Slenkstis peržengtas? Ar
tikrai?
Mintys eurointegracinei euforijai praėjus
Pavasaris atnešė ne tik šilumą.
Sulaikę kvapą, nuščiuvę ir susikaupę laukėme referendumo pabaigos.
Neskubiai, kiek pasibrangindami, mūsų valstybės piliečiai pareiškė
savo norus. Kai kurie politikai dar netikėjo teigiama balsavimo
baigtimi. Televizijos ekranuose pirmosios balsavimo dienos pavakare
pasirodę šalies vadovai pakartotinai paragino išreikšti savo pilietinę
valią. O prekybos tinklo atstovai žmones viliojo alumi ir skalbimo
milteliais.
Būgštauta be reikalo. Referendumo baigtis buvo nulemta dar prieš
prasidedant agitacijai. Žmonėms siūlyta medžiaginė gerovė. Kas
jos atsisakys? Dvejonių kilo tik dėl nevykusios eurooptimistų
propagandos. Ar nebus persūdyta? Kadangi ES skeptikų žiniasklaidos
kanaluose beveik nesimatė, o mus balsuoti už dažniausiai ragindavo
sotūs ir savimi patenkinti kanceliarijų klerkai, galima buvo pagalvoti,
kad tokią eurogerovę jie sau jau susikūrė. Tai kartais net erzino.
Bet viskas pasibaigė gerai. Slenkstis peržengtas, Europa panosėje.
Ir staiga sujudo sudundėjo žemdirbiai. Arogantiškojo V.Uspaskich
parašų rinkėjai atnešė maišus parašų lapų. Pasienio kelius užblokavo
įpykę žemdirbiai, o jų vadovas, geras Prezidento bičiulis, ėmė
ir atsigulė į ligoninę. Atsitiktinumas? Gerai suplanuota akcija?
Ar dar kažkas? Yra dėl ko pasukti galvas politikos analitikams.
Kadangi nuo referendumo mus jau skiria beveik mėnuo, galime į
jį pažvelgti kiek šalčiau ir be emocijų ar pagiežos. Lietuvos
gyventojai pasisakė už Europą. Bet ar mes suvokiame, kur atėjome?
Ko siekėme ir kaip norėtume gyventi?
Tai svarbiausias šių dienų klausimas. Po referendumo mažai kas
pasikeitė. Nei eurais, nei saldainiais lyti pirmadienį nepradėjo.
O ir džiaugsmą pakeitė nerimastingas laukimas. Balsuota už viltį
gyventi geriau. Bet tas geresnis gyvenimas neateis šiandien ar
rytoj. Jo teks palaukti.
Lietuvoje jau yra kategorija žmonių, kurie gyvena europietiškai.
Tai mūsų valdininkija, kurios daugumą sudaro tos pačios pokomunistinės
nomenklatūros atstovai ir jų atžalos, giminės ir pažįstami. Netikėkite,
kad valdančioji dauguma nenori į Europą. Jie tikrai į ją nori
Jie persitvarkė. Tokia buvo dvylikos metų ekonominio sąmyšio prasmė.
Jie viską suprivatizavo. Senos pažintys, savo klano ir giminystės
ryšiai sustatė visuose postuose reikalingus ir savus. Švogerių
respublika.
Ar galėjo būti kitaip? Į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Bent
jau dabar. Bet ir likti ten, kur buvome, nebuvo prasmės. Todėl
tikrasis žingsnis į Europą dar nežengtas. Jis bus ilgas ir skausmingas.
Į Europą panoro įsijungti korupcijos persmelkta, ekonomiškai nesusiformavusi
ir buvusiųjų kompartijos bosų valdoma posovietinė Rytų Europos
respublika, savo pragyvenimo lygiu lygintina tik su Afrikos šalių
lyderėmis. Ji vadinasi Lietuva. Kažkada ši maža, bet išdidi respublika
buvo tas dinamito užtaisas, kuriam sprogus suaižėjo sovietinė
imperija, tautų kalėjimas. Bėgo metai ir išsivadavimo euforiją
pakeitė nykios buities ir dar nykesnės būties slogutis. Pasigirdo
murmėjimas. Štai čia ir pasirodė Europos Sąjungos idėja.
Žmonės patikėjo politikais. Žinant mūsų skepticizmą, tai tikrai
neeilinis įvykis. Kartu būtina pastebėti, kad tai, ko gero, paskutinė
proga politikams atgauti visuomenės pasitikėjimą. Ar ji bus išnaudota?
Tai jau visai kitas klausimas.
Mes privalėsime keistis. ES nėra labdaros organizacija. Ekonominę
transformaciją neišvengiamai lydės skausmingi socialiniai pokyčiai.
Visų pirma jie palies kaimo gyventojus. Visi žino, kad žemės ūkiu
Europoje užsiima nuo vieno iki penkių procentų kiekvienos ES narės
gyventojų. Lietuvoje tokių žmonių yra apie penktadalį. Jie turės
persikvalifikuoti pirmiausia. Bepigu integruotis, tarkim, lenkams,
kur gyvos individualaus ūkininkavimo tradicijos, kur nebuvo kolūkių.
Ar sugebės per keletą metų persiorientuoti keli šimtai tūkstančių
žmonių?
Po kaimo ateis ir miesto eilė. Sovietmečiu pristatytų didžiulių
fabrikų niekam nereikia. Netgi kažkada buvę kvalifikuočiausi Sovietų
Sąjungoje mūsų specialistai per šį dešimtmetį prarado savo įgūdžius,
o ir mokslas nestovi vietoje. Dažnai su Lietuva lyginama Airija
nestatė naujų pramonės įmonių, o orientavosi į naujas pažangias
informacines technologijas. Mūsiškiai šito dar nesuvokia. Vis
išgirstame niūrius padūsavimus apie sužlugdytą pramonę. Bet kam
jos reikia? Kas pirktų tokio lygio pramonės produkciją? Juk buvusioje
SSRS moderni buvo tik karo pramonė, o visos kitos gamybos šakos,
ypač plataus vartojimo prekių, buvo atsilikusios dviem trimis
dešimtmečiais. Kaip tame sename anekdote Sovietų Sąjungoje gaminamos
mikroschemos buvo
didžiausios pasaulyje.
Viskas bus kitaip. Bet turėsime keistis ir mes patys. Nereikia
būti dideliu orakulu, kad nuspėtum, jog džiugesį greitai pakeis
lengvo nusivylimo atodūsiai. Tikėkimės, kad jie netruks ilgai
Dar lieka viltis, kad su atėjimu į Europą pradės sekti ir mūsų
valdžios vyrų korupcijos liūnas. Juk kai išgirsti, kad suįžūlėję
ekssuvirintojai įsigudrina net Europos paramą padalyti savoms
įmonėms, ima siutas ir norisi griebtis šakių. Gelbėk, Europa
Darius VILIMAS
© 2003"XXI amžius"