Kultūros politika – fikcija ar realybė?

Dar visai neseniai, atsivėrus laisvos valstybės uždangai, klausėme apie menininkų bei kultūros darbuotojų padėtį kintančiose Lietuvos sąlygose. Šiandien dažnai klausiama, koks ryšys yra tarp kūrybos ir visuomenės, tarp meno ir valstybės. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos visuomenės raida patyrė įvairius lūžius, dėl kurių įvairios visuomenės grupės stengėsi užimti tam tikrą padėtį ir įsitvirtinti. Šiandien, kada visuomenės ir valstybės padėtis tariamai stabilizavosi, kada minėtos grupės susirado sau palankias nišas valstybės užuovėjoje, mes jau pasiryžę kalbėti apie atvirą ir dinamišką visuomenę, paklūstančią ne savęs įtvirtinimo dėsniams, bet natūralioms vertybėms ir laisvos, konkurencingos atrankos principams. Tokiame kontekste iškyla poreikis kalbėti apie menininkus bei kultūros žmones ne kaip apie tam tikros grupės statuso turėtojus, o apskritai apie meną, kultūrą, jų vaidmenį visuomenėje. Šiandien meno bei kultūros svarba visuomenėje yra nuolat konstatuojama ir įrodinėjama, bet tai lieka tik postulatai, kurie po ilgų diskusijų nusėda kaip dulkės ant valdininkų, diriguojančių visam kultūriniam paradui, stalų. O ką kalbėti apie patį menininką ar kultūros žmogų, šiuolaikinius donkichotus ir kvailelius, kurie vis nepavargsta, stengdamiesi įvairiais būdais užsidirbti pragyvenimui ir gauti lėšų tam, kad galėtų sukurti nuostabų meno kūrinį ar „pramušti“ visai tautai svarbų kultūrinį projektą.
2001 metais Vyriausybė patvirtino Lietuvos kultūros politikos nuostatas, o šiandien net pasigirsta klausimų, ar tokia politika iš viso egzistuoja, nes parama ir dėmesys kultūrai yra aiškiai nepakankami. Lietuvių tauta jau pasisakė už stojimą į Europos Sąjungą, bet ar susimąstome, kad kultūra yra kone vienintelė konkurencinga sritis, kurios pagalba mes galime drąsiai žengti koja kojon su kitomis Europos valstybėmis, reprezentuoti save ir komunikuoti su atsiveriančiu pasauliu. Kaip sakė kultūros ministrė Roma Dovydėnienė savo ataskaitiniame pranešime LR Seime, „Europos Sąjunga nereglamentuoja nacionalinės kultūros politikos. Kultūra yra nacionalinių vyriausybių kompetencija. Tokia Europos Sąjungos pozicija pabrėžia, jog niekas kitas mūsų nacionaline kultūra nepasirūpins, kad valstybės narės turi pačios formuoti ir įgyvendinti savo nacionalinę kultūros politiką bei puoselėti savo kultūrinę savastį“.
Taigi kiek mūsų valstybė rūpinasi nacionaline kultūra ir kultūra apskritai? Žinoma, kad valstybė kyla iš kultūros, kuri demokratinėje šalyje turėtų integruoti visas visuomenines struktūras: politines, teisines, ekonomines, socialines, švietimo ir kt. Gaila, bet valdininkai vis dar nenori suprasti jau kone nuvalkiotos tiesos, kad „nebus kultūros, nebus ir valstybės“ . Taip ir norisi atsidusti – kada gi pagaliau valstybės vadovai kultūros plėtrą, jos finansavimo politiką ims vertinti kaip prioritetinę ir strateginių tikslų reikalaujančią sritį ir kada nuo žodžių pagaliau bus pereita prie konkrečių veiksmų? Kultūros ministrė savo pranešime džiaugėsi, kad Vyriausybė ir 2004 metais nacionalinę kultūrą laiko vienu iš savo veiklos prioritetų. Reikėtų suprasti, kad Vyriausybė jau daug metų kultūrą laiko prioritetine sritimi. Tačiau, žvelgiant į konkrečius rezultatus, toli gražu taip nėra.
