|
Eviano susitikimas
ir anarchistai bei komunistai
|
Taikūs demonstrantai
Ženevoje reikalavo pasirūpinti paprastų žmonių problemomis |
Sankt Peterburgo 300 metų iškilmėse
(apie jas rašysime kitame numeryje) valstybių vadovai daugiau
pramogavo, gėrėjosi Konstantino ir Jekaterinos rūmų grožybėmis,
puotavo, o jau kitą dieną po iškilmių Prancūzijos kurorte Eviane
jų laukė kur kas rimtesni dalykai. Mat čia prasidėjusiame Didžiojo
aštuoneto valstybių lyderių susitikime ne puotos galvoje. Tuo
labiau kad Eviano apylinkes ir kaimyninę Šveicariją užplūdo didžiulės
minios vadinamųjų antiglobalistų, anarchistų bei komunistų iš
viso pasaulio. Jeigu pačiame Eviane policijai ašarinėmis dujomis
ir vandens patrankomis pavyko atmušti nuo anarchistų siautėjimą,
tai Šveicarijoje jie sukėlė chaosą, panašų į tą, koks buvo prieš
keletą metų Didžiojo aštuoneto susitikime Genujoje. Lozanoje ir
Ženevoje antiglobalistai siautėjo daužydami prabangių parduotuvių
vitrinas, grobė prekes, padeginėjo automobilius.
|
|
Dienos,
pakeitusios Lietuvą
|
Proletariato vado paminklas
1991 m. rugpjūčio 23 d. iškeliauja
iš Lukiškių aikštės |
1988-ųjų birželio 3-ioji, be abejonės,
įeis į Lietuvos istoriją kaip viena lemtingų dienų, kai Vilniuje,
Mokslų akademijos salėje, įvyko legendinio Sąjūdžio gimimas. Tame
susirinkime buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai,
kurie turėjo koordinuoti atskirus jau anksčiau susikūrusius įvairius
inteligentų klubus Tauta ir istorija, Menas istorinių lūžių
laikotarpyje, Talka, Žemyna ir kt. Įdomu, kad jau kitą dieną
mirtinai išsigandęs LKP centro komiteto biuras svarstė, ką daryti
su tais išsišokėliais. Ypač pasimetęs buvo tuometis LKP pirmasis
sekretorius R.Songaila. Be abejonės, Lietuvos Sąjūdžio susikūrimą
lėmė ir kaimyninės Estijos Liaudies fronto pavyzdys. Sąjūdis iškart
susidūrė su kliūtimis, tačiau, nepaisydamas nepatyrimo, įgūdžių
stokos, jis iš pat pradžių ėmėsi ryžtingos veiklos. Tai ypač išryškėjo
renkant delegatus į XIX SSKP partinę konferenciją Maskvoje.
Faktiškai niekas tų delegatų nerinko, o juos paskyrė LKP centro
komitetas. Pasak prof. V.Landsbergio, buvo rimto pagrindo rimtai
susirūpinti, kas bus Maskvoje ir kuo gali baigtis partinė konferencija.
Todėl Sąjūdžio vadovai ir pakvietė į sostinės Katedros aikštę
konferencijos delegatus bei aiškiai nurodė, kaip jie turi elgtis.
Tiesa, pasirodyti prieš daugiatūkstantinį mitingą drįso tik nedidelė
dalis delegatų. Kiti neišdrįso.
|
|
Ramiau,
bet ne visai
Praėjusią savaitę Lietuvos televizijos
laidoje Spaudos klubas, jos vedėjo paklaustas, ar prof. V.Landsbergis
dabar, kai Lietuva jau beveik yra NATO ir ES narė, gali jaustis
ramus dėl Lietuvos ateities, jis atsakė: Beveik ramus. Iš tiesų
jau keturių valstybių Norvegijos, Kanados, JAV ir Danijos parlamentai
ratifikavo Lietuvos ir kitų šešių Rytų ir Vidurio Europos valstybių
stojimo į NATO protokolus. Ratifikuoti protokolus jau rengiasi
ir Italijos dviejų rūmų - Atstovų rūmų ir Senato - parlamentas.
