kelis mėnesius - kaip per kelerius metus, kai buvo retos paskaitos. Nuo praėjusio rudens dėstau būsimiems vertėjams KTU Humanitariniame fakultete. Mūsų toks nuostabus dekanas – frankofonas, nors ir nekalba prancūziškai – Giedrius Kuprevičius.
Pastebėjau, kad KTU Mažojoje auloje vyko beveik visi Frankofonijos dienų renginiai.
Taip, nereikėjo nei nusižeminus prašytis, nei primygtinai siūlytis. Dekanas G.Kuprevičius toks imlus ir atviras viskam, kas prancūziška, su juo labai lengva ką nors organizuoti. Mūsų R.Šumano centras rengiasi persikelti į KTU Humanitarinio fakulteto patalpas. Bus labai simboliška: ten gyvuos europinė mintis ir humanitarinė dvasia. Juk šiame pastate įsikūręs ir Didžiosios Britanijos konsulatas.
Kada minėsite R.Šumano centro dešimtmetį?
Kai persikelsime į naujas patalpas. Manau, ir toliau bus nesunku viską organizuoti, nes visą laiką jaučiame Prancūzijos ambasados paramą, jie vertina mūsų darbą. Malonu buvo išgirsti, kad šiais metais Frankofonijos diena – kovo 20 diena – geriausiai paminėta Kaune. Pats Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Jean-Bernard Harth sutarė su Rumunijos ir Šveicarijos diplomatais dėl dalyvavimo mūsų rengiamoje Ambasadorių dienoje. Aš būgštavau, kad penki paskaitininkai su vertėju auditorijai bus daugoka. Bet Ambasadorių diena tapo solidžiausiu Frankofonijos dienų renginiu. Joje dalyvavo Prancūzijos ambasadorius Jean-Bernard Harth, Belgijos ambasadorė Marie-Louise Vanherk, Kanados ambasados laikinasis reikalų patikėtinis Dominique Rossetti, Rumunijos ambasadorius Lucian Fatu, Šveicarijos generalinis konsulas Kaspar Bruno.
Pasitaiko sunkių periodų, kai mūsų nariams sakau: gal jau pavargom, skirstykimės, juk turim savo darbus, šeimas. Bet niekas nei krust. Supratau, kad darbas ir šeima – tai viena, o čia sielos bendraminčių susibūrimas. Mes dažnai susieinam, pasėdim, padainuojam. Kalbam ir prancūziškai, ir lietuviškai, bet dainuojam visada tik prancūziškai. Mums malonu vieniems kitus matyti. Kai nuvažiuojam į Vilnių, atrodo, kad jie nušvinta mus pamatę. Juk ta pati asociacija, vilniečiai turi geresnes sąlygas, čia pat ambasada su nuolat atvykstančiais svečiais, o kažkas kitaip negu pas mus, ir viskas. Gal kaip tik jie per daug ambasados šešėlyje? Ambasadorius labai rūpestingas, lyg tėvas. Kai mums kilo mintis dėl patalpų KTU, jis rašė laiškus, buvo atvažiavęs kelis kartus, tariasi, posėdžiauja, pats informuoja fondą. Sako, jei rektorius bus užimtas man atvykus, nieko tokio, tegul man paskiria pora darbininkų, aš pats su jais išmatuosiu sienas ir pan. Toks užimtas tarpvalstybiniais reikalais ir tuo pačiu toks kuklus ir paprastas.
Jūs ką tik kalbėjote telefonu su Prancūzijos ambasadoriumi Lietuvoje?
Taip, Jean-Bernard Harth pranešė, kad į ambasadą dviem dienoms atvažiuoja generalinis inspektorius. Laiške jis išreiškė norą, kad į jo intensyvios darbinės viešnagės Vilniuje grafiką būtinai įtrauktų buvusią laikinąją sostinę Kauną ir pažintį su jame veikiančiu R.Šumano centru. Jis norės pamatyti ir buvusį Prancūzijos atstovybės pastatą Putvinskio gatvėje. Nežinau, kodėl toks dėmesys Kaunui. Turbūt vėl mūsų centro veiklą išgyrė ambasadorius... Kai tik kas nors pas juos atvažiuoja, jis tuoj pasakoja apie Kauną, apie mūsų asociaciją kaip apie kažką nepaprasto.
O Kaune su kuo dar bendradarbiaujate?
Mes draugaujame su T.Masiulio knygynu “Knygų alėja”, rengiame prancūziškų knygų pristatymus. Mus visada su džiaugsmu priima V.Kudirkos biblioteka. Maironio lietuvių literatūros muziejus noriai sutinka ką nors bendrai daryti, ten gera aura renginiams ir geras kolektyvas.Esu labai dėkinga už pagalbą Kauno dramos teatro aktoriams, ypač ištikimajai Inesai Paliulytei, kuri yra aktyvi mūsų asociacijos narė nuo 1995 metų. Patys dvasingiausi renginiai – jos dėka. Aktorius Petras Venslovas taip pat kartais prie mūsų prisijungia. Keleri metai pas mus aktorė Regina Laucytė, jos rengiami vakarai įdomūs ir informatyvūs.
Mums kalbantis, aplink zuja jauni žmonės. Panašu, kad neturėsite pamainos problemos?
Aš esu tuo tikra. Anksčiau dar suabejodavau, bet po šių metų Frankofonijos dienų nebematau pagrindo jaudintis. Jaunimo diena buvo suorganizuota be vyresniųjų pagalbos. Dabar mūsų jaunimas planuoja bendrą vakarą su Vilniaus jaunimu. Daug vilčių dedu į Europos Sąjungą. Kai Europa bus atvira jaunimui, tai ir jaunimas visai bus kitoks. Dabar veržiasi į užsienį kaip prie uždrausto vaisiaus, o tada važiuos kaip lygiaverčiai pas lygiaverčius. Tikrai nemanau, kad kas nors nori mus nutautinti. Nenutautino per sovietmetį, kai tam buvo sukurta visa sistema, tai dabar tikrai nenutautins. Niekas neturi tokio tikslo.
Kaip kalbų specialistė, kokią užsienio kalbą patartumėte tėvams išrinkti mokytis savo vaikams?
Anglų kalbą turi mokėti visi. Tai juk kompiuteriai, komunikacijos. Mano sentimentai visada bus prancūzų kalbai. Jei reiktų rinktis antrą užsienio kalbą, patarčiau rinktis prancūzų. Pagal paplitimą ją galima pritaikyti didesnėje dalyje pasaulio kraštų. Savo vaikui sustatyčiau tokią eilės tvarką: anglų, prancūzų, rusų, vokiečių. Mano sūnus baigė prancūzų kalbą, dukra – anglų, bet jos antra pasirinkta kalba yra prancūzų. Aš nenoriu išskirti ar suabsoliutinti nė vienos kalbos. Kuo daugiau kalbų moki, tuo geriau. O jei kokiai nors mokyklai trūksta prancūzų kalbos mokytojų, tegul kreipiasi į R.Šumano centrą – išrinksime pačią geriausią, su pedagogės talentu ir meile vaikams – kaip nuo Dievo.
Ačiū už pokalbį ir patarimus.

Kalbėjosi
Džiuljeta KULVIETIENĖ

© 2003"XXI amžius"