Iš kur kyla branduolinis
šantažas?
Pasaulio politikai, jau
nekalbant apie žiniasklaidą, nepaliauja spėlioti ir gąsdinti masinio
naikinimo ginklų keliamu pavojumi, galimu branduoliniu šantažu.
Prieš pat Naujuosius metus Rusijos valstybinės atominės priežiūros
institucijos vadovas Jurijus Višnevskis pripažino, jog per pastaruosius
dešimt metų užfiksuota keliolika atvejų, kai iš atominių elektrinių,
esančių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, nutekėjo branduolinių
medžiagų. Rusijos dienraščio Izvestija apžvalgininkas A.Chochlovas
pakomentuoti tą opų klausimą paprašė buvusio Rusijos atominės
energijos ministro, dabar Strateginio stabilumo instituto direktoriaus
Viktoro Michailovo. Izvestijų apžvalgininkas pirmiausia domėjosi,
ar galimas dalykas, kad tos medžiagos galėjo pakliūti į tarptautinių
teroristų rankas, ar turi branduolinę bombą Šiaurės Korėjos žmones
marinantis badu Kin Čen Iras ir kas yra vadinamasis branduolinis
skalpelis, apie kurį dabar kalbama visame pasaulyje. V.Michailovo
atsakymai tikrai įdomūs. Pirmiausia tuo, kad jis, norėdamas to
ar ne, atskleidžia, jog demokratinė Rusija iš esmės neatsisakė
atominio šantažo politikos ir ją tebevykdo, kaip ir buvusi SSRS.
Per pastaruosius 15 metų
pasaulis kardinaliai pasikeitė. Kaip jūs manote, ar tebėra branduolinio
karo grėsmė?
Karas, taip pat ir branduolinis, tebėra vienas pagrindinių pasaulio
politikos instrumentų. Visos valstybės, įeinančios į branduolinį
klubą, aktyviai dirba tobulindamos turimą branduolinę ginkluotę.
Savo branduolinius ginklus bando sukurti ar jų įsigyti ir kitos
šalys, kol kas nesančios to klubo narėmis. Branduolinio ginklo
turėjimas toms šalims yra vienintelė garantija savo nepriklausomybei
išsaugoti.
Į branduolinį klubą įėjo Indija ir Pakistanas. Kas dar
laukia eilėje?
Kol kas, bent jau artimiausiais metais - niekas. Tačiau mokslinis
ir pramoninis potencialas pasaulyje sparčiai auga ne dienomis,
o valandomis. Atrodo, kad didžiausias galimybes turi Iranas. Tačiau,
esant gana įtemptai ekonominei situacijai šioje šalyje, Iranas
gali sukurti savo branduolinį ginklą ne anksčiau kaip po 15-20
metų.
Ar turi branduolinį ginklą Šiaurės Korėja?
Noras turėti branduolinį skydą, aišku, yra, tačiau galimybių -
jokių. Beje, neturi ir negali turėti branduolinio ginklo ir Irakas,
nes tam neturi nei pakankamo mokslinio potencialo, nei lėšų. (V.Michailovas
nepasakė,kad Sadamui nereikėjo to mokslinio potencialo. Jis galėjo
jį paprasčiausiai nusipirkti iš Rusijos - P.K.)
Daugelis ekspertų mano, kad branduolinių ginklų era baigiasi,
ir teigia, kad taikos išlaikymo garantu tampa įprasti, bet labai
tikslūs ginklai. Ką jūs apie tai manote?
Jokiu būdu. Taip kalba tie, kurie siekia įgyvendinti M.Gorbačiovo
pažadą vienašališkai įvykdyti Rusijos branduolinį nusiginklavimą.
1986 metais jis pareiškė, kad Rusijos branduolinis arsenalas bus
sunaikintas 2000-aisiais. Galimas dalykas, jog jis tikėjo, kad
galima išgyventi be branduolinių ginklų, kaip gyvena Norvegija
ar Švedija. Todėl M.Gorbačiovas sakė, jog ir Rusija galėtų taip
pat sėkmingai gyventi be branduolinių ginklų.
Iš tiesų kodėl gi negalima?
