Dienos, pakeitusios Lietuvą
|
1989 m. rugpjūčio 23
d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, susiėmę už rankų,
nutiesė gyvą Baltijos kelią |
|
Proletariato vado paminklas
1991 m. rugpjūčio 23 d. iškeliauja
iš Lukiškių aikštės |
|
1989-ųjų birželio 11-ąją
Vilniaus Vingio parke įvyko Sąjūdžio surengtas mitingas-susitikimas
su SSRS liaudies deputatais, sugrįžusiais iš suvažiavimo
Maskvoje. Dalyvavo apie 70 tūkstančių žmonių
Algirdo Sabaliausko (ELTA)
nuotraukos |
1988-ųjų birželio 3-ioji, be abejonės,
įeis į Lietuvos istoriją kaip viena lemtingų dienų, kai Vilniuje,
Mokslų akademijos salėje, įvyko legendinio Sąjūdžio gimimas. Tame
susirinkime buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai,
kurie turėjo koordinuoti atskirus jau anksčiau susikūrusius įvairius
inteligentų klubus Tauta ir istorija, Menas istorinių lūžių
laikotarpyje, Talka, Žemyna ir kt. Įdomu, kad jau kitą dieną
mirtinai išsigandęs LKP centro komiteto biuras svarstė, ką daryti
su tais išsišokėliais. Ypač pasimetęs buvo tuometis LKP pirmasis
sekretorius R.Songaila. Be abejonės, Lietuvos Sąjūdžio susikūrimą
lėmė ir kaimyninės Estijos Liaudies fronto pavyzdys. Sąjūdis iškart
susidūrė su kliūtimis, tačiau, nepaisydamas nepatyrimo, įgūdžių
stokos, jis iš pat pradžių ėmėsi ryžtingos veiklos. Tai ypač išryškėjo
renkant delegatus į XIX SSKP partinę konferenciją Maskvoje.
Faktiškai niekas tų delegatų nerinko, o juos paskyrė LKP centro
komitetas. Pasak prof. V.Landsbergio, buvo rimto pagrindo rimtai
susirūpinti, kas bus Maskvoje ir kuo gali baigtis partinė konferencija.
Todėl Sąjūdžio vadovai ir pakvietė į sostinės Katedros aikštę
konferencijos delegatus bei aiškiai nurodė, kaip jie turi elgtis.
Tiesa, pasirodyti prieš daugiatūkstantinį mitingą drįso tik nedidelė
dalis delegatų. Kiti neišdrįso. Netgi partiniai funkcionieriai
suvokė, kad Sąjūdžio surengtos jų palydos yra ir įpareigojimas.
Kalbėdamas Sąjūdžio mitinge-susitikime su XIX sąjunginės partinės
konferencijos delegatais prof. V.Landsbergis pareiškė: Šiandien
yra klausimas, jis kyla, natūraliai kyla spaudoje, susirinkimuose,
jis ir šiandien čia, be abejo, yra iškilęs: delegatai, tie, kurie
yra čia, ir tie, kurių čia, deja, nėra, kam jie atstovauja? Kokie
buvo tie rinkimai? Manau, kad ir respublikos vadovybė yra pajutusi
tam tikrą klaidą, tikiuosi ir tam tikrą gėdą, ir galbūt tai yra
garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai
Lietuvoje. Taigi, nenorėdami užgauti tokioje padėtyje atsidūrusių
žmonių, mes vis dėlto konstatuojame, kad jie nėra čia esančių
ir visų kitų mus remiančių delegatais. Bet jie gali tapti mūsų
delegatais. Tačiau svarbiausia kitkas. Jeigu delegatai grįš iš
Maskvos priėmę, kartu su kitais delegatais, žmonėms ir Lietuvai
gerus nutarimus, mes pasakysime: tai buvo mūsų delegatai. Jeigu
ten bus priimti blogi nutarimai, bet Lietuvos delegatai balsuos
prieš arba išeis iš balsavimo, mes pasakysime: ten buvo mūsų delegatai.
Aišku, V.Landsbergis ir kiti Sąjūdžio žmonės nedėjo daug vilčių,
bet vis dėlto partiniai funkcionieriai išsigando. Na, o Lietuvos
visuomenės susitelkimo ir konsolidacijos naudai išėjo nelemtoji
1988 metų lapkričio mėnesio LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija,
nepriėmusi Konstitucijos pataisų ir dar kartą paskatinusi žmones
nepasitikėti niekieno nerinktais deputatais. Paskutinis etapas
Sąjūdžio užtikrintai laimėti rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą,
kuriuose tauta išreiškė itin didelį pasitikėjimą Sąjūdžiu.
Vėliau buvo masiniai mitingai Vingio parke, pagaliau nustebinęs
pasaulį Baltijos kelias, 1988 m. spalio 22 d. Sąjūdžio Steigiamasis
suvažiavimas.
Beje, Baltijos tautų kova, Sąjūdžio ir Latvijos bei Estijos Liaudies
frontų veikla už nepriklausomybę, nepaisant JAV kongresmenų atskirų
pareiškimų paremiant tuos siekius, Vakaruose susilaukė nevienareikšmiško
traktavimo. Štai 1989 m. vasario 6 d. įvyko Sąjūdžio vadovų ir
Europarlamento atstovų susitikimas, kuriame buvo paliestas ir
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas. Europarlamentarai
išreiškė nuomonę, kad dabartiniu metu nepriklausomos Lietuvos
valstybę galima kurti tiktai vykdant etapinę, nuoseklių žingsnių
politiką, reorganizuojant SSRS į suverenių respublikų sąjungą.
