Paryžius ir Berlynas nenori nusileisti Vašingtonui

Nuo pat JAV susikūrimo XVIII a. pabaigoje Europoje kartkartėmis pasigirsdavo įvairiausių kaltinimų amerikiečiams. Tačiau šiandien neretas linkęs prisiminti visas per daugiau nei du šimtmečius patirtas skriaudas bei nuoskaudas. Tiesa, skirtingose Europos šalyse skiriasi ir neapykanta amerikiečiams, jų kultūrai bei politinei sistemai.
Intelektualusis Paryžius amerikiečiams prieštarauja beveik visur ir visada. Prieštarauti oficialiajai Vašingtono pozicijai čia laikoma geru tonu. Prancūzai dar nepamiršo tų laikų, kai Prancūzija turėjo daugybę kolonijų ir siekė tapti įtakingiausia pasaulio valstybe.
Vokiečiai amerikiečių nemėgsta dėl kiek kitokių priežasčių. Ši tauta vis dar tebejaučia nuoskaudą dėl dviejų didžiausių XX amžiaus karų pralaimėjimo. Vokietijai tuomet teko susitaikyti su amerikiečių mėginimu eilinį kartą istorijos ratą pasukti savo naudai. Būtent amerikiečiai po Antrojo pasaulinio karo Europoje įtvirtino demokratijos normas, kurių laikomasi iki pat šių dienų. JAV niekada neabejojo savo veiksmų teisingumu ir visada siekė įgyvendinti savo tikslus. JAV įkūrėjais tapo radikalių pažiūrų protestantai, svetimame krašte norėję sukurti tokią šalį, kuri nebūtų pavaldi Europos monarchų užgaidoms. Todėl ir šiandien amerikiečiai nė neabejoja, kad jų valstybę saugo Dievas, o ji buvusi įkurta žmonių, kurie jau tada matė visus Europos trūkumus. Paprastai amerikiečiai kaltinami materializmu ir praktinės naudos siekimu, tačiau pažvelgus kiek giliau pastebimas kiek naivokas idealizmas.
Antiamerikietiškos nuotaikos Europoje gyvos iki šiol. Dabartinė susivienijusi Vokietija neslepia savo politinių ambicijų: vokiečiai norėtų, kad jų šalis taptų tokia supervalstybe kaip JAV ar Rusija. Berlyną tiesiog siutina Vašingtono jėga, galia bei turtai. Vokiečiai mano, kad Vašingtonui būtų pats laikas atsisakyti Europos globėjo vaidmens. Ko gero, Vokietija pati taikosi užimti Vašingtono pozicijas Europoje.

Europa nesidžiaugia karais

JAV prezidentas B.Klintonas savo kadencijos metu itin daug dėmesio skyrė JAV ir Europos santykiams. Ir jam tai sekėsi, netgi politiniai oponentai pripažįsta, kad tuo metu neiškilo nė vieno rimtesnio JAV ir Europos lyderių konflikto. 2000-ųjų rudenį į Baltuosius rūmus įžengė nauja komanda, kurios nariai ėmė elgtis kitaip. Respublikonų partijos atstovai, kurių daugumą sudaro Rytų pakrantės provincijų gyventojai, tiki, jog nacionaliniai interesai svarbesni už moralės normų laikymąsi. Karas Irake priminė, kad kiekvienas amerikietis giliai širdyje mano esąs karys, tuo tarpu iš skaudžios dviejų XX amžiuje praūžusių karų patirties pasisėmusi Europa linkusi laikytis pacifistinių nuostatų.
Vašingtono verslo instituto profesorius Maiklas Novakas, konservatyviųjų pažiūrų katalikas, ne kartą savo šalį ir Europą palygino su Marsu ir Venera. Šis politikas ir publicistas mano, kad didžiausia JAV ir Europos konfrontacija pastebima Prancūzijoje, Vokietijoje ir Belgijoje. Pasak jo, amerikiečiai buvo tiesiog šokiruoti, kai dvi bene labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios Europos šalys, t.y. Vokietija ir Prancūzija, karo Irake metu nepalaikė Amerikos kovoje su vienu žiauriausių per pastarąjį šimtmetį viešpatavusių režimų. Europos valstybių biudžetuose nėra lėšų, kurios būtų skirtos armijai didinti. Didžiulė armija reikalautų milžiniškų išlaidų ir taptų nepakeliama našta šaliai. Tačiau net ir neturėdamos stiprios armijos, Europos valstybės nenori prarasti sprendžiamojo balso, todėl ir kreipiasi į JT Saugumo Tarybą. Europiečiai linkę apsimesti nematantys, kokią grėsmę visam civilizuotam pasauliui kelia islamo fundamentalistai, kurių įsitikinimai nieko bendro neturi su tikrosiomis šios religijos vertybėmis. M.Novakas sako, jog europiečiai stengiasi įtikinti save ir kitus, kad pasauliui negresia nauji teroro išpuoliai, tačiau taip nėra. Jis primena, kad JAV per pastaruosius 50 metų Europos gerovei skyrė milžiniškas pinigų sumas bei negailėjo savo karių gyvybių tam, kad Europa būtų saugi. Ir šios investicijos nenuėjo veltui.

