Horizontai

Atitolinęs karo grėsmę
Vakarai prisimena prieš 40 metų mirties bausme nuteistą savo žvalgą Rusijoje O.Penkovskį

1963-iųjų gegužę SSRS Aukščiausiojo teismo karinė kolegija paskelbė nuosprendį pulkininkui Olegui Penkovskiui, kuris buvo kaltinamas bendradarbiavimu su JAV bei Didžiosios Britanijos slaptosiomis tarnybomis. Teismas skyrė aukščiausiąją, t.y. mirties bausmę. Šaltojo karo metais užsienio slaptosioms tarnyboms informaciją teikęs agentas švelnesnės bausmės tikėtis ir negalėjo.
O.Penkovskis po Antrojo pasaulinio karo įstojo į Karinę diplomatų akademiją, kiek vėliau gavo tarnybą GRU ir sparčiai kopė karjeros laiptais. Jo žmona tapo artilerijos maršalo M.Nedelino, šeštajame-septintajame dešimtmečiais vadovavusio sovietų branduolinėms pajėgoms, dukra. O.Penkovskis dažnai lydėdavo uošvį ir kartu lankydavosi slaptose raketinėse bazėse, būdavo komandiruojamas į užsienio šalis. Šis žmogus buvo puikiai susipažinęs su vakariečių gyvenimo būdu bei ten egzistuojančia politine sistema.
Šiandieniniai ekspertai laikosi nuomonės, kad O.Penkovskis ėmė bendradarbiauti su užsienio žvalgybomis niekieno neverčiamas. Jau 1960-aisiais jis pats ieškojo būdų užmegzti ryšiams su šių tarnybų pareigūnais. Pirmiausia jis kreipėsi į CŽV, tačiau amerikiečiai nebuvo linkę pasitikėti sovietų karininku. Kanados specialiosios tarnybos taip pat atsisakė O.Penkovskio paslaugų. Tačiau tuo metu Maskvoje apsilankė anglų verslininkas H.Vinas, dirbęs britų slaptuoju agentu, kuriam padedant O.Penkovskis pradėjo bendradarbiauti su britų ,,MI-6“ bei amerikiečių CŽV.
Tačiau netrukus, 1962-aisiais, O.Penkovskis pateko į KGB akiratį ir tų pačių metų spalio 22-ąją buvo suimtas. Po dešimties dienų Budapešte buvo suimtas ir H.Vinas. KGB pareigūnai bylą narpliojo ištisą pusmetį. SSRS Aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuosprendį paskelbė tik 1963-iųjų gegužės 11-ąją. O.Penkovskis buvo pasmerktas sušaudyti, H.Vinui paskirta aštuonerių metų bausmė – penkeri metai kalėjime ir treji lageryje. Tačiau H.Vinui, galima sakyti, pavyko išsisukti nuo bausmės. Kalėjime jis praleido tik kiek daugiau nei metus. 1964-aisiais KGB iškeitė šį agentą į G.Logsdeilą, Didžiojoje Britanijoje nuteistą kalėti dvidešimt metų už šnipinėjimą SSRS, po kurio pseudonimu slėpėsi KGB pulkininkas K.Molodoj.
Didžiojoje Britanijoje gyvenantis ir sovietinių specialiųjų tarnybų veiklą tyrinėjantis Olegas Gordijevskis mano, kad O.Penkovskis bendradarbiavo su užsienio žvalgybomis ne dėl materialinių paskatų. Tuometinėje Maskvoje paprasčiausiai nebūtų buvę ką veikti su didžiule pinigų suma. Todėl labiau tikėtina, kad O.Penkovskis siekė bent taip atsilyginti sovietiniam režimui už savo tėvo, tarnavusio carinėje armijoje ir nukankinto sovietiniame lageryje, mirtį. Norėdamas patekti į KGB, O.Penkovskis nuslėpė kai kuriuos savo tėvo biografijos faktus. Paaiškėjus, kad jo motina mėgino gauti tikslesnės