Šiandien Lietuvos intelektualai vis dar sunerimę diskutuoja apie valstybės vaidmenį kultūros valdyme bei laisvos rinkos galimybes. Nors daugelis Lietuvos politikų ir intelektualų viešai kalba, kad mūsų šalį kai kurios valstybės vengia pripažinti laisvos rinkos zonos šalimi, tačiau jos dėsnius vis dažniau ir aštriau pajuntame, o ypač dabar, kai, tikėkimės, atsivers didesnės tarptautinės rinkos galimybės (nors kai kurie menininkai ir dabar pastarąsias sumaniai išnaudoja). Kad ir kokia ji būtų, Lietuvoje laisvoji rinka egzistuoja, tik jos masteliai yra per maži, kad tokiomis sąlygomis būtų galima remtis amerikietiškos rinkos dėsniais, todėl valstybės parama yra neišvengiama ir tai, atrodo, Lietuvos politikai supranta. Net pačioje Amerikoje, stambiausioje laisvos rinkos šalyje, egzistuoja valstybinės institucijos ir fondai, remiantys kultūrą.
Valstybės parama kultūrai, jos plėtrai demokratinėse valstybėse užtikrina menininkams ir kultūros žmonėms stabilumą, saugumą bei tam tikras laisves, kurias jie praranda, nors ir kaip gražiai skambėtų, laisvos rinkos sąlygomis. Juk ne paslaptis, kad rinkos sąlygomis tarpsta masinė kultūra ir menas, nes didžioji visuomenės dalis visuomet pageidaus pigaus, greito ir lengvo produkto. Tuo tarpu profesionalusis menas ir aukštoji kultūra, neturėdami tokios masinės paklausos, laisvos rinkos sąlygomis yra priversti merdėti arba eiti į menininkų nemėgstamus kompromisus, žlugdančius jų kūrybinius principus ir idealus. Rinkos sąlygomis merdėja ne tik profesionalusis, elitinis menas, bet ir dvasinė, tylioji žmogaus kultūra, kurią jau visai baigia užgožti profaniškai nusiteikusi dauguma, reikalaujanti pompastiškų, vienadienių fejerverkų. O kas laukia žmogaus, anot R.Gudaičio, naršiojančio po šiukšlyną ir mintyse rašančio eiles, kas laukia talentingo poeto, savo lėšomis kelių šimtų egzempliorių tiražu išleidusio savo pirmąją poezijos knygelę, kuri ištirpsta rinkos padiktuotoje aplinkoje, kas laukia tų kelių už savo egzistenciją besigrumiančių leidinių, kurie propaguoja dvasines vertybes, o ne bulvarinio lygio sensacijas ir pan.? O juk jie visi taip reikalingi Lietuvos kultūrai!
Šiandien valstybės parama, laikantis atviros visuomenės principų ir suvokiama kaip mecenatystė, menininkams ir kultūros žmonėms turėtų padėti išspręsti daugelį problemų, o pirmiausia – teisę būti priimtiems ir įvertintiems, teisę nelikti kultūriniame ir ekonominiame pogrindyje. Tuo tarpu vis sparčiau diegiama laisvoji rinka menininkams turėtų būti kaip variklis, kuris skatintų kūrybinę įtampą, neleistų užmigti ant pripažinimo laurų ir sudarytų natūralias konkurencines sąlygas. Atsižvelgiant į tai, valstybės kultūrai skiriamų lėšų mechanizmas įgautų lankstesnes ir efektyvesnes formas, ir valstybės kultūros finansavimas nevirstų socialine šalpa, kaip kad daugelis mano.
Kitas klausimas, ar valstybės kultūros politika, kokią mes šiandien regime, yra pakankamai racionali ir siekianti esmingų pokyčių, kurių svarbą deklaruoja visi, kas netingi. Jau kelinti metai žadama padidinti Kultūros ministerijos reguliavimo srities biudžetą, kuris, apimdamas Kultūros ministerijos, nacionalinių kultūros įstaigų bei Kultūros vertybių apsaugos departamento biudžetus, yra 186 mln. litų ir sudaro 1,7 proc. nacionalinio biudžeto. Pati kultūros ministrė R.Dovydėnienė radijo laidoje „Kultūros savaitė“ teigė, kad jei Kultūros ministerijos biudžetas būtų bent dvigubai ar trigubai didesnis, daugelis problemų nebūtų tokios aštrios ir teigiamų poslinkių būtų kur kas daugiau.