Italijos ministro pirmininko S.Berluskonio vadovaujama vyriausybė
jau pritarė protokolų ratifikavimui. Tačiau svarbiausia, kad Maskva
po ilgo vilkinimo pagaliau ratifikavo Lietuvos ir Rusijos sienos
sutartį.
|
|
Dėl
naftos telkinio D-6
Grupė Lietuvos mokslininkų ir
visuomenės veikėjų, susirūpinusių dėl planų eksploatuoti netoli
Lietuvos jūrinės sienos esantį naftos telkinį, kreipėsi į Rusijos,
Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų atsakingus asmenis,
prašydami dėti visas pastangas apsaugoti nuo iškilusios grėsmės
Kuršių neriją. Tarp pareiškimo adresatų - Rusijos Federacijos
prezidentas V. Putinas, Valstybės Dūmos pirmininkas G. Selezniovas,
vyriausybės vadovas M. Kasjanovas, kiti Rusijos vadovai, tarptautinių
organizacijų vadovai, tarp jų UNESCO Pasaulio paveldo centro direktorius
Francesco Bandarinas, Europos komisijos pirmininkas R. Prodis,
Europos parlamento pirmininkas Patas Koksas, Jungtinių Tautų maisto
ir žemės ūkio organizacijos generalinis direktorius Jacques Diouf,
Rusijos Federacijos gamtos išteklių ministras Vitalijus Artiuchovas,
Kaliningrado srities gubernatorius Vladimiras Jegorovas, kompanijos
Lukoil prezidentas Vagitas Alekperovas ir kt.
|
|
Kultūros politika
fikcija ar realybė?
Dar visai neseniai, atsivėrus
laisvos valstybės uždangai, klausėme apie menininkų bei kultūros
darbuotojų padėtį kintančiose Lietuvos sąlygose. Šiandien dažnai
klausiama, koks ryšys yra tarp kūrybos ir visuomenės, tarp meno
ir valstybės. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos visuomenės
raida patyrė įvairius lūžius, dėl kurių įvairios visuomenės grupės
stengėsi užimti tam tikrą padėtį ir įsitvirtinti. Šiandien, kada
visuomenės ir valstybės padėtis tariamai stabilizavosi, kada minėtos
grupės susirado sau palankias nišas valstybės užuovėjoje, mes
jau pasiryžę kalbėti apie atvirą ir dinamišką visuomenę, paklūstančią
ne savęs įtvirtinimo dėsniams, bet natūralioms vertybėms ir laisvos,
konkurencingos atrankos principams. Tokiame kontekste iškyla poreikis
kalbėti apie menininkus bei kultūros žmones ne kaip apie tam tikros
grupės statuso turėtojus, o apskritai apie meną, kultūrą, jų vaidmenį
visuomenėje. Šiandien meno bei kultūros svarba visuomenėje yra
nuolat konstatuojama ir įrodinėjama, bet tai lieka tik postulatai,
kurie po ilgų diskusijų nusėda kaip dulkės ant valdininkų, diriguojančių
visam kultūriniam paradui, stalų. O ką kalbėti apie patį menininką
ar kultūros žmogų, šiuolaikinius donkichotus ir kvailelius, kurie
vis nepavargsta, stengdamiesi įvairiais būdais užsidirbti pragyvenimui
ir gauti lėšų tam, kad galėtų sukurti nuostabų meno kūrinį ar
pramušti visai tautai svarbų kultūrinį projektą.
|
|
Slenkstis peržengtas?
Ar tikrai?
Mintys eurointegracinei euforijai praėjus
Pavasaris atnešė ne tik šilumą.
Sulaikę kvapą, nuščiuvę ir susikaupę laukėme referendumo pabaigos.
Neskubiai, kiek pasibrangindami, mūsų valstybės piliečiai pareiškė
savo norus. Kai kurie politikai dar netikėjo teigiama balsavimo
baigtimi. Televizijos ekranuose pirmosios balsavimo dienos pavakare
pasirodę šalies vadovai pakartotinai paragino išreikšti savo pilietinę
valią. O prekybos tinklo atstovai žmones viliojo alumi ir skalbimo
milteliais.
|
|
Kuo
būti?
Beskubėdami į ES, visą dėmesį
sutelkėme pasakojimams, kaip ten, Europoje, bus gerai. Milžiniška
agitatorių armija pasakojo neišmanėliams piliečiams, kokios gėrybės
mūsų laukia, kaip toje organizacijoje suklestės mūsų šalies ūkis,
mokslas ir švietimas, pakils pragyvenimo lygis. Bet referendumas
baigėsi. Lietuviai kirto finišo juostelę su neblogu rezultatu.
