Horizontai

Atkaklusis Tonis Bleiras

Vaikystėje Toniui Bleirui pavyzdžiu visada buvo jo vyresnysis brolis Bilas

Dabar gitara Britanijos premjerui – tiktai audringos jaunystės nostalgiški prisiminimai

Gegužės 6-ąją Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras atšventė savo penkiasdešimtmetį. Per pusę amžiaus jam pavyko pasiekti tikrai daug. Jo karjeros laiptai gana sėkmingi. Būdamas tik 30 metų, T.Bleiras jau parlamento narys, 41-erių tapo Leiboristų partijos vadovu, o dar po trejų - premjeru. Tokia svaiginanti karjera daugeliui politikų tiktai svajonė. Visi pripažįsta, kad T.Bleiras niekada nepameta galvos, yra labai stiprios valios žmogus.
T.Bleiras tapo tuo, kuo nespėjo tapti jo tėvas, kuriam irgi buvo pranašaujama sėkminga politinė karjera. Nors pagal savo politinius įsitikinimus jie buvo labai skirtingi, bet tėvas Leo Bleiras vaikystėje jam padarė didelę įtaką. L.Bleiras buvo nepalenkiamas konservatorius ir ateistas, o sūnus tapo tokiu pat idėjiniu leiboristu ir labai religingu žmogumi. L.Bleiras nuosekliai grindė savo kelią į Britanijos parlamentą vadovaudamas Konservatorių asociacijai Šiaurės rytų Anglijoje. Būsimojo premjero tėvas turėjo visas galimybes iškilti į politikos aukštumas, be to, buvo puikus juristas. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Kada T.Bleirui buvo vienuolika metų, tėvą netikėtai ištiko stiprus insultas. T.Bleiro biografai teigia, kad ši nelaimė labai pakeitė jį. Netikėtai prikaustyto prie lovos pačiame jėgų žydėjime labai energingo ir veiklaus artimiausio žmogaus negalia parodė Toniui, koks yra trapus gyvenimas, koks jis nenusakomas ir besikeičiantis. Dėl tų išgyvenimų ir apmąstymų T.Bleiras priėjo prie išvados, jog gyvenimas trumpas ir kupinas netikėtumų, todėl jis tvirtai nusprendė: jeigu nori ko nors pasiekti gyvenime, labiausiai vertink skirtą gyvenimui laiką, neleisk jo vėjais, atkakliai siek savo tikslo. Gal todėl jau pačioje savo politinės veiklos pradžioje visose jo kalbose ir straipsniuose labai ryškios atsinaujinimo, veržlumo temos.
Vaikystėje ir jaunystėje T.Bleiras buvo gana nesuvaldomas, sukeldavo nemažai problemų artimiesiems ir ypač mokytojams. Baigęs pradinę mokyklą, buvo priimtas į prestižinę Feteso privačią mokyklą pensioną Škotijoje. Čia mokėsi daug būsimųjų Anglijos politinių ir visuomenės veikėjų. Mokykloje viešpatavo nepaprastai griežta tvarka, nes čia buvo rengiamas būsimasis britų politinis elitas. Mokytojai prasižengusius paauglius plakdavo rykštėmis. Žemesniųjų klasių moksleiviai privalėjo visur klausyti vyresniųjų, netgi valyti jiems batus bei vykdyti kitas jų užgaidas. Tonis labai išgyveno dėl tokios tvarkos. Kartą po atostogų, antraisiais mokymosi Feteso mokykloje metais, jis, pamojavęs ranka artimiesiems, netrukus iššoko iš traukinio ir nuvyko į oro uostą, kur bandė prasmukti į lėktuvą, skrendantį į Bahamų salas. Netrukus kontrolierių buvo sučiuptas ir vėl teko grįžti į nemielą mokyklą. Vyresnėse klasėse Tonis tapo vienu moksleivių lyderių, tačiau jis ir toliau nuolat pažeidinėjo mokyklinės uniformos dėvėjimo taisykles, augino ilgus plaukus, šaipėsi iš mokytojų, o pamokų metu traukė savo mylimo estrados dainininko Mikio Džagerio daineles. Už tai ne kartą buvo ketinama jį pašalinti iš mokyklos. Baigęs mokyklą, būsimasis Britanijos premjeras rimtai susidomėjo roko muzika ir metus su grupele bendraminčių senu autobusiuku bastėsi po Londoną. Studijuodamas prestižiniame Oksfordo Šv.Džono koledže, T.Bleiras net buvo vienos roko grupės solistu. Būdamas aštuoniolikos metų labai žavėjosi Rusijos bolševikų veikėju Levu Trockiu, o jo biografija buvo mėgstamiausia T.Bleiro knyga. Tačiau marksizmas labai greitai prarado įtaką, ir jis susižavėjo krikščioniškojo socializmo idėjomis, o Biblija vietoj Trockio veikalų tapo pagrindine T.Bleiro knyga. Jis skaito Biblijos ištraukas kiekvieną vakarą, kad ir kaip pavargęs būtų. Aišku, kylant politinės karjeros laiptais, T.Bleirui teko daugybę kartų vykdyti aukštosios visuomenės etiketo reikalavimus, tačiau jis sugebėjo iš Lordų rūmų pašalinti paveldėjimo teisę turėjusius lordus bei uždrausti rykščių naudojimą privačiose mokyklose. Kaip pažymi britų premjero biografai, T.Bleiro dėka socialinis piliečių statusas tapo ne dėl jų kilmės ar geneologijos medžio titulų, o tik remiantis profesionaliais pasiekimais.