Vienas tokių poslinkių yra Kultūros ministerijos iniciatyva kuriamas programinis finansavimas. Ministrės R.Dovydėnienės teigimu, iš negausaus Kultūros ministerijos biudžeto yra sukurta nemažai programų: „Nevyriausybinių organizacijų kultūros rėmimo programa“, „Teatrų ir koncertinių organizacijų pastatymų programa“, „Tarptautinių festivalių ir konkursų programa“, „Knygų leidybos programa“, „Etninės kultūros ir regionų kultūros projektų rėmimo programa“. (Vienas stambiausių paramos fondų šiuo metu yra Kultūros ir sporto rėmimo fondas, kuris nėra tiesioginė Kultūros ministerijos programa, o sukuriamas nuo tam tikro akcizo mokesčio už alkoholį bei tabaką.) Pastarųjų programų sukūrimas, be abejo, yra teigiamas reiškinys, bet žinant, kad projektams ir programoms finansuoti yra skiriama tik 24 proc., įstaigoms išlaikyti – 52 proc. viso Kultūros ministerijos biudžeto, galima daryti išvadą, kad kultūros padėtis dar ilgai nepasikeis. Tam, kad ji imtų sparčiau judėti į priekį, reikia bendrų politinių sprendimų, kurie būtų priimti aukščiausiu valstybės lygiu ir kuriais būtų suinteresuotos visos ministerijos. Tačiau sunkumai kyla ne vien dėl menko finansavimo ir prioriteto trūkumo. Skaudžiausia ir opiausia problema, dėl kurios pastaruoju metu labiausiai ginčijamasi, yra lėšų paskirstymo sistema.
Vienas neigiamų valstybės kultūros finansavimo politikos bruožų, kurį pripažino net Kultūros ir meno tarybos narys bei Kompozitorių sąjungos pirmininkas Gintaras Sodeika, kalbėjęs radijo laidoje „Kultūros savaitė“, yra tai, kad kultūros paramos kontrolė koncentruojasi tik Kultūros ministerijoje. Jau kelinti metai prie šios Ministerijos veikia naujai sukurta Kultūros ir meno taryba, kuri yra patariamasis organas ir kurios pagrindinė funkcija – kuruoti kultūros institucijoms bei menininkams skiriamas lėšas. Į šią tarybą buvo deleguoti dešimties didžiausių ir seniausių Lietuvos kūrybinių sąjungų bei kelių svarbesnių kultūros įstaigų atstovai. Kultūros ministerija čia tarsi žengė pozityvų žingsnį ir, nusimesdama nuo savęs valstybinių lėšų paskirstymo naštą, ją atidavė kultūrai atstovaujantiems žmonėms. Viskas atrodo labai gražu ir pozityvu, jei ne faktas, kad į Kultūros ir meno tarybą pateko nuo sovietinių laikų monopolines teises uzurpavusių kūrybinių sąjungų bei įstaigų vadovai ir valdininkai, kurie, kultūrologo Almanto Samalavičiaus, plačiai aprašiusio minėtos tarybos sukūrimo principus, teigimu, sudaro „savotišką uždarąją akcinę bendrovę, valdančią valstybinį kapitalą“ ir kurios veiklą jis įvardijo kaip „sprendimo galios privatizaciją“. (Kultūros ir meno tarybos renkama ekspertų komisija kuruoja ir minėto Kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšas.) Nesunku numanyti, kad šios „superorganizacijos“ nariai daugiausia lėšų skiria savoms kūrybinėms sąjungoms ir įstaigoms, o stipendijas gauna jų proteguoti asmenys. Tačiau tarybos nariai, A.Samalavičiaus teigimu, turbūt pamiršo, kad po nepriklausomybės atgavimo susikūrė nemažai naujų ir ne ką mažiau vertingų kūrybinių susivienijimų ir institucijų, kurios taip pat turi teisę į mokesčių mokėtojų pinigus ir teisę būti atstovaujamos taryboje. Tuo tarpu valstybės dotacijų skirstymo mechanizmas šiandien yra virtęs uždaro rato sistema, kurioje tie patys asmenys dalyvauja įvairiose komisijose ir, neatsižvelgdami į objektyvias sąlygas, valstybės lėšas skirsto „savam“ kūrybiniam ratui. Toks mechanizmas yra įsigalėjęs ir Nacionalinių premijų komitete, o ypač Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde.