Gal jau metas stabtelėti ir pagalvoti, o ką mes toje Europoje
veiksime? Kokią mes matome Lietuvą Europoje ir kokią Europa mus
norėtų matyti?
|
|
Nuo
kryžiaus karų iki rugsėjo 11-osios
|
Džonatanas Railis Smitas |
Ar šių dienų Vakarų kultūros ir
islamiškojo pasaulio kova yra reakcija į kryžiaus karų ekspansiją
į Rytus prieš tūkstantį metų? Į šį klausimą kartu pabandė atsakyti
katalikiško tinklalapio redaktorius iš Minesotos Timas Dreikas ir
istorikas Džonatanas Railis Smitas.
Dž.R.Smitas baigė Itono koledžą, vėliau - Kembridžo universitetą.
Jis yra penkiolikos knygų apie kryžiuočius autorius, Kembridžo universiteto
religijos istorijos profesorius bei Artimųjų Rytų ir islamo studijų
pirmininkas. Praėjus daugiau nei metams po tragiškų įvykių JAV,
jis skaitė paskaitą Old Dominion universitete, siedamas praeities
ir dabarties įvykius, po to davė interviu The Catholic World Report
bendradarbiui T.Dreikui.
|
|
Atkaklusis
Tonis Bleiras
|
Dabar gitara Britanijos
premjerui tiktai audringos jaunystės nostalgiški prisiminimai |
Gegužės 6-ąją Didžiosios Britanijos
premjeras Tonis Bleiras atšventė savo penkiasdešimtmetį. Per pusę
amžiaus jam pavyko pasiekti tikrai daug. Jo karjeros laiptai gana
sėkmingi. Būdamas tik 30 metų, T.Bleiras jau parlamento narys, 41-erių
tapo Leiboristų partijos vadovu, o dar po trejų - premjeru. Tokia
svaiginanti karjera daugeliui politikų tiktai svajonė. Visi pripažįsta,
kad T.Bleiras niekada nepameta galvos, yra labai stiprios valios
žmogus.
T.Bleiras tapo tuo, kuo nespėjo tapti jo tėvas, kuriam irgi buvo
pranašaujama sėkminga politinė karjera. Nors pagal savo politinius
įsitikinimus jie buvo labai skirtingi, bet tėvas Leo Bleiras vaikystėje
jam padarė didelę įtaką. L.Bleiras buvo nepalenkiamas konservatorius
ir ateistas, o sūnus tapo tokiu pat idėjiniu leiboristu ir labai
religingu žmogumi. L.Bleiras nuosekliai grindė savo kelią į Britanijos
parlamentą vadovaudamas Konservatorių asociacijai Šiaurės rytų Anglijoje.
Būsimojo premjero tėvas turėjo visas galimybes iškilti į politikos
aukštumas, be to, buvo puikus juristas. Tačiau gyvenimas susiklostė
kitaip. Kada T.Bleirui buvo vienuolika metų, tėvą netikėtai ištiko
stiprus insultas. T.Bleiro biografai teigia, kad ši nelaimė labai
pakeitė jį. Netikėtai prikaustyto prie lovos pačiame jėgų žydėjime
labai energingo ir veiklaus artimiausio žmogaus negalia parodė Toniui,
koks yra trapus gyvenimas, koks jis nenusakomas ir besikeičiantis.
Dėl tų išgyvenimų ir apmąstymų T.Bleiras priėjo prie išvados, jog
gyvenimas trumpas ir kupinas netikėtumų, todėl jis tvirtai nusprendė:
jeigu nori ko nors pasiekti gyvenime, labiausiai vertink skirtą
gyvenimui laiką, neleisk jo vėjais, atkakliai siek savo tikslo.
Gal todėl jau pačioje savo politinės veiklos pradžioje visose jo
kalbose ir straipsniuose labai ryškios atsinaujinimo, veržlumo temos.
|
|
Paryžius
ir Berlynas nenori nusileisti Vašingtonui
Nuo pat JAV susikūrimo XVIII a.
pabaigoje Europoje kartkartėmis pasigirsdavo įvairiausių kaltinimų
amerikiečiams. Tačiau šiandien neretas linkęs prisiminti visas per
daugiau nei du šimtmečius patirtas skriaudas bei nuoskaudas. Tiesa,
skirtingose Europos šalyse skiriasi ir neapykanta amerikiečiams,
jų kultūrai bei politinei sistemai.
