Horizontai

Kito kelio nėra

Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija apie tai, kad NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas, viešėdamas Lietuvoje, neoficialiame aukštų Lietuvos valdžios pareigūnų pokalbyje atkreipė dėmesį į tai, jog pati didžiausia Lietuvos problema yra korupcija ir saugumas. Informacijoje buvo teigiama, jog NATO generalinis sekretorius tiesiai pareiškė, kad Lietuva tol realiai nebus NATO nare, kol čia nebus sutriuškintos trys keturios aukštų pareigūnų ir politikų grupuotės. Esą Dž.Robertsonas taip ir pasakęs, jog kol šie asmenys dirbs saugume ar užims aukštus postus valdžioje, NATO paslaptys Lietuvai patikėtos nebus. Beje, buvo skelbiama, jog Dž.Robertsonas netgi paminėjo konkrečius asmenis, užimančius aukštus postus Lietuvoje, kuriais NATO nepasitiki. Nesigirdėjo, kad kas nors būtų paneigęs tokią informaciją. Ji nebuvo ir komentuojama. Jeigu taip buvo iš tiesų - nieko nuostabaus. Naivu būtų manyti, kad NATO tarnybos nesidomėtų, kas vyksta būsimosiose Aljanso šalyse. Na, dėl išsiplėtojusios korupcijos, tai Dž.Robertsonas, aišku, nepasakė nieko nauja. Patys matome.
Padlaižiavimas Maskvai (paskutiniuoju metu - svarstant omonininko Gorbano atidavimą Latvijai, esą Lietuvoje jo padaryti nusikaltimai neįrodyti) darosi jau politikos norma. Nieko kito ir negalima tikėtis. Juk, anot politikos apžvalgininko A.Matonio, užsibuvę valdžioje socialdemokratai dėl savo išlikimo joje elgiasi kaip dramblys indų parduotuvėje: viską daužo, traiško, palikdamas chaosą. Galbūt mano, jog pagrindiniai Lietuvos tikslai - narystė ES ir NATO - jau pasiekti, todėl viduje galima daryti ką tiktai nori. Netgi Premjero žmoną padaryti sostinės mere. Apie tai, lyg ir juokais, užsiminė viena Socialdemokratų partijos vicepirmininkių Milda Petrauskienė, atvykusi stebėti vėl nepavykusių Vilniaus mero rinkimų.
Labai keista, kad iš aukštų Lietuvos pareigūnų lūpų, pirmiausia Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko V.Andriukaičio, pasigirdo abejonių dėl Vilniaus dešimtuko valstybių pareiškimo, paremiant JAV poziciją dėl Irako. V.Andriukaitis netgi sakė, jog tuo pareiškimu nepatenkintas ir premjeras A.Brazauskas. Abu net barė užsienio reikalų ministrą A.Valionį, kad tas pasirašė Vilniaus dešimtuko pareiškimą. Dabar dėl jo atsiradimo kaltinamas Lietuvos ambasadorius Vašingtone V.Ušackas, kuris esą, susitaręs su JAV pareigūnais, nustūmė į šoną už diplomatiją atsakingus asmenis. Tad ko gi siekia V.Andriukaitis ir pagaliau pats Premjeras? Ir kaip į tai pažiūrės JAV senatoriai, neseniai vieningai ratifikavę NATO plėtros protokolus? Juk dauguma politologų ir apžvalgininkų vieningai pripažįsta, kad Vilniaus dešimtuko pareiškimas daug prisidėjo, jog NATO plėtros protokolas būtų ratifikuotas. Tai aiškiai šiomis dienomis pabrėžė JAV gynybos sekretorius Donaldas Ramsfeldas, padėkojęs Rytų Europos šalims už paramą Jungtinėms Valstijoms. D.Ramsfeldas pažymėjo šių šalių svarbų vaidmenį euroatlantinėse struktūrose, pabrėždamas, kad Vašingtonas labai vertina jų ryžtą paremiant JAV.
Be to, JAV gynybos sekretorius atkreipė dėmesį, kad Rytų Europos valstybės dar neužmiršo ilgų nelaisvės metų ir todėl jos bus rimta atsvara „senajai“ Europai. O kad senoji Europa, pirmiausia Prancūzija ir Vokietija, ir toliau kels sumaištį pačioje Europos Sąjungoje, pakankamai akivaizdu. Štai Paryžius ir Berlynas jau stojo prieš ES politiką sumažinti subsidijas žemės ūkiui. Netgi mažesniosios ES šalys suvokia, jog tokia parama jau tampa sunkiai pakeliama našta ES biudžetui. Vis dar neaišku, kokia gi bus ta išsiplėtusi Europos Sąjunga priėmus naują konstitucinę sutartį. Kaip teigė Lietuvos delegacijos Konvente narys parlamentaras Algirdas Gricius, jau beveik aišku, kad Konstitucinė sutartis, nustatanti išsiplėtusios Europos Sąjungos principus ir sandarą, beveik parengta. Pasak A.Griciaus, rastas kompromisinis sutarties variantas, nes pavyko atmesti buvusį pradiniame Konstitucinės sutarties variante „juodą federalizmo principą“, siekiant sutelkti valdžią viename centre.