Anot G.Sodeikos, taip yra todėl, kad Lietuvos kultūrinė bendruomenė nėra didelė. Nesant Lietuvoje pakankamai kvalifikuotų kultūros ir meno žinovų, dažnai atsitinka taip, kad menininkai, kurie neretai yra ir kultūrinių įstaigų vadovai, tampa ir ekspertų grupių bei Kultūros ir meno tarybos nariais. Tačiau yra svarbu ne siauras žmonių, nuo kurių priklauso kultūrai skiriamų lėšų paskirstymas, ratas, bet jų moralinė atsakomybė bei asmeninių interesų pakreipimas sprendžiant visuotinai svarbius kultūros klausimus. Kaip daugelis pastebi, čia jau yra platesnio masto problema, apimanti posovietinio mentaliteto liekanas, kurių įtakoje, anot istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, siekiant asmeninių bei etatinių, partikuliarinių interesų, kultūra yra kaip daiktas, priklausantis Kultūros ministerijai. Jo teigimu, jeigu kas padarytų Kultūros ministerijos veiklos dešimties metų analizę, tai yra išsiaiškintų, kur nusėdo dauguma pinigų, kokios yra pastoviųjų stipendininkų pavardės, kas tas stipendijas skirsto, kaip formuojama taryba ir ekspertų komisijos, vaizdas būtų labai prėskas ir rodytų tokios politikos fiktyvumą. Didžiausia problema, anot jo, kad kultūros kūrėjų ceche dar nėra įvykę mentalinio lūžio. Tam, kad jis įvyktų, reikia nemažai laiko, visos generacijos, kuri gyventų pagal naujus principus, pasikeitimo.
Po nepriklausomybės atgavimo, iškėlus klausimą, ar modernus šių laikų žmogus gali lietuvybėje atrasti tai, ko jam reikia, buvo imta kalbėti apie nacionalinės kultūros sukūrimą, kuri sparčiai modernėjančiame pasaulyje atrastų savo vietą ir skatintų lietuviško mentaliteto stiprėjimą. Bet ar regime konkrečių poslinkių? Nacionalinę kultūrą propaguojančių leidinių projektai yra labiausiai atmetami valstybinių fondų, o į tautodailę dar iki šiol nežiūrima rimtai. Radijo laidos „Kultūros savaitė“ diskusijos apie valstybės kultūros politiką metu paskambinus radijo klausytojui iš Gargždų ir paklausus, ar bus finansuojama tautodailė, žurnalistė sureagavo gana tipiškai: „Ak, ta tautodailė“. Tarsi būtų sakoma: mes čia diskutuojame tokiais svarbiais kultūros politikos klausimais, apie O.Koršunovo teatro rėmimo peripetijas, o tu čia, žmogau, lendi su savo tautodaile. Tokia pozicija egzistuoja, ir kol ji bus, mes nesukursime ne tik nacionalinės kultūros, bet neturėsime ir regioninės, etninės kultūros.
Šiandien niekam nekyla abejonių, kad kultūros finansavimas yra sukoncentruotas Vilniuje, tuo tarpu kitų miestų ir miestelių kultūrininkai atsidūrė marginalinėje pozicijoje. Nors 2002 metais buvo patvirtinta Regionų kultūros plėtros programa, ji išlieka tik popieriuje, o mažų miestelių kultūros projektai bei ten kuriančių žmonių menas ir toliau nesusilaukia reikiamo dėmesio. Kultūros ministerija dažniausiai remia valstybinį meną, kuris yra ne kas kita, o profesionalusis menas. Aišku, toks menas natūraliai koncentruojasi sostinėje, tačiau iškyla yra kitas klausimas: ar profesionalusis menas yra visa kultūra? E.Aleksandravičiaus teigimu, apie kokios nors tautos kultūrą galima spręsti ne pagal sostinių finansuojamų institucijų blizgesį, bet pagal tai, kuo gyvena nedidelio miestelio mokytojas, fermeris, smulkus biznierius, kaip jie leidžia savo laiką, kuo domisi ir į kokius renginius susirenka. Kalbant apie šiandieninę kultūros situaciją, įvairūs renginiai, festivaliai, projektai sostinėje „suryja“ visus kultūrai skirtus pinigus, tuo tarpu rajonų bibliotekose nėra net Lietuvoje išleistų knygų, o kaimo vaikai nėra matę kompiuterio. Tad apie kokią kultūrą čia galima kalbėti? Prie to prisideda ir stambioji žiniasklaida bei didieji kultūriniai savaitraščiai, populiarindami tik didžiųjų miestų kultūrinius įvykius ir pamiršdami, kad reikšmingi dalykai vyksta ne tik sostinėje, bet ir atokiuose Lietuvos miestuose.