Intelektualusis Paryžius amerikiečiams prieštarauja beveik visur
ir visada. Prieštarauti oficialiajai Vašingtono pozicijai čia laikoma
geru tonu. Prancūzai dar nepamiršo tų laikų, kai Prancūzija turėjo
daugybę kolonijų ir siekė tapti įtakingiausia pasaulio valstybe.
|
|
Gąsdina
patys save. Apetitai nepasikeitė
Prisimename prieš 50 metų Vinstono Čerčilio pasakytus
žodzius apie bolševizmo grėsmę
Prieš 50 metų, 1953-iaisiais, legendinis
Didžiosios Britanijos ir pasaulio politikas Vinstonas Čerčilis pareiškė:
Ateis diena, kai visas civilizuotas pasaulis neabejodamas pripažins,
jog pasmaugti tik gimusį bolševizmą būtų buvusi didžiausia paslauga
žmonijai. Deja, jau tada V.Čerčilis po bolševikų perversmo Rusijoje,
kaip ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, nesugebėjo pasiekti,
kad pasaulis susivienytų prieš XX amžiaus marą sovietinį komunizmą.
V. Čerčiliui nepavyko įkalbėti JAV prezidento F.Ruzvelto įsiveržti
į Rytų ir Vidurio Europos valstybes ir taip neleisti Stalinui pavergti
šių šalių.
|
|
Atitolinęs
karo grėsmę
Vakarai prisimena prieš 40 metų mirties bausme nuteistą
savo žvalgą Rusijoje O.Penkovskį
1963-iųjų gegužę SSRS Aukščiausiojo
teismo karinė kolegija paskelbė nuosprendį pulkininkui Olegui Penkovskiui,
kuris buvo kaltinamas bendradarbiavimu su JAV bei Didžiosios Britanijos
slaptosiomis tarnybomis. Teismas skyrė aukščiausiąją, t.y. mirties
bausmę. Šaltojo karo metais užsienio slaptosioms tarnyboms informaciją
teikęs agentas švelnesnės bausmės tikėtis ir negalėjo.
O.Penkovskis po Antrojo pasaulinio karo įstojo į Karinę diplomatų
akademiją, kiek vėliau gavo tarnybą GRU ir sparčiai kopė karjeros
laiptais. Jo žmona tapo artilerijos maršalo M.Nedelino, šeštajame-septintajame
dešimtmečiais vadovavusio sovietų branduolinėms pajėgoms, dukra.
O.Penkovskis dažnai lydėdavo uošvį ir kartu lankydavosi slaptose
raketinėse bazėse, būdavo komandiruojamas į užsienio šalis. Šis
žmogus buvo puikiai susipažinęs su vakariečių gyvenimo būdu bei
ten egzistuojančia politine sistema.
|
|
Amerikiečiai
tikisi greito dolerio kurso didėjimo
Ištisus dešimtmečius stipriausia
pasaulio valiuta laikytas JAV doleris šiandien gerokai susilpnėjo.
Dolerio kurso kritimas daugeliui ekonomistų nėra staigmena, kai
kurie jų tvirtina, esą dolerio kursas buvęs dirbtinai pakeltas 90-aisiais,
todėl anksčiau ar vėliau jis turėjęs kristi. Tačiau vargu ar kas
būtų drįsęs prognozuoti dabartinį JAV dolerio kursą.
|
|
Pasaulio
moterys už taiką Čečėnijoje!
Kreipimasis
Mes, žemiau pasirašiusios įvairių
rasių, religijų, tautybių ir profesijų moterys, esame pasirengusios
perimti taikos atkūrimo Čečėnijoje iniciatyvą į savo rankas, nes
daugybė Čečėnijos moterų, Čečėnijos motinų pagalbos prašymų liko
be atgarsio. Mes, kurių dauguma neturi giminystės ryšių su šimtais
tūkstančių nužudytų ir sužalotų Čečėnijoje, suprantame visą esmę
tragedijos, kurią išgyvena mūsų broliai ir seserys Čečėnijos žemėje.
|
|
|
|
|