Prezidentas Eizenhaueris:
generolas, kuris nekentė karo
|
Duaitas Eizenhaueris |
Jungtinių Amerikos Valstijų
prezidentas Duaitas Eizenhaueris (1890-1969), kaip ir daugelis
šalių vadovų, vertinamas gana prieštaringai. Tačiau visi sutinka,
kad šis politikas puikiai sugebėjo įgyvendinti savo kartos idealus.
D.Eizenhaueris prezidentavo aštuonerius metus, nuo 1952-ųjų iki
1960-ųjų. Šiandien nedaugelis žino, kad generolas visiškai nesiveržė
į Baltuosius rūmus. Netgi priešingai penkerius metus jis atkakliai
priešinosi ir nenorėjo girdėti nė menkiausių užuominų apie jo
kandidatūros prezidento rinkimuose iškėlimą. Tačiau 1951-aisiais
vykdytos apklausos parodė, kad šią kandidatūrą rėmė ne tik respublikonų,
bet ir 40 proc. demokratų elektorato. D.Eizenhaueris tapo prezidentu.
Amerikiečiai karštai svarstė, ar generolas sugebės bendradarbiauti
su Kongresu, ar jis mokės ne tik duoti įsakymus, bet ir diplomatiškai
įtikinti oponentus pritarti jo pateiktiems siūlymams.
Prezidento principai ir
vertybės
Politologai tvirtina, jog D.Eizenhaueris
žavėjosi kolegialiu šalies valdymu, gerbė Konstituciją. Jam esant
valdžioje, Kongrese daugumą aukštų postų užėmė opozicinės Demokratų
partijos atstovai. Kaip tik todėl Kongresas pritarė 182 iš 275
prezidento siūlomų įstatymų. D.Eizenhaueris nebijojo ieškoti abi
puses tenkinančio kompromiso, kurio paieškos neretai užtrukdavo
ištisas valandas. Prezidentas mokėjo įvertinti gabius įvairių
sričių specialistus, leisdamas jiems dirbti savo nuožiūra. Pats
prezidentas rūpinosi tik pačiais svarbiausiais šalies reikalais.
Jis buvo įsitikinęs, jog tas, kuris nemoka dirbti savarankiškai,
niekada negalės vadovauti kitiems. ,,New York Times Magazine
žurnalistas Bentonas taikliai įvardijo prezidento principus: ,,Garbė
svarbesnė už taiką. Taika svarbesnė už naudą. Realus tautos pragyvenimo
lygis svarbesnis už bet kokias ekonomines doktrinas. Tikriausiai
kaip tik todėl D.Eizenhauerio pasiekimais ūkio sferoje niekas
neabejoja. Pats prezidentas sakė, kad jo kadencijos metu kiekvienas
šalies pilietis galės džiaugtis liberalia vyriausybės politika,
tačiau biudžeto, mokesčių bei finansų klausimais ji bus konservatyvi.
Prezidentas ryžtingai sumažino valstybės valdymo išlaidas. Daugelis
Jungtinių Valstijų prezidentų siekė padidinti gynybos išlaidas.
D.Eizenhaueris nuolat kartojo, kad būtina išlaikyti pusiausvyrą
tarp karinės pramonės dotacijų iš valstybės biudžeto ir privataus
verslo augimo, kuris garantuos šalies materialinę gerovę.
D.Eizenhauerio oponentai pabrėžia per mažą dėmesį rasinėms problemoms,
dėl kurių kilo nemaža neramumų. 1954-aisiais Aukščiausiasis Teismas
mokyklas, į kurias buvo priimami tik vienos rasės vaikai, pripažino
pažeidžiančiomis Konstituciją. Į mokyklas, kurias boikotavo baltieji,
buvo siunčiami kariniai daliniai. Amerikiečiai ėmė aktyviau kovoti
už savo teises. Tačiau prezidentas nesiėmė radikalių reformų,
nedidino socialinių išmokų.
Bene kiekvienas, kada nors rašęs apie D.Eizenhauerį, pabrėžia,
kad šis Jungtinių Valstijų prezidentas buvo tipiškas amerikietis,
komunikabilus, geranoriškas ir savotiškai patrauklus. Prezidentas
visur jautė saiką. Priėmęs sprendimą, niekada jo neatšaukdavo.
D.Eizenhaueris buvo nepataisomas optimistas, prezidentu tapęs
tik todėl, kad jautė pareigą tėvynei. Beje, prezidento pareigas
atliko uoliai ir entuziastingai. Kaip ir pareigas šeimai. Antrojo
pasaulinio karo metu D.Eizenhaueris buvo užmezgęs romaną su angle
Kei Somersbi Morgan, kuri laikoma tikrąja ir paskutiniąja prezidento
meile. D.Eizenhaueris svajojo pasibaigus karui gyventi su Kei,
su ja susilaukti vaikų. Deja, kitą dieną po Vokietijos kapituliacijos
paskelbimo D.Eizenhaueris išvyko iš Europos, visiems laikams palikdamas
mylimąją, ir sugrįžo pas žmoną. Su Kei vėliau nepalaikė jokių
ryšių.
