Kada pasibaigs „juodojo aukso“ atsargos

Pakankamai akivaizdu, jog pagrindinė naujojo šimtmečio pradžios problema yra nafta. Šios problemos esmę, jeigu nesigilintume į niuansus, galima paaiškinti labai paprastai. Pasaulyje ištirtos naftos atsargos sudaro apie 140 milijardų tonų. Beje, daugiau kaip pusė šių atsargų priklauso penkioms Persijos įlankos šalims. Per metus pasaulyje išgaunama daugiau kaip trys milijardai tonų naftos, iš kurių du trečdalius sunaudoja išsivysčiusios Vakarų valstybės ir Japonija. Aišku, daugiausia suvartoja Jungtinės Valstijos – apie vieną milijardą tonų.
Deja, visi mokslininkai ir ekspertai pripažįsta, kad naftos resursai baigiasi. Manoma, kad naftos šaltiniai galutinai išseks 2050 metais. Kiti mano, jog tai atsitiks kur kas anksčiau – 2030 metais. Tačiau esmė – ne kiek naftos gali likti, o tai, kokiuose pasaulio regionuose jos dar bus.
Vakarų pusrutulyje yra tik labai nedaug naftos. Daugiausia jos yra Venesueloje – per aštuonis milijardus tonų, Meksikoje – šeši milijardai, JAV – apie tris milijardus tonų. Pagrindinės naftos atsargos yra Saudo Arabijoje – 25 proc. visų pasaulio išteklių, apie 35 mlrd. tonų. Dar po 8-10 proc. pasaulio naftos išteklių turi Persijos įlankos šalys – Iranas, Irakas, Kuveitas, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. JAV naftos pramonė jau išgyvena paskutinių naftos resursų panaudojimą. Dar blogesnė situacija Vakarų Europoje. Tiktai Šiaurės jūroje Norvegija dar gali tikėtis atrasti naujų naftos telkinių. Teigiama, kad jau 2010 metais daugelis naftos kompanijų nutrauks savo veiklą. Tai labiausiai susiję su JAV. Vėliau – 2020 metais Europai reikės ieškoti naujų, tolimesnių naftos tiekėjų. Tuo labiau kad prognozuojama, jog Rusijos naftos atsargos, dabar sudarančios 10 000 mln. tonų, 2020-aisiais nukris iki 400 mln. tonų. Tad lieka tik penkios Persijos įlankos šalys ir Venesuela bei Libija. Tai puikiai supranta Vašingtonas. Neatsitiktinai JAV prezidentas Džordžas Bušas pasiūlė skubiai pagalvoti, ar nereikėtų ieškoti naftos telkinių nacionalinių parkų teritorijose.
Tai, žinoma, sukėlė gamtosaugininkų nepasitenkinimą, tačiau vėliau bus per vėlu rūpintis. Per artimiausius dešimt metų daugiausia pasaulyje suvartojančių Jungtinių Valstijų naftos tiekėjai bus Venesuela, Meksika, Nigerija ir Persijos įlankos šalys. Su Meksika ir Nigerija tikriausiai jokių problemų nekils. Vašingtonas jau pasirūpino stabilizuojančiais Pasaulio valiutos fondo kreditais šioms šalims. Kiek keblesni reikalai su Venesuela, kurios prezidentas Ugo Čavesas ima reikšti antiamerikietiškas nuotaikas. Tačiau tai, bent jau kol kas, nekelia didelių rūpesčių Vašingtonui. Tuo labiau kad JAV sąjungininkė Ispanija, turinti labai didelį autoritetą Pietų Amerikos šalyse, jau gerokai apramino Venesuelos prezidento ambicijas. Kaip ir darbininkų streikai.
Tad daugiau kaip pusė pasaulio naftos išteklių yra penkių Persijos įlankos šalių teritorijose. Trys iš jų – Iranas, Irakas ir Libija – buvo paskelbtos „blogio ašies“ valstybėmis, kaip remiančios tarptautinį terorizmą. Jos turi daugiau kaip 20 proc. pasaulio naftos ir dujų atsargų. Lieka dar Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Saudo Arabija. Dėl pirmųjų dviejų nei Vašingtonui, nei Londonui jokių problemų nekyla. Bet štai Saudo Arabija – visai kitas klausimas. Ir visai nesvarbu, kad ji ilgus metus buvo ir dar tebėra JAV sąjungininkė, padėjo Jungtinėms Valstijoms Afganistano kare, suteikdama bazes ir aerodromus. Tačiau visa bėda, jog už didžiulių „Boeingų“ šturvalų tą lemtingą rugsėjo 11-ąją, kai buvo sunaikinti Niujorko Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, sėdėjo saudai. Ir beveik visi šio velniško suokalbio dalyviai buvo Saudo Arabijos piliečiai. Taigi kyla klausimas: kodėl amerikiečiai pirmiausia bombardavo Kabulą ir Bagdadą, o ne Saudo Arabijos sostinę Rijadą? Anot vieno Ispanijos laikraščio, ateis eilė ir jam… Šiomis dienomis įdomių samprotavimų paskelbė Ispanijos laikraštis „El Mundo“. Anot jo, centrinėje Azijoje yra 40 proc. viso pasaulio naftos atsargų. Tačiau, norint pasinaudoti jomis, reikalingi nauji naftotiekiai ir dujotiekiai, kurie eitų per Afganistano teritoriją. Todėl amerikiečiai ir smogė Talibano režimui, o šalies vadovu paskyrė Hamidą Karzajų, anksčiau dirbusį amerikiečių naftos kompanijoje „Unocal“, kuri dabar rūpinasi naujų naftotiekių tiesimu per Afganistano teritoriją. Be to, specialiuoju JAV atstovu Afganistane yra Salmajus Halilzadas, kuris irgi turėjo artimų ryšių su „Unocal“.
Na, o štai kaip specialistai vertina liksiančias pasaulio naftos atsargas 2010 m. sausio 1 d. (milijonais tonų): Didžioji Britanija – 0; Norvegija – 0; Alžyras – 460; Rusija – 4400; Kazachstanas – 620; Libija – 3000; Iranas – 9600; Irakas – 12 500; Kuveitas – 11800; Jungtiniai Arabų Emyratai – 12000; Saudo Arabija – 30200; JAV – 0; Kanada – 0; Nigerija – 1450; Meksika – 4700; Venesuela – 6980; Kinija – 1200.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"