"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. birželio 4 d., Nr. 11 (56)

PRIEDAI



ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai

Eviano susitikimas ir anarchistai bei komunistai

Taikūs demonstrantai Ženevoje reikalavo pasirūpinti paprastų žmonių problemomis

Sankt Peterburgo 300 metų iškilmėse (apie jas rašysime kitame numeryje) valstybių vadovai daugiau pramogavo, gėrėjosi Konstantino ir Jekaterinos rūmų grožybėmis, puotavo, o jau kitą dieną po iškilmių Prancūzijos kurorte Eviane jų laukė kur kas rimtesni dalykai. Mat čia prasidėjusiame Didžiojo aštuoneto valstybių lyderių susitikime – ne puotos galvoje. Tuo labiau kad Eviano apylinkes ir kaimyninę Šveicariją užplūdo didžiulės minios vadinamųjų antiglobalistų, anarchistų bei komunistų iš viso pasaulio. Jeigu pačiame Eviane policijai ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis pavyko atmušti nuo anarchistų siautėjimą, tai Šveicarijoje jie sukėlė chaosą, panašų į tą, koks buvo prieš keletą metų Didžiojo aštuoneto susitikime Genujoje. Lozanoje ir Ženevoje antiglobalistai siautėjo daužydami prabangių parduotuvių vitrinas, grobė prekes, padeginėjo automobilius.


Dienos, pakeitusios Lietuvą

„Proletariato vado“ paminklas
1991 m. rugpjūčio 23 d. iškeliauja
iš Lukiškių aikštės

1988-ųjų birželio 3-ioji, be abejonės, įeis į Lietuvos istoriją kaip viena lemtingų dienų, kai Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvyko legendinio Sąjūdžio gimimas. Tame susirinkime buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai, kurie turėjo koordinuoti atskirus jau anksčiau susikūrusius įvairius inteligentų klubus – „Tauta ir istorija“, „Menas istorinių lūžių laikotarpyje“, „Talka“, „Žemyna“ ir kt. Įdomu, kad jau kitą dieną mirtinai išsigandęs LKP centro komiteto biuras svarstė, ką daryti su tais išsišokėliais. Ypač pasimetęs buvo tuometis LKP pirmasis sekretorius R.Songaila. Be abejonės, Lietuvos Sąjūdžio susikūrimą lėmė ir kaimyninės Estijos Liaudies fronto pavyzdys. Sąjūdis iškart susidūrė su kliūtimis, tačiau, nepaisydamas nepatyrimo, įgūdžių stokos, jis iš pat pradžių ėmėsi ryžtingos veiklos. Tai ypač išryškėjo „renkant“ delegatus į XIX SSKP partinę konferenciją Maskvoje. Faktiškai niekas tų delegatų nerinko, o juos paskyrė LKP centro komitetas. Pasak prof. V.Landsbergio, buvo rimto pagrindo rimtai susirūpinti, kas bus Maskvoje ir kuo gali baigtis partinė konferencija. Todėl Sąjūdžio vadovai ir pakvietė į sostinės Katedros aikštę konferencijos delegatus bei aiškiai nurodė, kaip jie turi elgtis. Tiesa, pasirodyti prieš daugiatūkstantinį mitingą drįso tik nedidelė dalis delegatų. Kiti neišdrįso.


Ramiau, bet ne visai…

Praėjusią savaitę Lietuvos televizijos laidoje „Spaudos klubas“, jos vedėjo paklaustas, ar prof. V.Landsbergis dabar, kai Lietuva jau beveik yra NATO ir ES narė, gali jaustis ramus dėl Lietuvos ateities, jis atsakė: „Beveik ramus“. Iš tiesų jau keturių valstybių – Norvegijos, Kanados, JAV ir Danijos parlamentai ratifikavo Lietuvos ir kitų šešių Rytų ir Vidurio Europos valstybių stojimo į NATO protokolus. Ratifikuoti protokolus jau rengiasi ir Italijos dviejų rūmų - Atstovų rūmų ir Senato - parlamentas. Italijos ministro pirmininko S.Berluskonio vadovaujama vyriausybė jau pritarė protokolų ratifikavimui. Tačiau svarbiausia, kad Maskva po ilgo vilkinimo pagaliau ratifikavo Lietuvos ir Rusijos sienos sutartį.