Kalbant apie kultūrinę spaudą, reikėtų pasakyti, kad kai kurie literatūriniai savaitraščiai, konkuruodami su kitais kultūriniais leidiniais ir spausdindami perdėm įmantrias, eiliniam skaitytojui nesuprantamas recenzijas, mano formuojantys kultūrinius procesus ir meninį skonį. Tačiau, J.Marcinkevičiaus žodžiais tariant, iš tiesų tai yra kūrybinių organizacijų ir jas aptarnaujančių kritikų leidiniai, iš valstybės gaunantys nepagrįstai dideles dotacijas, nes tų leidinių niekas, išskyrus „savuosius“, tai yra tos srities žinovus, neskaito.
Ir taip galima pasakyti ne vien apie recenzijas. Ar ne laikas būtų valstybės pareigūnams iš tiesų susirūpinti meno edukacija ir valstybės lėšas investuoti į tokius leidinius, kurie daug geriau ir prieinamiau atspindėtų kultūrinį vyksmą Lietuvoje?
Ypač neaiški padėtis yra valstybės finansuojamų knygų leidyboje. Atrankos kriterijai yra visiškai nesuprantami. Daugiausia paramos susilaukia didžiųjų, monopolijomis tapusių, leidyklų, tokių, kaip “Vaga”, UAB “Aidai-Echoes”, “Tyto alba” siūlomos knygos, kurių svarbą visuomenei ir meninį lygį ne visuomet galima vienareikšmiškai paaiškinti. Tuo tarpu didelė dalis tikrai vertingų knygų lieka „už borto“. Kuo, pavyzdžiui, yra aktualios pastarųjų leidyklų knygos, dažnai dominančios tik kelis vienos ar kitos srities specialistus, o dažnai tik pačius leidėjus ar autorius, už žymaus vokiečių kultūros ir istorijos filosofo O.Spenglerio kapitalinį veikalą „Europos saulėlydis“, kuris „kompetentingos“ ekspertų komisijos buvo atmestas ( beje, to atmetimo motyvų komisija negali paaiškinti). Juk šios knygos išleidimas, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, prisidėtų prie informacinės visuomenės švietimo funkcijų vykdymo. O gal Kultūros ministerijos „činovninkai“ ar „ekspertai“ iš Kultūros ir sporto fondo bei Kultūros ir meno tarybos įsitikinę, kad Lietuvai stojant į ES tokia pažintis su Europos kultūros ištakomis nereikalinga, geriau, pavyzdžiui, Lietuvos skaitytojams verta sužinoti tik apie LDK dvasininkus XIV-XVI amžiuose? Būtent tokią knygą, dominančią gal tik mažą dalį istorikų, Kultūros ministerija parėmė net 14 tūkst. litų. O ar daug skaitytojų galės surasti aštuoniais tūkstančiais litų paremta E.Geisto knyga „Dienoraštis Lydai“? Nejaugi ją galima laikyti gilesne ir įžvalgesne už Alvino Tofflerio intriguojantį veikalą „Ateities šokas“, numačiusį daugybę sudėtingų prieštaravimų mūsų informacinėje visuomenėje? Tokių pavyzdžių – begalės! Visas įvairių ekspertų, komisijų, tarybų ar kultūros žinovų „darbas“ susiveda tik į leidyklos „vardo“ garsumo pateisinimą. Ir kaipgi tada gali nesuabejoti eksperto komisijų kompetentingumu?
Nors ir yra teigiamų poslinkių, dabartinė kultūros padėtis, atsižvelgiant į menką jos finansavimą, politikų nedėmesingumą bei neatsakingą valstybinių lėšų paskirstymą, išlieka miglota, o ateitis, kaip visuomet, pažymima dideliu klaustuku, todėl belieka tikėtis, kad sąmoningumas ir atsakomybė nugalės.

Lina KLUSAITĖ

© 2003"XXI amžius"