informacijos apie savo vyro mirtį, O.Penkovskis nebuvo išleidžiamas į ilgalaikes komandiruotes užsienyje. Antrąja bendradarbiavimo su užsienio žvalgybomis priežastimi laikytinas nepasitenkinimas sovietine valdžia, kuri varžė laisvę. Iš esmės O.Penkovskis simpatizavo Vakarams, netikėjo sovietine sistema ir žinojo visas jos silpnąsias vietas, trūkumus bei mėginimus nuslėpti nusikaltimus žmonijai. Jis norėjo, kad Vakarų pasaulis pamatytų kitokią SSRS, todėl pats ieškojo būdų, kaip tai padaryti.
Britų žvalgyba ne kartą šiam agentui siūlė išvykti į užsienį. O.Penkovskis šių siūlymų atsisakydavo. Tikriausiai jis norėjo Vakarams suteikti kuo daugiau informacijos apie sovietų ginkluotąsias pajėgas ir jų keliamą grėsmę Vakarų valstybėms. Per dvejus bendradarbiavimo metus šis agentas sugebėjo perduoti daugybę svarbių dokumentų. Yra žinoma, kad jis ieškojo būdų, kaip į užsienį išvežti savo šeimą, tačiau tai padaryti buvo itin sunku. Prieš pat suėmimą anglai ir amerikiečiai buvo suplanavę agento pabėgimą. Veiksmo vieta tąkart pasirinkta tuometinio Leningrado tarptautinė mugė, deja, KGB pareigūnai tam sutrukdė.
Vakaruose O.Penkovskis tituluojamas žmogumi, kuris atitolino branduolinio karo grėsmę. Neseniai apie šį su britų ir amerikiečių specialiosiomis tarnybomis bendradarbiavusį agentą buvo išleista knyga skambiu pavadinimu ,,Šnipas, kuris išgelbėjo pasaulį“. O.Gordijevskis tokiai nuomonei neprieštarauja. Pasak jo, O.Penkovskis buvo vienintelis žmogus, kuris įspėjo Vakarų pasaulį apie sovietų raketas Kuboje 1962-aisiais bei Berlyno krizę 1961-aisiais. JAV prezidentas Dž.Kenedis sužinojo apie tikslius sovietų turimų branduolinių raketų galvučių skaičius, apie sovietų lyderio N.Chruščiovo avantiūras bei planus Vidurio Europoje. Visa tai padėjo išvengti branduolinės dviejų supervalstybių konfrontacijos.
O.Penkovskis užsienio kolegoms perdavė ir kitos svarbios informacijos, pavyzdžiui, vizito Turkijoje metu sužinotus ginkluotės skaičius, karinės-diplomatinės akademijos paskaitų tekstus, Gynybos ministerijos slaptuosius žurnalus, supažindino su KGB bei jai pavaldžių specialiųjų tarnybų struktūra. Vakarus labiausiai šokiravo užsienyje dirbančių sovietų agentų skaičius. Tuo tarpu jiems patiems verbuoti agentus SSRS teritorijoje sekėsi kur kas prasčiau. Po O.Penkovskio suėmimo iki pat 1969-ųjų slaptosioms tarnyboms nepavyko rasti kito tokio patikimo informatoriaus.
Suėmus O.Penkovskį, sklandė gandai, esą jis buvo sudegintas gyvas, matant kitiems specialiųjų tarnybų karininkams. O.Gordijevskis teigia, kad tokie gandai neturi jokio pagrindo. Pasak jo, O.Penkovskis buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime 1963 metų gegužės 16-ąją. Bausmę įvykdė Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, o aukos palaikai buvo sudeginti. Tikėtina, kad sudeginimo procedūra filmuota tam, kad niekam nekiltų abejonių dėl bausmės įvykdymo.

Gražina MINKAUSKAITĖ