Rusija yra nepaprastai turtinga ir jeigu nors vienai minutei ji
atsisakytų savo saugumo priemonių, bemat atsirastų daugybė norinčių
atsiplėšti nuo Rusijos gardesnį kąsnį. Šiandien mes neturime daugiau
jokių priemonių savo šaliai apginti, kaip tik branduolinį ginklą.
Mūsų liaudis gali išsirinkti bet kokią vyriausybę, bet liktų nepriklausoma
tik tuo atveju, jeigu niekam net į galvą neateitų mintis pradėti
karą su Rusija. Todėl mus ir kviečia į visus tuos septynetus
ir aštuonetus, kad Rusija tebėra didžiausia branduolinė valstybė.
Jokie labai tikslūs ginklai neišgelbės, jeigu neturėsime ketvirtosios
kartos branduolinės ginkluotės.
O kas yra tie ketvirtosios kartos branduoliniai ginklai?
Mokslininkai intensyviai kuria vadinamąjį branduolinį skalpelį,
kuris sugebės išoperuoti ir sunaikinti labai lokalius objektus.
Toks ginklas, kuris yra faktiškai nedidelio galingumo, galės pramušti
net uolienas iki 30-40 metrų gylio ir sunaikinti ten įrengtas
vadavietes ar branduolinių ginklų saugyklas. Bus galima tiksliai
sunaikinti tuos objektus, giliai po žeme sprogus branduoliniams
užtaisams. Įvyks toks mini žemės drebėjimas, kuris neužterš
aplinkos radioaktyviomis medžiagomis.
Kada gi, jeigu ne paslaptis, pasirodys tas branduolinis
skalpelis?
Ne anksčiau kaip po dešimties metų. Bet ne vėliau kaip po 20-ies.
Jokie fizikos dėsniai netrukdo sukurti tokį ginklą. Vadinasi,
jis atsiras.
O iš kur pinigai tokiems ginklams kurti ir gaminti? Juk
pats sakote, kad jie kainuos labai brangiai?
Rusijos atominio ginklo kūrėjai neprašo pinigų iš valstybės. Atomininkai
tuos pinigus užsidirba patys. Branduolinė energetika - labai pelningas
biznis, todėl jai plečiantis mūsų moksliniai centrai ir gamykla
įneša pakankamai didelį indėlį į valstybės biudžetą. (Štai kodėl
Rusijos interesų Lietuvoje gynėjai taip aršiai kaunasi už Ignalinos
AE išsaugojimą - P.K.)
Ar JAV jau turi ketvirtosios kartos branduolinį ginklą?
Jų mokslininkai aktyviai ir gana sėkmingai dirba šioje srityje.
Ar Rusija neatsilieka nuo amerikiečių?
Tai jie nuo mūsų atsilieka beveik dešimtmečiu. Ir anglai, ir prancūzai
bei kinai atsilieka. Mes kažkodėl įpratome barstytis savo galvas
pelenais ir verkšlenti, kad viskas, be išimties, Rusijoje yra
blogai. Mes turime labai didelį mokslinį potencialą, patikimą
ginklą, todėl viskas Rusijoje vyks taip, kaip ir turi būti.
* * *
Aiškiau nepasakysi, ką atvirumo
valandėlę išsiplepėjo politinius ir karinius Kremliaus planus
puikiai žinantis buvęs atominės energijos ministras. Branduolinis
virusas kaip buvo, taip ir tebėra pagrindinis Maskvos argumentas
pretenduojant į supervalstybės vaidmenį. Įdomu, kad tame pačiame
interviu Izvestijų dienraščiui V.Michailovas užsiminė apie čečėnų
teroristus, kurie esą grasina Maskvai, kad užgrobs atominės
elektros jėgaines ir išbarstys Rusijos teritorijoje radioaktyviąsias
medžiagas. Mums Valstijos bijo grasinti, o čia kažkokie teroristai!
- piktinosi A.Michailovas ir pridūrė, kad tokiu atveju Čečėnijos
nebeliks Žemės paviršiuje
Užuomina daugiau negu aiški. Ir ne
tik Čečėnijai.
Petras KATINAS
© 2003"XXI amžius"