Prancūzai priversti taikytis su JAV

Prancūzijos viešbučių savininkai šią vasarą nesitiki sulaukti pelno, nes į jų šalį atvykstančių turistų srautas sumažėjo net 40 proc. Vasarą situacija gali dar pablogėti, mat amerikiečiai grasina boikotuoti šią šalį. Tiesa, tikimasi vokiečių turistų antplūdžio. Daugelis Prancūzijos politikų dėl to kaltina prezidentą Ž.Širaką, kurio elgesys amerikiečių atžvilgiu peržengė padorumo ribas. Tuo tarpu amerikiečiai demonstruoja priešiškumą prancūzams ir kitais būdais. Pavyzdžiui, viename mažame Kalifornijos miestelyje gyventojai viešai gatvėse pylė prancūzišką vyną. Tiesa, akcijos metu niekas į gatves nepylė rinktinių visame pasaulyje populiarių vyno rūšių, buvo pasirinktas pigus prancūziškas vynas, kurio, pasak prancūzų gurmanų, negertų net ir save gerbiantis gaidys. Amerikiečiai neskubėjo pilti brangaus keliolika ar keliasdešimt metų rūsiuose išlaikyto vyno, toks poelgis būtų neatleistinas. Kasmet Prancūzija eksportuoja į JAV stipriųjų alkoholinių gėrimų bei įvairių vynų, kurių vertė siekia milijardą 701 milijoną dolerių. Ekonomistai apskaičiavo, kad prancūziškų prekių eksportas kovo mėnesį sumažėjo 30 proc. Reikėtų nepamiršti, jog didžiąją jo dalį sudaro vadinamosios prabangos prekės: kosmetika, parfumerijos gaminiai, apatinis trikotažas bei įžymių Paryžiaus dizainerių kurti vienetiniai drabužiai. Ar Prancūzijos eksportas mažės ir ateityje, sunku pasakyti. Tačiau Ž.Širakas jau žengė pirmąjį žingsnį – 20 minučių telefonu kalbėjosi su JAV prezidentu Dž.Bušu. Amerikiečiai skelbia, kad tai buvęs eilinis dviejų valstybių lyderių dalykinis pokalbis. Prancūzai šiame pokalbyje įžvelgia teigiamų poslinkių dvišaliams santykiams sureguliuoti.
Prancūzijos žiniasklaidos atstovai nelinkę garsiai džiūgauti dėl amerikiečių bei jų sąjungininkų britų pergalės Irake, o politikai neskuba siūlyti pagalbos koalicijos nariams. Nutylima ir apie skandalingas prezidento Ž.Širako kalbas. Prancūzai nuo seno liaupsina nacionalinius sporto ar kitų sričių pasiekimus, o nesėkmes stengiasi nutylėti. Ne išimtis ir užsienio politika.
Karinės operacijos pradžioje karą Irake prancūzai vadino naujuoju Vietnamu. Vėliau smerkė sąjungininkus dėl pernelyg didelio civilių gyventojų aukų skaičiaus, rašė apie tai, kad taip ir nebuvo atrasta masinio naikinimo ginklų, apie grobstomą Irako muziejų turtą bei nesugebėjimą kontroliuoti padėties šalyje, pasibaigus karo veiksmams. Šiandien dienraščiuose mirga straipsniai apie tai, kad Irako valdymas bus patikėtas valdyti imamams kaip ir kaimyniniame Irane. Ironiška, tačiau Prancūzijos užsienio reikalų ministras D. de Vilpenas su K.Pauelu susitiko ne kur kitur, o būtent šiame mieste. O ir pati Prancūzija nerodo jokio nepasitenkinimo karo pabaiga ir S.Huseino nuvertimu.
Po ES plėtros į šią organizaciją įstos dešimt naujų narių, taigi ES bus jau 25 valstybės narės. Paryžius baiminasi, jog dauguma naujųjų narių rems Vašingtono poziciją. Tačiau ne viskas prarasta. Dar niekada trečiojo pasaulio šalys nereiškė tokių didelių simpatijų prancūzams. Na, o K.Pauelas diplomatiškai nutyli apie Ž.Širako drastiškus pasisakymus vos prieš keletą savaičių. Tuo tarpu pats Prancūzijos lyderis užsimena apie NATO pajėgų siuntimą į Afganistaną – tai reikštų neišvengiamas derybas su JAV bei galimą panašią misiją Irake, t.y. tylų pritarimą JAV veiksmams.
Amerikiečiai 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro išpuolius vadina naujos epochos pradžia. Pasak jų, Vakarų pasaulis suskilo į dvi dalis: vieniems šie tragiškieji įvykiai atvėrė akis, kiti mėgina apsimesti neva tądien nieko reikšmingo neįvyko. Daugiatūkstantinės protesto prieš karą Irake demonstracijos gerokai sumažėjo sąjungininkams įžengus į Bagdadą. Europa tyliai džiūgauja, jog šis karas buvo itin trumpas. Tačiau ji nėra linkusi užmiršti senų nesutarimų su JAV.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"