Dėl naftos telkinio D-6

Grupė Lietuvos mokslininkų ir visuomenės veikėjų, susirūpinusių dėl planų eksploatuoti netoli Lietuvos jūrinės sienos esantį naftos telkinį, kreipėsi į Rusijos, Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų atsakingus asmenis, prašydami dėti visas pastangas apsaugoti nuo iškilusios grėsmės Kuršių neriją. Tarp pareiškimo adresatų - Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas, Valstybės Dūmos pirmininkas G. Selezniovas, vyriausybės vadovas M. Kasjanovas, kiti Rusijos vadovai, tarptautinių organizacijų vadovai, tarp jų UNESCO Pasaulio paveldo centro direktorius Francesco Bandarinas, Europos komisijos pirmininkas R. Prodis, Europos parlamento pirmininkas Patas Koksas, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos generalinis direktorius Jacques Diouf, Rusijos Federacijos gamtos išteklių ministras Vitalijus Artiuchovas, Kaliningrado srities gubernatorius Vladimiras Jegorovas, kompanijos „Lukoil“ prezidentas Vagitas Alekperovas ir kt.


Kultūros politika – fikcija ar realybė?

Dar visai neseniai, atsivėrus laisvos valstybės uždangai, klausėme apie menininkų bei kultūros darbuotojų padėtį kintančiose Lietuvos sąlygose. Šiandien dažnai klausiama, koks ryšys yra tarp kūrybos ir visuomenės, tarp meno ir valstybės. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos visuomenės raida patyrė įvairius lūžius, dėl kurių įvairios visuomenės grupės stengėsi užimti tam tikrą padėtį ir įsitvirtinti. Šiandien, kada visuomenės ir valstybės padėtis tariamai stabilizavosi, kada minėtos grupės susirado sau palankias nišas valstybės užuovėjoje, mes jau pasiryžę kalbėti apie atvirą ir dinamišką visuomenę, paklūstančią ne savęs įtvirtinimo dėsniams, bet natūralioms vertybėms ir laisvos, konkurencingos atrankos principams. Tokiame kontekste iškyla poreikis kalbėti apie menininkus bei kultūros žmones ne kaip apie tam tikros grupės statuso turėtojus, o apskritai apie meną, kultūrą, jų vaidmenį visuomenėje. Šiandien meno bei kultūros svarba visuomenėje yra nuolat konstatuojama ir įrodinėjama, bet tai lieka tik postulatai, kurie po ilgų diskusijų nusėda kaip dulkės ant valdininkų, diriguojančių visam kultūriniam paradui, stalų. O ką kalbėti apie patį menininką ar kultūros žmogų, šiuolaikinius donkichotus ir kvailelius, kurie vis nepavargsta, stengdamiesi įvairiais būdais užsidirbti pragyvenimui ir gauti lėšų tam, kad galėtų sukurti nuostabų meno kūrinį ar „pramušti“ visai tautai svarbų kultūrinį projektą.


Slenkstis peržengtas? Ar tikrai?
Mintys eurointegracinei euforijai praėjus

Pavasaris atnešė ne tik šilumą. Sulaikę kvapą, nuščiuvę ir susikaupę laukėme referendumo pabaigos. Neskubiai, kiek pasibrangindami, mūsų valstybės piliečiai pareiškė savo norus. Kai kurie politikai dar netikėjo teigiama balsavimo baigtimi. Televizijos ekranuose pirmosios balsavimo dienos pavakare pasirodę šalies vadovai pakartotinai paragino išreikšti savo pilietinę valią. O prekybos tinklo atstovai žmones viliojo alumi ir skalbimo milteliais.


Kuo būti?