Didesnė dalis Sąjūdžio atstovų labai griežtai pasisakė prieš tokią
politiką ir pateikė deklaraciją, kurioje buvo patvirtintas ir
aiškiai apibrėžtas lietuvių tautos noras siekti nepriklausomybės
tiesiogiai, apeinant vadinamąjį konfederacinį etapą. Dar daugiau,
tame susitikime vienas Europarlamento narys savo pasisakymą užbaigė
retoriniu klausimu: ką gali duoti pasauliui nepriklausoma Lietuva?
Deja, tokių nuomonių demokratiniuose Vakaruose buvo ne tiek jau
mažai. Tačiau Sąjūdis, pirmiausia prof. V.Landsbergis, buvo nepalenkiamas.
Buvo pateikta gausių pavyzdžių apie Afrikos ir kitų tautų pokario
metais atgautas nepriklausomybes, kurios, pasaulio demokratinių
jėgų palaikomos, dygo kaip grybai po lietaus. Todėl Lietuvos Sąjūdžio
vadovai aiškiai pasakė, jog visiškai nesuprantama, kodėl Lietuvai
ir kitoms Baltijos valstybėms rekomenduojamas dominijų statusas
metropolijos prieglobstyje. Taigi keistai ir įžeidžiančiai skambėjo
klausimas, ką nepriklausoma Lietuva gali duoti pasauliui. Tai
rodo dalies to meto Vakarų politikų visišką nesusigaudymą situacijoje.
Juk po nesuskaitomų išmėginimų ir kraujo aukų atsibudusi lietuvių
tauta buvo panaši į sunkų ligonį, iš kurio, tuojau po persirgtos
ligos stalinizmo kalėjime, reikalaujama įnašo į pasaulio tautų
ekonominį, politinį ir kultūrinį potencialą. Taigi, praėjus penkiolikai
metų, vis dar neparašyta Sąjūdžio istorija. Tačiau kad Sąjūdis
sukėlė siaubą Kremliuje, visiems gerai žinomas faktas. Ypač tai
išryškėjo 1989 m. gruodžio 25-26 d. įvykusiame SSKP centro komiteto
neeiliniame plenume, kuriame buvo svarstomi Lietuvos separatistų
reikalai. Lietuvos komunistai buvo kaltinami pasidavę masiniam
Sąjūdžio spaudimui ir paklusę nacionalistinėms jėgoms. Puolė visi
SSKP CK politbiuro nariai, pradedant M.Gorbačiovu, politbiuro
nariais R.Medvedevu, J.Masliukovu ir kitais, jiems talkino draugai
iš Lietuvos M.Burokevičius, buvę LKP CK sekretorius V.Baltrūnas,
J.Kuolelis. O SSRS KGB pirmininkas V.Kriučkovas atvirai gąsdino
teigdamas, kad įvykiai Lietuvoje sudavė didelį smūgį persitvarkymui
ir visai Sovietų Sąjungai. Pasak V.Kriučkovo, Lietuvos nacionalistai
smogė partijai, kaip tai buvo padaryta Vengrijoje, Lenkijoje,
Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje: Darydami spaudimą socializmui
priešai pirmiausia kenkia partijai, o visa kita subyra automatiškai,
- kalbėjo V.Kriučkovas. KGB vadui labai nepatiko, kad Lietuvoje
keičiami gatvių ir aikščių pavadinimai. Esą labai daug Lietuvai
gero padariusių rusų karvedžių Suvorovo ir Kutuzovo gatves ketinama
pervardyti lietuviškų nacionalistų vardais. Tuomet net demokratinė
Maskvos spauda rašė, jog gal kam ir yra šventi Suvorovo bei Kutuzovo
vardai, bet ne lietuviams. Juk Suvorovas buvo lietuvių tautos
budelis, kuris malšino Kosciuškos sukilimą su nepaprastu žiaurumu.
O Kutuzovas buvo generalgubernatorius. Plenumo dalyviai citavo
Sąjūdžio veikėjo Kazimiero Motiekos atsakymą į reikalavimus paklusti
centrui. Lietuvos komunistų partijos sekretorius (ant SSKP platformos)
V.Švedas plenume užsipuolė K.Motieką, pasakiusį: Centre galima
priimti bet kokius sprendimus, mes turime savo respubliką ir savo
Konstituciją, ir mes ja vadovausimės.
1990 metais, prieš pat nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, prof.
V.Landsbergis rašė: Laivas plaukia pirmyn, o aplink raibuliuoja
vanduo. Yra įsižiūrėjusių į raibulius gal svaigsta galvos, gal
rodosi koks netikrumas, yra ir nebematančių laivo, kuriuo plaukia.
Arba laive apžiūrinėjančių kokį varžtelį ir susirūpinusių, kad
jis nepakenktų, kai reikės plaukti. O laivas praskiria bangas,
jo vardas Lietuvos Atgimimas. Jo variklis Sąjūdis ir palankūs
epochos vėjai.
Petras KATINAS
© 2003"XXI amžius"