Horizontai

Nuo kryžiaus karų iki rugsėjo 11-osios

Džonatanas Railis Smitas

Ar šių dienų Vakarų kultūros ir islamiškojo pasaulio kova yra reakcija į kryžiaus karų ekspansiją į Rytus prieš tūkstantį metų? Į šį klausimą kartu pabandė atsakyti katalikiško tinklalapio redaktorius iš Minesotos Timas Dreikas ir istorikas Džonatanas Railis Smitas.
Dž.R.Smitas baigė Itono koledžą, vėliau - Kembridžo universitetą. Jis yra penkiolikos knygų apie kryžiuočius autorius, Kembridžo universiteto religijos istorijos profesorius bei Artimųjų Rytų ir islamo studijų pirmininkas. Praėjus daugiau nei metams po tragiškų įvykių JAV, jis skaitė paskaitą Old Dominion universitete, siedamas praeities ir dabarties įvykius, po to davė interviu „The Catholic World Report“ bendradarbiui T.Dreikui.

Kodėl susidomėjote būtent kryžiaus karų istorija?

Baigdamas mokyklą patekau į rinktinę istorikų grupelę, kuriems buvo leidžiama mokytis, ko jie nori, ne pagal bendrą programą. Aš labai domėjausi Bizantijos istorija, todėl nutariau apie tai rašyti pranešimą. Mokyklos bibliotekos Bizantijos skyriuje aptikau Stiveno Runcimano knygą apie kryžiuočius. Aš ją ryte prarijau! Pabaigęs mokyklą galėjau rinktis praktiką pas Kembridžo profesorių ekspertą. Kaip tik čia išryškėjo mano aistra.

Taigi papasakokite, kokie buvo kryžiaus karai?

Šį klausimą uždaviau sau: kodėl buvo kryžiaus karai? Mano pirmosios dvi knygos yra apie karinius šv. Jono iš Jeruzalės įsakymus. Peržengęs trisdešimtuosius metus, supratau, kad, turėdamas didžiulį akademinį krūvį, nepajėgsiu atlikti tyrimų, todėl iš visiškos nevilties ėmiau publikuoti savo paskaitas. Vėliau jos tapo viena žymiausių mano knygų „Kas buvo kryžiaus karai“.
Ši knyga sukėlė kur kas daugiau šurmulio nei aš drįsau tikėtis, nes joje išdėstyti argumentai atnaujino debatus dėl sąvokos „Kryžiaus karas“. Kaip jūs paaiškintumėte šį žodį? Iš esmės, jį skirtingai aiškina keturios istorikų kategorijos: generalistai, populiaristai, tradicionalistai ir pliuralistai.
Generalistai, kurių šiandien yra labai nedaug, tiki, kad bet koks karas, kurį Dievo vardu pradeda katalikai, yra kryžiaus karas. 1950-aisiais buvo „madinga“ manyti, kad dalyvavimas kryžiaus karuose priklausė nuo masinio entuziazmo, valstiečius ir plikbajorius apėmusios euforijos, o ne nuo aukštuomenės, kuri pati turėjo derintis prie pastarųjų. Ši populiaristų nuomonė nebeturi jokios įtakos šiandien.
Tradicionalistai ir pliuralistai tiki, kad kryžiaus karai buvo piligriminiai karai, paskelbti popiežiaus Kryžiaus vardu, kuriuose dalyvavo savanoriai, norėdami gauti įvairių privilegijų, dažniausiai – indulgencijų. Tik tradicionalistai mano, kad kryžiaus karų tikslas buvo atsikovoti ir apginti nuo klaidatikių Jeruzalę, o pliuralistai mano, kad kryžiaus karai Europoje vyko: Ispanijoje - prieš maurus, Baltjos pajūryje - prieš pagonis, Rytų Europoje - prieš mongolus, centrinėje Europoje - prieš eretikus ir schizmatikus bei politinius popiežiaus valdžios oponentus.
Mano knygoje stengiamasi į kryžiaus karus pažvelgti iš pliuralistinės pozicijos. Bėda ta, kad daugelis istorijos veikalų ir vadovėlių nepajėgūs apibrėžti šios sąvokos. Amerikos mokslininkų parašyta šešių tomų kryžiaus karų istorija taip pat nenurodo, kas yra kryžiaus karai.
Galbūt apibrėžimas, kurį pateiksiu, tėra tik modelis, o modeliai greit paneigiami, tačiau pozicija, kurią palaikau, yra stabili. Mano nuomone, kryžiaus karai - tai piligriminiai karai, paskelbti popiežiaus, kuriuose dalyvavo kryžiaus ženklu pasidabinę tam tikrų privilegijų siekiantys savanoriai, savo kovą nukreipę prieš Bažnyčios priešus.