Beskubėdami į ES, visą dėmesį sutelkėme pasakojimams, kaip ten, Europoje, bus gerai. Milžiniška agitatorių armija pasakojo neišmanėliams piliečiams, kokios gėrybės mūsų laukia, kaip toje organizacijoje suklestės mūsų šalies ūkis, mokslas ir švietimas, pakils pragyvenimo lygis. Bet referendumas baigėsi. Lietuviai kirto finišo juostelę su neblogu rezultatu. Gal jau metas stabtelėti ir pagalvoti, o ką mes toje Europoje veiksime? Kokią mes matome Lietuvą Europoje ir kokią Europa mus norėtų matyti?


Nuo kryžiaus karų iki rugsėjo 11-osios

Džonatanas Railis Smitas

Ar šių dienų Vakarų kultūros ir islamiškojo pasaulio kova yra reakcija į kryžiaus karų ekspansiją į Rytus prieš tūkstantį metų? Į šį klausimą kartu pabandė atsakyti katalikiško tinklalapio redaktorius iš Minesotos Timas Dreikas ir istorikas Džonatanas Railis Smitas.
Dž.R.Smitas baigė Itono koledžą, vėliau - Kembridžo universitetą. Jis yra penkiolikos knygų apie kryžiuočius autorius, Kembridžo universiteto religijos istorijos profesorius bei Artimųjų Rytų ir islamo studijų pirmininkas. Praėjus daugiau nei metams po tragiškų įvykių JAV, jis skaitė paskaitą Old Dominion universitete, siedamas praeities ir dabarties įvykius, po to davė interviu „The Catholic World Report“ bendradarbiui T.Dreikui.


Atkaklusis Tonis Bleiras

Dabar gitara Britanijos premjerui – tiktai audringos jaunystės nostalgiški prisiminimai

Gegužės 6-ąją Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras atšventė savo penkiasdešimtmetį. Per pusę amžiaus jam pavyko pasiekti tikrai daug. Jo karjeros laiptai gana sėkmingi. Būdamas tik 30 metų, T.Bleiras jau parlamento narys, 41-erių tapo Leiboristų partijos vadovu, o dar po trejų - premjeru. Tokia svaiginanti karjera daugeliui politikų tiktai svajonė. Visi pripažįsta, kad T.Bleiras niekada nepameta galvos, yra labai stiprios valios žmogus.
T.Bleiras tapo tuo, kuo nespėjo tapti jo tėvas, kuriam irgi buvo pranašaujama sėkminga politinė karjera. Nors pagal savo politinius įsitikinimus jie buvo labai skirtingi, bet tėvas Leo Bleiras vaikystėje jam padarė didelę įtaką. L.Bleiras buvo nepalenkiamas konservatorius ir ateistas, o sūnus tapo tokiu pat idėjiniu leiboristu ir labai religingu žmogumi. L.Bleiras nuosekliai grindė savo kelią į Britanijos parlamentą vadovaudamas Konservatorių asociacijai Šiaurės rytų Anglijoje. Būsimojo premjero tėvas turėjo visas galimybes iškilti į politikos aukštumas, be to, buvo puikus juristas. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Kada T.Bleirui buvo vienuolika metų, tėvą netikėtai ištiko stiprus insultas. T.Bleiro biografai teigia, kad ši nelaimė labai pakeitė jį. Netikėtai prikaustyto prie lovos pačiame jėgų žydėjime labai energingo ir veiklaus artimiausio žmogaus negalia parodė Toniui, koks yra trapus gyvenimas, koks jis nenusakomas ir besikeičiantis. Dėl tų išgyvenimų ir apmąstymų T.Bleiras priėjo prie išvados, jog gyvenimas trumpas ir kupinas netikėtumų, todėl jis tvirtai nusprendė: jeigu nori ko nors pasiekti gyvenime, labiausiai vertink skirtą gyvenimui laiką, neleisk jo vėjais, atkakliai siek savo tikslo. Gal todėl jau pačioje savo politinės veiklos pradžioje visose jo kalbose ir straipsniuose labai ryškios atsinaujinimo, veržlumo temos.