Laikas baigti karus
Nors ir būdamas generolu, prezidentas
nekentė karo. 1964-aisiais, duodamas interviu dokumentinį filmą
apie karinę operaciją Normandijoje kūrusiam įžymiam žurnalistui
Volteriui Kronkaitui, D.Eizenhaueris išreiškė viltį, kad žmonijos
istorijoje nebepasikartos panašios tragedijos. Interviu vyko Normandijos
karių kapinėse, tūkstančių kryžių fone. Prezidentas sakė tikįs,
kad šios aukos nebuvo beprasmės, pasaulio bendruomenė daug ko
pasimokė iš šios tragedijos.
Bene pačia geriausia prezidento kalba laikoma 1953-iųjų balandį
,,National Press Club pasakyta kalba. Visą šią kalbą be jokių
trumpinimų ar iškraipymų perspausdino sovietinis dienraštis ,,Pravda.
Tuomečio Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo sūnus Sergejus
mano, kad kaip tik ši kalba buvo pirmasis Jungtinių Valstijų žingsnis
šaltojo karo, kurį prieš septynerius metus buvo paskelbęs Vinstonas
Čerčilis, pabaigos link. D.Eizenhaueris pabrėžė, kad jokia pasaulio
valstybė negali egzistuoti nepalaikydama santykių su kitomis valstybėmis.
Prezidentas Sovietų Sąjungą ir kitas šalis paragino skelbti karą
izoliacijai ir atsilikimui. Per pasaulį nuvilnijo vilties banga.
Deja, labai greitai Vakarams teko nusivilti, sužinojus apie sovietų
pagamintą vandenilinę bombą ir įsiveržimą į Vietnamą, kuris tuo
metu tebebuvo prancūzų valdoma kolonija. Prancūzijos užsienio
reikalų ministras prašė amerikiečių surengti oro antpuolį prieš
puolančias Šiaurės Vietnamo pajėgas. D.Eizenhaueris atsisakė,
nes suvokė, kad kolonializmui atėjo galas. Jis kaip niekas kitas
tai puikiai suprato, nes anksčiau dalyvavo ne viename kolonijose
vykusiame kare. Todėl prezidentas ragino Prancūzijos valdžią ieškoti
taikių Vietnamo ir visos Indokinijos dekolonizacijos kelių. D.Eizenhaueris
nesižavėjo tuo, kad Vietname įsigalėjo komunistai. Jis buvo principingas
demokratijos ir laisvės gynėjams būtina padėti, tačiau jokiu
būdu ne karine jėga.
Politologas Viljamas Ivolbas pastebi, jog prezidentas visose Rytų
šalyse, kurias buvo užvaldę komunistiniai režimai, matė karinių
veiksmų beprasmiškumą. Pasak jo, beprasmiška bombarduoti džiungles.
V.Ivolbas pritaria priekaištams, esą prezidentas buvo abejingas
sovietų įtakos zonoje esančių šalių aneksijai. Jis manė, kad tų
šalių gyventojai nėra pasirengę perimti amerikiečiams priimtiną
gyvenimo būdą, o pats jokiu būdu nenorėjo pažadinti Sovietų Sąjungos
įtūžio, galėjusio sukelti trečiąjį pasaulinį karą. Kaip ir bet
kuris kitas amerikiečių karininkas, D.Eizenhaueris nepamiršo vos
prieš dešimtmetį vykusių Perl Harboro įvykių.
Amžininkai teigia, jog prezidentas mokėjo į bendrą veiklą įtraukti
skirtingų kultūrų atstovus, nesuderinamų charakterių bei politinių
pažiūrų žmones. Prezidentas mėgino bendradarbiauti su Sovietų
Sąjungos vadovais. Sovietų Sąjungai pripažinus Austrijos nepriklausomybę
ir 1959-aisiais JAV apsilankius N.Chruščiovui, D.Eizenhaueris
pradėjo kalbėti apie branduolinį nusiginklavimą. Tokiose kalbose
dažnas įžvelgė norą kuo įspūdingiau užbaigti kadenciją. JAV prezidentui
pavaldūs kariškiai nuolat sekė sovietų karinį pasirengimą, baimindamiesi
galimo puolimo. Derybos dėl nusiginklavimo taip ir neįvyko, sovietams
pašovus žvalgybinį U-2 lėktuvą.
Bene didžiausia prezidento D.Eizenhauerio klaida laikomas nesugebėjimas
pasipriešinti sovietinei ekspansijai į Rytų kraštus. Kritikos
būta ir kitais klausimais. Pats prezidentas džiaugėsi tuo, ką
pavyko pasiekti esant valdžioje. Jis didžiavosi, kad per tuos
metus nežuvo nė vienas Jungtinių Amerikos Valstijų karys, nebuvo
prarasta nė pėdos jo šalies teritorijos. Taikiai pavyko išspręsti
karinį konfliktą Korėjoje, Taivano problemas, Austrija atgavo
nepriklausomybę, buvo pasirašyta Triesto taikos sutartis. Prezidentas
D.Eizenhaueris tikėjo, kad visų svarbiausia išmokti skirti tai,
kas gera, ir tai, kas bloga. Pasak jo, laisvos šalies vadovas
turi valdyti taip, kaip to moko Dievas.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2003"XXI amžius"