Kokias mąstymo klaidas žmonės daro kalbėdami apie kryžiaus karus?

Jų daug! Pirmiausia, kad kryžiaus karai turi ne ideologinius, o ekonominius motyvus. Daugelis tiki, kad Kristaus vardu buvo užmaskuoti grobikiški kolonizavimo tikslai. Tačiau, galvą guldau, nė vienas tą laikotarpį analizavusių istorikų tokios hipotezės nekėlė. Ji pirmiausia buvo iškelta K.Markso teorijoje ir liberalios ekonomikos istorijoje 1920-iaisiais. Iki 1950 metų nė vienas istorikas šios idėjos nepripažino. Pastaruosius dvidešimt intensyvaus darbo ir tyrinėjimų metų paskyriau siekdamas įrodyti, kad kryžiaus karai pirmiausia buvo pagrįsti stipria ideologine motyvacija ir tik maža dalimi - ekonomine nauda. Antras klaidingas manymas yra tas, kad Popiežius atsiprašė už kryžiaus karus. Jis neatsiprašė ir net negalėjo to padaryti. Nebent galėjo atsiprašyti už kai kurių kryžiuočių veiksmus. Ne mažiau nei šešios bažnytinės tarybos įteisino kryžiaus karus ir manė esančios teisios. Vienintelis būdas, kuriuo Popiežius galėjo atsiprašyti, - tai pripažinti Bažnyčią neteisia. O tai - neįmanoma.

Ar požiūris į kryžiaus karus kito istorijos raidos procese?

Vien jau per mano gyvenimą tas požiūris gerokai kito. Prieš penkiolika metų manyta, kad kryžiaus karai buvo nukreipti prieš musulmonus, o dabar nuomonių spektras prasiplėtė.
Kryžiaus karai truko kelis šimtmečius ir baigėsi Portugalijos karaliaus Sebastijono žygiu į Maroką 1570-aisiais bei Ispanijos karaliaus Armado Nenugalimojo kryžiaus karu prieš anglus 1588-aisiais.
Tačiau realiai kryžiaus karų istorijoje taškas nebuvo padėtas. Skirtingomis formomis jie peraugo į kryžiaus karų lygą. Kryžius - visos krikščionybės simbolis. Lygą sudarė valstybės, kurioms popiežius suteikė aljanso teises. Šventoji lyga (1684-1699) padėjo Balkanų šalims išsilaisvinti iš turkų jungo.
Vėliau jau mutavusią kryžiaus karų formą galima įžvelgti Maltos kovoje prieš Napoleoną. Kryžiaus karus skatino teologijos dalykai, o ne materialinės ir ekonominės paskatos.

Kokia yra loginė krikščionybės ir karo jungtis?