Paryžius ir Berlynas nenori nusileisti Vašingtonui

Nuo pat JAV susikūrimo XVIII a. pabaigoje Europoje kartkartėmis pasigirsdavo įvairiausių kaltinimų amerikiečiams. Tačiau šiandien neretas linkęs prisiminti visas per daugiau nei du šimtmečius patirtas skriaudas bei nuoskaudas. Tiesa, skirtingose Europos šalyse skiriasi ir neapykanta amerikiečiams, jų kultūrai bei politinei sistemai.
Intelektualusis Paryžius amerikiečiams prieštarauja beveik visur ir visada. Prieštarauti oficialiajai Vašingtono pozicijai čia laikoma geru tonu. Prancūzai dar nepamiršo tų laikų, kai Prancūzija turėjo daugybę kolonijų ir siekė tapti įtakingiausia pasaulio valstybe.


Gąsdina patys save. Apetitai nepasikeitė
Prisimename prieš 50 metų Vinstono Čerčilio pasakytus žodzius apie bolševizmo grėsmę

Prieš 50 metų, 1953-iaisiais, legendinis Didžiosios Britanijos ir pasaulio politikas Vinstonas Čerčilis pareiškė: „Ateis diena, kai visas civilizuotas pasaulis neabejodamas pripažins, jog pasmaugti tik gimusį bolševizmą būtų buvusi didžiausia paslauga žmonijai“. Deja, jau tada V.Čerčilis po bolševikų perversmo Rusijoje, kaip ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, nesugebėjo pasiekti, kad pasaulis susivienytų prieš XX amžiaus marą – sovietinį komunizmą. V. Čerčiliui nepavyko įkalbėti JAV prezidento F.Ruzvelto įsiveržti į Rytų ir Vidurio Europos valstybes ir taip neleisti Stalinui pavergti šių šalių.


Atitolinęs karo grėsmę
Vakarai prisimena prieš 40 metų mirties bausme nuteistą savo žvalgą Rusijoje O.Penkovskį

1963-iųjų gegužę SSRS Aukščiausiojo teismo karinė kolegija paskelbė nuosprendį pulkininkui Olegui Penkovskiui, kuris buvo kaltinamas bendradarbiavimu su JAV bei Didžiosios Britanijos slaptosiomis tarnybomis. Teismas skyrė aukščiausiąją, t.y. mirties bausmę. Šaltojo karo metais užsienio slaptosioms tarnyboms informaciją teikęs agentas švelnesnės bausmės tikėtis ir negalėjo.
O.Penkovskis po Antrojo pasaulinio karo įstojo į Karinę diplomatų akademiją, kiek vėliau gavo tarnybą GRU ir sparčiai kopė karjeros laiptais. Jo žmona tapo artilerijos maršalo M.Nedelino, šeštajame-septintajame dešimtmečiais vadovavusio sovietų branduolinėms pajėgoms, dukra. O.Penkovskis dažnai lydėdavo uošvį ir kartu lankydavosi slaptose raketinėse bazėse, būdavo komandiruojamas į užsienio šalis. Šis žmogus buvo puikiai susipažinęs su vakariečių gyvenimo būdu bei ten egzistuojančia politine sistema.


Amerikiečiai tikisi greito dolerio kurso didėjimo

Ištisus dešimtmečius stipriausia pasaulio valiuta laikytas JAV doleris šiandien gerokai susilpnėjo. Dolerio kurso kritimas daugeliui ekonomistų nėra staigmena, kai kurie jų tvirtina, esą dolerio kursas buvęs dirbtinai pakeltas 90-aisiais, todėl anksčiau ar vėliau jis turėjęs kristi. Tačiau vargu ar kas būtų drįsęs prognozuoti dabartinį JAV dolerio kursą.


Pasaulio moterys – už taiką Čečėnijoje!

Kreipimasis

Mes, žemiau pasirašiusios įvairių rasių, religijų, tautybių ir profesijų moterys, esame pasirengusios perimti taikos atkūrimo Čečėnijoje iniciatyvą į savo rankas, nes daugybė Čečėnijos moterų, Čečėnijos motinų pagalbos prašymų liko be atgarsio. Mes, kurių dauguma neturi giminystės ryšių su šimtais tūkstančių nužudytų ir sužalotų Čečėnijoje, suprantame visą esmę tragedijos, kurią išgyvena mūsų broliai ir seserys Čečėnijos žemėje.


 


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija