Ramiau, bet ne visai
Praėjusią savaitę Lietuvos televizijos
laidoje Spaudos klubas, jos vedėjo paklaustas, ar prof. V.Landsbergis
dabar, kai Lietuva jau beveik yra NATO ir ES narė, gali jaustis
ramus dėl Lietuvos ateities, jis atsakė: Beveik ramus. Iš tiesų
jau keturių valstybių Norvegijos, Kanados, JAV ir Danijos parlamentai
ratifikavo Lietuvos ir kitų šešių Rytų ir Vidurio Europos valstybių
stojimo į NATO protokolus. Ratifikuoti protokolus jau rengiasi
ir Italijos dviejų rūmų - Atstovų rūmų ir Senato - parlamentas.
Italijos ministro pirmininko S.Berluskonio vadovaujama vyriausybė
jau pritarė protokolų ratifikavimui. Tačiau svarbiausia, kad Maskva
po ilgo vilkinimo pagaliau ratifikavo Lietuvos ir Rusijos sienos
sutartį. Jeigu Valstybės Dūmoje prieš ratifikavimą balsavo trečdalis
Dūmos narių daugiausia komunistai ir žirinovskininkai, tai Rusijos
parlamento aukštieji rūmai Federacijos Taryba sutartį ratifikavo
beveik vienbalsiai. Tik vienas senatorius balsavo prieš ir vienas
susilaikė. Nors prieš Federacijos Tarybos posėdį šios tarybos
Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Michailas Margelovas
nebuvo optimistiškai nusiteikęs ir teigė, kad sienos sutarties
ratifikavimo procesas nebus lengvas. Mat, anot M.Margelovo, šios
sutarties ratifikavimas iš esmės panaikino paskutinius formalius
apribojimus, leidžiančius Lietuvai prisijungti prie NATO. M.Margelovas
vėl ištraukė seną kai kurių Rusijos politikų kozirį, esą kol Lietuva
nėra įprastinių ginkluotųjų pajėgų sutarties dalyvė, išlieka galimybė
gausinti Lietuvos teritorijoje NATO padalinius. Tačiau ir M.Margelovas,
ir kiti deputatai juk puikiai žino, kad jokių NATO karinių dalinių
Lietuvoje nėra. Šis pagaliau priimtas Rusijos sprendimas ratifikuoti
sienos sutartį rodo, kad Maskva, tiksliau, prezidentas V.Putinas,
sugebėjo peržengti įsigaliojusią nuomonę, jog buvusios SSRS respublikos,
ypač Baltijos valstybės, lyg ir nėra visavertės valstybės. Kitas
dalykas, ar tai ilgam? Tuo labiau kad Rusija vengia ratifikuoti
analogišką sutartį su Estija ir Latvija. Be to, sprendžiant iš
šiomis dienomis Maskvoje pasirašytos Rusijos ir Kinijos deklaracijos,
vėl bandoma lipdyti Maskvos Pekino ašį. Apie tai be užuolankų
pareiškė Rusijos prezidentas V.Putinas, teigdamas, kad tiktai
daugiapolis pasaulis gali būti stabilus. Ir naujasis Kinijos prezidentas
Hu Jintao, pirmąja savo kelione į užsienį pasirinkęs Rusiją, aiškiai
pasakė, kad Maskva ir Pekinas nesitaikstys su JAV dominavimu pasaulyje.
Dar daugiau, bendroje deklaracijoje ginama stalinistinė Šiaurės
Korėja, atsisakiusi masinio ginklo neplatinimo sutarties. V.Putinas
ir Hu Jintao pažymėjo, jog būtina užtikrinti Šiaurės Korėjos saugumą
ir sudaryti jai sąlygas socialinei ir ekonominei plėtrai. Apie
kokią plėtrą badaujančioje Šiaurės Korėjoje kalbėjo Rusijos ir
Kinijos vadovai, sunku suprasti. Juk Pchenjano režimas apie plėtrą
ar menkiausias reformas net negalvoja.
Aišku, Rusijos sienos ratifikavimo sutarties pasirašymas yra nemažas
Lietuvos laimėjimas, tačiau aklai pasitikėti Maskvos geranoriškumu
ir džiūgauti, kaip tai daro Prezidento patarėjas A.Medalinskas,
būtų dar gerokai per anksti. Juk Rusija buvo priversta tai padaryti,
spaudžiant tarptautinei bendruomenei. Kaip ir readmisijos sutartis
dėl nelegalų grąžinimo, kurią Rusijos Dūma turėtų ratifikuoti
iki liepos 1 dienos. Beveik galima neabejoti, jog, nepavykus blokuoti
sienos sutarties ratifikavimo Valstybės Dūmoje, tai bus bandoma
padaryti vilkinant readmisijos sutarties ratifikavimą. Tuo labiau
jog Rusijos Dūmoje tokių deputatų kaip V.Alksnis, V.Žirinovskis,
labai priešiškai nusiteikusių Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių
atžvilgiu, daugiau negu reikia. O iki liepos 1 dienos Dūmai neratifikavus
sutarties dėl nelegaliai atvykusių asmenų grąžinimo, iškils problema
dėl tranzito per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį ir iš
jos vykstantiems Rusijos piliečiams. Kaip tik nuo liepos 1 dienos
Rusijos piliečiams turėtų būti išdavinėjami vadinamieji supaprastinti
kelionės dokumentai. O nesant readmisijos sutarties, sunku įsivaizduoti,
ar tokios kelionės per Lietuvos teritoriją būtų įmanomos.
Tiesa, Maskva puikiai žino labai palankų aukščiausiųjų Lietuvos
vadovų Prezidento ir Premjero požiūrį į Rusiją, todėl gali
sau leisti neskubėti.
Lietuvos Seimas skubos tvarka pritarė dėl 130 Lietuvos karių siuntimo
į Iraką dalyvauti tarptautinėje operacijoje, užtikrinant stabilumą
jame. Lietuvos kariai dalyvaus Danijos ir Lenkijos kontingentų
sudėtyje. Nėra abejonės, kad šis Lietuvos žingsnis bus labai teigiamai
įvertintas pirmiausia Jungtinėse Valstijose.
Reikia pripažinti, kad Rusijos prezidentas V.Putinas, sukvietęs
į Rusiją daugiau kaip 40 pasaulio valstybių vadovus dalyvauti
Sankt Peterburgo 300-ųjų metinių minėjime, siekė pademonstruoti
Rusijos pretenzijas į supervalstybės statusą. Susitikime su Europos
Sąjungos ir kandidačių į ES šalių lyderiais iškėlė jiems vos ne
ultimatumą, reikalaudamas suteikti Rusijos piliečiams bevizį režimą.
Tam iš dalies pritarė Italijos premjeras Silvio Berluskonis, pareiškęs,
kad bevizis režimas rusams gali būti suteiktas jau 2007 metais.
Sakydamas kalbą susitikimo dalyviams, V.Putinas nemažai dėmesio
skyrė Lietuvai, pabrėžęs, jog Lietuvos ir Rusijos santykiai kone
pavyzdiniai, gyrė Lietuvą už sėkmingą Kaliningrado tranzito klausimo
sprendimą. V.Putinas netgi pavadino Lietuvos prezidentą R.Paksą
savo žemiečiu. Aišku, V.Putinas turėjo galvoje ne tik R.Pakso
mokymąsi Leningrado civilinės aviacijos mokykloje (dabar vadinama
akademija), kurią jis baigė 1984 metais. Todėl R.Paksas, atvykęs
į Sankt Peterburgą, pirmiausia susitiko su šios mokyklos vadovais.
Pastarieji irgi pasistengė, įrengdami stendą akademijos muziejuje,
skirtą Lietuvai. Stende yra R.Pakso nuotrauka bei jo studijų knygelė.
Nežinia, ar tuo reikėtų džiaugtis, ar liūdėti. Ypač žinant, kad
Kremlius pagyrų bet kam nešvaisto. Matyt, yra už ką girti Lietuvos
Prezidentą, nes jis pats ir jo patarėjas A.Medalinskas ne kartą
pareiškė, jog Lietuva taps tiltu tarp Rusijos ir Europos Sąjungos,
ir gyrėsi netgi pamokysiąs kitus, kaip bendradarbiauti su Rusijos
šiaurės vakarų regionu. Beje, kai kurie politikos apžvalgininkai
jau pavadino dabartinius Lietuvos vadovus kaip pagrindinius Rusijos
lobistus Europos Sąjungoje. Rusijos politika ES atžvilgiu pakankamai
aiški dar labiau sukurstyti antiamerikietiškas nuotaikas ir
pasiekti laisvo Rusijos piliečių važinėjimo po ES šalis. Anot
V.Putino, Rusija nesutiks, kad ją atskirtų Šengeno siena. Tuo
tarpu V.Putino nepagirta Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga
gana skeptiškai vertino Rusijos bevizio režimo reikalavimus, nors
tam iš esmės pritarė Vokietijos kancleris G.Šrioderis. Latvijos
prezidentė patarė Rusijai pirmiausia išspręsti sienų klausimą
su kaimynėmis ir tik tada kalbėti apie bevizį režimą. V.Vykė Freiberga
pirmiausia turėjo galvoje Maskvos nenorą ratifikuoti Rusijos sienos
sutartis su Latvija ir Estija.
Lietuvai iškilo dar vienas klausimas tapus ES nare. Mat gegužės
30 dieną prasidėjo Konventas dėl ES ateities. Visų dabartinių
ir būsimų ES valstybių atstovai svarsto išsiplėtusios ES konstitucijos
projektą. Jį skubama parengti iki birželio 20 dieną Graikijoje
prasidėsiančio ES viršūnių susitikimo. Dabartiniame ES konstitucijos
projekte yra nuostatų įsteigti nuolatinę ES vadovų tarybos pirmininko
(prezidento) pareigybę. Tai, be abejo, labai susilpnintų Europos
Komisiją. Kai kurios ES šalys, o ypač valstybės kandidatės, nesutinka
su tokiomis nuostatomis, teigdamos, kad, priėmus tokią konstituciją,
mažesniosios ES šalys praras nemažą dalį savo suvereniteto ir
taps priklausomos nuo didžiųjų ES valstybių. Taip mano ir Lietuvos
atstovai Konvente. Lietuva pasisako už Europos Komisijos įtakos
išlaikymą, nes būtent ji ir yra mažųjų valstybių teisių gynėja.
Visų bendrijos narių lygybę iki šiol užtikrina rotacinis pirmininkavimas,
kai ES vadovų tarybai pusmetį ar metus vadovauja vis kita valstybė.
Sunku pasakyti, kokį sprendimą priims Konventas, o vėliau ir Graikijoje
įvyksiantis ES viršūnių susitikimas. Mažesniosioms ES šalims ir
kandidatėms teikia vilčių Didžiosios Britanijos pozicija dėl naujos
ES konstitucijos. Didelė Didžiosios Britanijos visuomenės dalis
netgi reikalauja surengti referendumą dėl ES konstitucijos. O
su Londono pozicija privalės skaitytis didžiosios ES valstybės
Vokietija ir Prancūzija, siekiančios dominuoti (ir komanduoti)
ES. Ypač Prancūzija, beveik neslepianti ketinimų tapti ES lydere.
Tad Lietuvai ir kitoms mažesniosioms ES šalims, ko gero, teks
glaustis prie Londono. Beje, Lietuvos ir kitų dabartinių bei būsimų
ES narių poziciją dėl ES prezidento pareigybės parėmė ne tik Didžioji
Britanija, bet ir Ispanija bei kitos mažesniosios ES šalys.
O džiaugtis tuo, kad Maskva giria Vilnių, per daug nereikėtų.
Matant Rusijos kapitalo skverbimąsi į Lietuvą, akivaizdu, jog
tai daroma pirmiausia ne ekonominiais, o politiniais sumetimais.
Tas pats ir su tranzitu į Kaliningradą ir iš jo. Anksčiau ar vėliau
Maskva pateiks karinio tranzito į Kaliningradą klausimą. O tai
jau rimtas politinis klausimas Europos kontekste.
Petras KATINAS
© 2003"XXI amžius"