Daugeliui mūsų, jei nesame pacifistai, priimtini teisingo karo principai. Naujoji teisingo karo teorija remiasi dviem prielaidomis. Pirmiausia teigiama, kad karas ir smurtas yra blogis ir gali būti pateisinamas tik tada, kai tarnauja vardan didesnio blogio sunaikinimo. Antra, manoma, kad Dievui rūpi tik žmonių gerovė ir pats žmonijos išlikimas - į karą ir jo pasekmes Dievas nesikiša. Kol kas nėra nustatyta, kokio senumo yra ši teorija. Greičiausiai ji atsirado tik XIX a. viduryje, nes iki to laiko vyravo pozityvaus smurto teorija.
Pirmosios prielaidos teorija kildinama iš didžiųjų teologų šv. Augustino ir Tomo Akviniečio. Jie teigė, kad smurtas nėra tikrasis blogis: moraliai jis esąs neutralus. Anot šv. Augustino, smurtas mus supa visur: tai miškų gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai ir žemės drebėjimai - visa tai gali būti mąstoma kaip moraliai neutrali jėga. Šv. Augustinas savo mintims pagrįsti naudojo pavyzdį apie žmogų gangrenuojančia koja. Chirurgas nusprendžia, kad koją būtina amputuoti, tačiau žmogus nesutinka. Chirurgas visgi nupjauna jam koją, o juk tai galima interpretuoti kaip smurtinį aktą. Ar tai tikrasis blogis? Juk chirurgas norėjo išgelbėti žmogaus gyvybę. Veiksmo tikslas - štai kas svarbiau už jį patį. Jei panaudosi smurtą, siekdamas valdžios, - štai kur blogis. Taigi matome, kad smurtas gali būti ir teigiamas. Kaip žinoma, vengdami tokio aštraus žodžio kaip „smurtas“, katalikų „teisingo karo“ teorijos šalininkai verčiau linkę vartoti žodį „jėga“.
Senąjį Testamentą šiuo klausimu galime suvokti dviprasmiškai. Po to, kai Dievas duoda Mozei Dešimt įsakymų, kurių vienas „Nežudyk“, Jis ima reikalauti mirties bausmės. Reikalavimą palydi trys tūkstančiai žuvusiųjų. Taikios žinios, mano manymu, neskelbia ir Naujasis Testamentas. Šv.Paulius pataria žydų bendruomenei gerbti romėnų valstybės prievartines sankcijas. Paskutinės vakarienės epizode šv.Lukas užrašo Kristaus žodžius: „Laikas nusimesti apsiaustus ir paimti kardus“. Vėliau ne kuo kitu, o kardu sode šv. Petras nukerta vieno sargybinių ausį. Kodėl jis iš viso nešiojasi kardą? Antra vertus, žmonės, įvykiai ir pasaulio sandara, greičiausiai ir žmonijos santykiai, tarp jų ir karas yra Dievo valia.

Ką musulmonai mano apie kryžiaus karus?

Naujasis musulmonų požiūris į aptariamąjį reiškinį pradėjo vystytis 1890-aisiais. Visai nelogiška būtų manyti, kad musulmonai visus tuos šimtus metų springo pralaimėjimo kartėliu. Jie tikėjo savo pergale. Juk tai jie išvarė kryžiuočius lauk ir išplėtė Osmanų imperijos ribas. Šią nuomonę 1890-aisiais pakeitė du svarbūs įvykiai. Visų pirma Turkijos sultonas Abdula Hamidas II, suvokdamas žiaurių galingos Osmanų imperijos dizintegravimo faktą ir Rusijos bei Prancūzijos kėslus į jos likučius, panaudojo žodį „kryžiaus karas“. Kaip sunitų politinis ir dvasinis lyderis, jis pareiškė: „Europa prieš mus pradėjo kryžiaus karą“. Šią mintį 1899-aisiais nusitvėrė islamiškoji spauda ir ėmė trimituoti, jog „Vakarai įsivėlė į grobikiškus kryžiaus karus“.
Antra, kai Damaske viešėjęs Vokietijos kaizeris Vilhelmas II atrestauravo Saladino kapą ir išaukštino jį kaip herojų, pasklido nuogąstavimai, kad kryžiaus karai dar nesibaigė.
Ir iš tiesų, kada britai ir prancūzai po Pirmojo pasaulinio karo okupavo Palestiną ir Libaną, arabų pasaulis kalbėjo, jog tai karinė, ekonominė ir diplomatinė kryžiaus žygių tąsa.
Po Antrojo pasaulinio karo Artimuosiuose Rytuose ėmė formuotis įžūlios musulmonų radikalistų ir nacionalistų grupuotės. 1980-aisiais vienų jų tinklo vadu tapo O. bin Ladenas, kitų - S.Huseinas.
Islamo šalininkai nusitvėrė nacionalizmo idėją, jog Vakarai prieš juos atnaujino kryžiaus žygius. Šią idėją globalizavę musulmonai nusprendė naikinti visa, kas nors kiek panašu į Vakarų kultūrą.

