Kuo būti?
Beskubėdami į ES, visą dėmesį
sutelkėme pasakojimams, kaip ten, Europoje, bus gerai. Milžiniška
agitatorių armija pasakojo neišmanėliams piliečiams, kokios gėrybės
mūsų laukia, kaip toje organizacijoje suklestės mūsų šalies ūkis,
mokslas ir švietimas, pakils pragyvenimo lygis. Bet referendumas
baigėsi. Lietuviai kirto finišo juostelę su neblogu rezultatu.
Gal jau metas stabtelėti ir pagalvoti, o ką mes toje Europoje
veiksime? Kokią mes matome Lietuvą Europoje ir kokią Europa mus
norėtų matyti?
Euroskeptikai dažnai lygina ES su buvusia SSRS. Be dvi dienas
trukusio balsavimo, tarp 2003iųjų ir 1940 metų didesnio išorinio
panašumo mes nematome. Tiesa, oponentai kalba apie masinę kultūrą,
vadinamąjį kičą ir anglų kalbos invaziją. Apie tai reikėtų pakalbėti
plačiau.
Europos Sąjunga yra lygių ir savarankiškų valstybių sąjunga. Šitą
faktą labai nenoriai prisimena dabartinis politinis šalies elitas,
kurio dauguma augo dar sovietmečio sistemoje. Matyt, tuo metu
įgautas kompleksas prieš vyresnįjį brolį (tada juo buvo Rusija)
uždėjo neišdildomą antspaudą ant daugelio euroentuziastų kaktų.
Tik šiandien rytinį kaimyną pakeitė drebulys prieš Briuselio biurokratus.
Kinkadrebystė užkrečiama kaip SŪRS virusas. Žiūrėk, jau ir dreba
koks garbus Lietuvos diplomatas prieš arogantišką kaimynų emisarą.
Ko norėti iš valdininkų, jei patys valstybės vadovai užsienyje
mėgsta atsiprašinėti dėl būtų ir nebūtų nuodėmių. Krūpčiojama
dėl mokyklų skaičiaus, dėl pavardžių rašybos ar gatvių pavadinimų.
Krūpčiojama dėl tranzito ir pilietybės. Vis bijoma įžeisti, užgauti
kaimynus arba strateginius sąjungininkus. Bet kodėl taip nesielgia
kitos šalys?
Žinoma, tai yra principinis ginčas. Jei jau Lietuva nori būti
tik ES teritorija, tada dabartinis kosmopolitinis mūsų valstybės
kursas yra teisingas. Europa mus priima irgi ne dėl kažkokių sentimentų.
Mes esame naujos rinkos ir gana pigi, bet kartu ir santykinai
kvalifikuota bei darbšti darbo jėga. Tačiau yra dar vienas dalykas.
Europos Sąjunga yra nepriklausomų valstybių junginys. Ir kiekviena
jos narė, vos tik paliečiami jos nacionaliniai interesai, tuoj
pat aršiai gina juos visais įmanomais būdais. O mūsiškiai vadai
ir ekspertai tebesivadovauja senu šablonu, kad kažkas kitas už
mus išspręs visas mūsų problemas. Užtenka tik įstoti į ES, ir
viskas išsispręs.
Šis požiūris ydingas ir senoviškas. Jis paveldėtas iš išvystyto
socializmo epochos. Bet dabar juk kiti laikai
Naujosios lietuvių tautos intelektualai, prisiskaitę verstinės
literatūros, kurios daugumą sudaro tų pačių liberalių kosmopolitų
kūryba, jau geras dešimtmetis kalba ne apie lietuvių tautą, o
apie Lietuvos tautą. Pamenate, kaip šį terminą mėgsta mūsų vadovai?
Vienok tą tautą žymiai lengviau sukonstruoti savo galvose, negu
pamatyti ją realybėje. Pilietinės visuomenės kūrimas tebėra embriono
fazėje, ką puikiai iliustruoja kaskart prieš Seimo rinkimus pasirodančių
naujų politinių mesijų ir burtininkų ordos. Visi suvokia partinės
sistemos krizę, tačiau rinkėjai ir toliau atkakliai balsuoja ne
už rimtas politines partijas, o už į blizgančius popieriukus įvyniotus
tuščius pažadus. Tai kurgi ta naujoji pilietinė Lietuvos tauta?
Ar ji nėra svajonė, tik fantomas kelių arogantiškų politologų
ir sociologų galvose?
Realybės ir geidžiamybės atotrūkį puikiai iliustruoja ir patys
mūsų politikai. Šioje srityje nepranokstami yra šios kadencijos
Seimo nariai. Lietuvos politikai turėtų atstovauti savo valstybės
interesams, tačiau štai vienas lietuvis Europoje kažkodėl dubliuoja
rusų parlamentarų pasisakymus Čečėnijos klausimu, nors Lietuvos
pozicija čia visai kitokia. Kitas garsus Seimo narys karštai kovoja
už žemaičių tautybės įvedimą, bet labai nustemba ir suglumsta,
sužinojęs, kad tarpparlamentinėje asamblėjoje teks ginti Lenkijos
lietuvių teises. Kaip sakoma, mes to nesimokėme, to mums neuždavinėjo.
Po to jau ir nereikia stebėtis, kad, pavyzdžiui, pašalpas už priverstinį
darbą hitlerininkams Lietuva vienintelė iš Baltijos šalių gauna
per
Rusiją. Mat taip kažkada nusprendė vienas URM klerkas.
Lietuvos politinis elitas sunkiai besuvokia, prieš kokius milžiniškus
uždavinius jis stovi. Teks mokytis patiems ir mokytis, kaip įveikti
ilgaamžį tarnavimo svetimiesiems įprotį. Reikės išmokti atstovauti
savo valstybės interesams. Čia labai padėtų ir gera dozė sveiko
tautinio egoizmo, ginant Lietuvą. Kaip sakoma, draugystė draugyste,
o savi marškiniai arčiau kūno. Tokių savybių, deja, šiandien trūksta
dažnam mūsų valstybininkui.
Lietuva mokysis ir augs. Vargu ar savosios tautinės savigarbos
supratimas ateis per dieną, mėnesį ar metus. Turi praeiti dešimtmečiai,
palengva pasikeisti kartos, išaugti nauji Lietuvos piliečiai
žmonės su savigarba, besididžiuojantys savo šalimi, o ne ilgesnio
rublio ieškotojai, kaip žiurkės plūstantys po užsienio valstybes,
niekinantys savo istoriją ir savo kalbą.
Tai nėra optimistiniai svaičiojimai. Tai užduotis rytdienai, jei
nenorime tapti dirbtinų regionų (kažkodėl tokius projektus labai
propaguoja kai kurie mūsų kaimynai) konglomeratu ar betaučių sočių
euromiesčionių minia.
Povilas STRAPŠYS
© 2003"XXI amžius"