Kaip žinoma, dabar valdančiojoje Leiboristų partijoje visada buvo stiprios antimonarchistinės nuotaikos. Didžiosios Britanijos monarchija, sėkmingai išgyvenusi visas XX amžiaus kolizijas, prarado nemažą dalį savo prerogatyvų. Tačiau Britanijos monarchas, šiuo atveju karalienė Elizabeta II, vykdydama iš esmės tik ceremonines funkcijas, tebevaidina gana svarbų vaidmenį Didžiosios Britanijos visuomenėje. 1990 metais buvo keliami reikalavimai atimti iš karališkosios šeimos dar likusius įgaliojimus bei privilegijas ir net panaikinti monarchiją. Tačiau T.Bleiras, skirtingai nuo savo Leiboristų partijos radikalų, dar prieš tampant premjeru, kai tapo aišku, kad leiboristai laimės parlamento rinkimus,demonstratyviai reiškė išskirtinę pagarbą karalienei ir netgi praradusiam populiarumą sosto įpėdiniui princui Čarlzui. Po tokių T.Bleiro žingsnių, antimonarchistinės nuotaikos Didžiojoje Britanijoje smarkiai sumažėjo. Todėl kairioji Londono spauda netgi ėmė rašyti apie premjerą vos ne kaip išdavusį Leiboristų partijos principus ir vadino užsimaskavusiu monarchistu.
Užsienio politikoje premjeras T.Bleiras deklaravo, jog Didžioji Britanija tarptautinėje arenoje sieks taikaus iškilusių problemų sprendimo, o pats teigė esąs nuoseklus koalicinių veiksmų šalininkas. Tačiau iš tiesų leiboristas T.Bleiras išliko nuoseklus ypatingų santykių su JAV šalininkas. Už tai ne kartą buvo puolamas kairiosios spaudos, teigiant, jog iš „taikos balandžio premjeras virto vanagu“. Tai ypač išryškėjo pastaruoju metu, kai JAV ir Europos santykiai labai paaštrėjo. T.Bleiras nedvejodamas stojo Vašingtono pusėn. Be to, kad išlaikytų savo, kaip pagrindinio Europos lyderio, reputaciją, T.Bleiras tapo, anot vieno britų žurnalisto, pagrindiniu „humanitarinės intervencijos“ šalininku. Taip jis palaikė JAV ir Didžiosios Britanijos 1998 metais vykdytus Irako karinių objektų bombardavimus bei JAV veiksmus buvusioje Jugoslavijoje. T.Bleiras ne kartą pabrėžė, kad jo ir Didžiosios Britanijos pagrindinis tikslas yra kova su tironais ir diktatoriais. Ir šį kartą Didžioji Britanija tapo pagrindine JAV partnere karinėje opozicijoje Irake. Nepaisant kritikos Didžiosios Britanijos premjero adresu už tokį žingsnį, įtakingas Londono laikraštis „The Times“neseniai rašė, jog visai galimas dalykas, kad T.Bleiras taps pirmuoju Europos Sąjungos prezidentu po to, kai dabar posėdžiaujantis ES Konventas priims sprendimą įsteigti tokį postą.
Apžvalgininkai pažymi, kad viena pagrindinių premjero pagalbininkių yra jo žmona Šeri But, žinomo britų aktoriaus duktė, su kuria T.Bleiras susituokė 1980 metais. Tada jie abu jau buvo gerai žinomi juristai. Šeri, dar būdama penkiolikos metų, pareiškė, kad ji taps pirmąja Didžiosios Britanijos premjere moterimi, o T.Bleirui buvo pranašaujama puiki advokato karjera. Įvyko atvirkščiai. Kada 1997 metais Bleirai persikraustė į premjero rezidenciją, šeimoje jau buvo du sūnūs ir dukra. Abu sutuoktiniai susitarė, jog neslėps savo vaikų ir patys nesislėps nuo žiniasklaidos televizijos kamerų ir fotoaparatų. T.Bleiras yra pavyzdingas šeimos tėvas ir ne kartą tai pabrėžia, kas, aišku, sukelia didelį visuomenės pritarimą. Jis ne kartą naudojosi ir žmonos pagalba savo politiniams sprendimams paremti. Tai ypač išryškėjo prasidėjus karinei intervencijai Irake. Kaip tik premjero žmona skambino telefonu parlamento nariams, ragindama nebalsuoti prieš vyriausybės sprendimą dalyvauti Irako kare.
Minint Didžiosios Britanijos premjero 50-mečio jubiliejų, vienas laikraštis rašė: „Kada nors T.Bleiras taps istorijos personažu. Koks jis liks žmonių atmintyje - kaip progresyvus leiboristas ar užsimaskavęs konservatorius, drąsus reformatorius ar tradicijų sergėtojas, kūrėjas ar naikintojas? O gal jam tiks visi šie epitetai? Juk T.Bleiro charakteryje ir gyvenime tokia daugybė paradoksų“.

Petras KATINAS