Ar matote ryšį tarp rugsėjo 11-osios ir kryžiaus žygių?

Daugelis karinių kampanijų, į kurias buvo įsivėlę britai, prancūzai ir amerikiečiai, įaudrintoje musulmonų vaizduotėje galbūt taip ir atrodė. Tačiau kažin ar islamo išpažintojai suvokia, kas yra kryžiaus žygis, nes jie niekuomet itin nesidomėjo, kuo gi tiki žmonės, netikintys Alachu.

Kodėl išpuoliui pasirinkta būtent rugsėjo 11-oji?

Nemanau, kad data turi kokią nors simbolinę prasmę. Tik prieš keturias penkias dienas O. bin Ladenas sužinojo tikslią teroro aktų datą, tuomet susiderino su visu tinklu. Tikriausiai niekas iš „Al Qaeda“ vadovybės tiksliai nežinojo, kada bus pradėti išpuoliai.

Ar galime ko nors pasimokyti iš kryžiaus karų šiandien?

Niekuomet nebuvau vienas tų žmonių, kurie tiki, kad istorija duoda tiesiogines pamokas. Iš patirties mes mokomės ir puikiai žinome, kad jokia situacija nepasikartoja identiškai. Manau, mokytis reikėtų iš bendros patirties, o ne iš konkrečių atvejų.
Kaip pavyzdį galiu pateikti Izraelį, kuris permąsto Jeruzalės istoriją, kad išvengtų savo protėvių likimo, ir lygiai taip pat galime žvelgti į musulmonus, kurie gilinasi į istoriją, kad galėtų pakartoti Jeruzalės sunaikinimą. Tačiau jie gilinasi į konkrečius atvejus, kurie nebepasikartos.
Kokiu būdu būtų galima sugriauti melagingus stereotipus apie krikščioniškosios civilizacijos agresyvumą ir islamo bei terorizmo tapatinimą?
Nemanau, jog tai pavyks. Nieko nebuvo daroma, kad tokie stereotipai neįsigalėtų. Jiems jau koks šimtas metų. Šiuo požiūriu O. bin Ladenas nusipelno būti išgirstas: jis nesakė nieko, ko nebūtų pasakyta per pastaruosius 70-80 metų. Jau vėlu kovoti su susiformavusia nuomone. Nemanau, kad Vakarų istorikai pakeis nuomonę žmonių, kuriems tai yra moraliniai įsitikinimai. Tai vizija, su kuria, deja, mums teks susitaikyti. Belieka viltis, kad islamo ekstremistai nereprezentuoja viso musulmoniškojo pasaulio. Jų stereotipai yra reakcija į XIX amžiaus imperializmą. Tai ne ilgalaikė, tik dabar atgijusi, nuoskauda, o tiesioginė reakcija į grėsmę, kurią musulmonai jaučia artėjančią iš Vakarų. Jie tiki, jog Vakarai kėsinasi į jų kultūrą ir religiją.
Norėčiau paminėti vieno O. bin Ladeno sekėjų, pasivadinusios Saladinu, straipsnį „Naujojo kryžiaus karo realybė“. Už šio pavadinimo slepiasi kritiškas rugsėjo 11-osios įvykių vertinimas ir pastangos pateisinti nekaltų žmonių žudynes.
Aš tikiu, kad tikrieji kryžiaus karai buvo ideologinės kovos už krikščionybę, todėl nematau jokio panašumo šiame kruviname vienos civilizacijos išpuolyje prieš kitą dėl šventų idealų gynimo.

Vertė Justina ŽEIŽYTĖ