Kaip pažymi Vakarų apžvalgininkai, būsimosios naujos ES narės - Lenkija, Lietuva, Latvija ir kitos kandidatės - veržiasi į ES pirmiausia todėl, jog nori kuo toliau pabėgti nuo Rusijos. Apie tai rašo lenkų politikos apžvalgininkas Stefanas Chvinas, apgailestaudamas, kad Europoje vis dar manoma, jog Lenkija, Lietuva ir kitos kandidatės į ES yra lyg ir „netikri“ europiečiai. Pavyzdžiui, nemažai vokiečių buvusias sovietinio bloko valstybes tik sąlyginai pripažįsta esant Europoje. Kita vertus, Rytų Europos valstybės nori šimtaprocentinių garantijų, kad jos bus apgintos. Tačiau žinant pastarojo meto Prancūzijos ir Vokietijos vadovų poziciją, jų glėbesčiavimąsi su Rusijos prezidentu V.Putinu, tai Rytų Europos šalims sukelia nekokius jausmus. Ypač prisimenant 1945 metų Jaltos ir Potsdamo sprendimus, faktiškai įteisinusius Rytų Europos okupaciją. Todėl neatsitiktinai naujosios ES ir NATO narės kur kas labiau pasitiki JAV nei Europa. Tai ypač ryšku Lenkijoje, kur dar puikiai prisimenami 1939-ieji, kai, užpuolus Hitleriui, Anglija ir Prancūzija neatėjo į pagalbą. Todėl naujųjų ES narių, taip pat ir Lietuvos pagrindinis politikų uždavinys - dėti visas pastangas sukuriant situaciją, kai Europai bus nenaudinga išduoti jas. Tam reikalui būtina siekti, kad kuo daugiau Vakarų įmonių, firmų atsirastų Lietuvoje ir kitose Rytų bei Vidurio Europos valstybėse. Tuomet kritišku momentu būtų galima tikėtis, kad jos nebus paliktos likimo valiai. Sakyti, jog išsiplėtusiai Europai bus lengva, - tai tik savęs raminimas. Šiandien Europa ypač nevienalytė. Kas gali garantuoti, kad Europos Parlamente neatsiras tokių veikėjų kaip prancūzų Le Penas ar lenkų populistas ir triukšmadarys A.Leperis? Pagaliau ir koks nors euroskeptikas ar besidairantis į Maskvą rėksnys iš Lietuvos. Akivaizdu, kad artimiausiu metu Europai iškils civilizacinė ir demografinė situacija. Prognozuojama, kad jau po keliolikos metų daugiau kaip 40 proc. Europos gyventojų bus pensinio amžiaus, gimstamumas vis mažės, o vidutinio gyvenimo trukmė pasieks 83,4 metų. Tad norom nenorom teks įsileisti imigrantus, pirmiausia iš musulmoniškų kraštų. Todėl vienas Vokietijos laikraštis neseniai visai rimtai rašė, jog nebūtų nieko nuostabaus, jeigu Vokietijos kancleriu taptų koks nors Ibrahimas ar Mahomedas, o Bundestage posėdžiautų turkų, kurdų, arabų ar rusų kilmės „vokiečiai“. Kaip tokiu atveju vyktų rinkimai į Strasbūro Europarlamentą, kokia būtų to Parlamento struktūra sparčiai besikeičiančioje demografinėje ir kultūrinėje situacijoje? Kuo tada gali tapti Europa? Ir kas gi belieka? Atsakymas peršasi savaime: tai Jungtinės Valstijos, visada išliksiančios demokratijos bastionu. Tiesa, jau toje pačioje Europoje pasigirdo balsų, kad po 50 metų pagrindine demokratine valstybe taps… persitvarkiusi Rusija(!). Apie tai neseniai tarptautinėje konferencijoje Hamburge kalbėjo vienas vokiečių politikas. Kad ir kaip ten būtų, Lietuvai nėra kito kelio ir kito pasirinkimo. Ji privalo eiti į Europą ir tuo pačiu laikytis Jungtinių Valstijų. Ir pagaliau visu rimtumu spręsti klausimą, kaip tapti ekonomiškai nepriklausomai nuo Rusijos, nes to nepadarius kelias vestų į politinę priklausomybę.
Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas G.Kirkilas ir kiti valdančiosios partijos vadai džiaugiasi, kad Rusijos Dūma pagaliau ratifikavo Rusijos ir Lietuvos sienos bei Readmisijos sutartis, o prezidentas V.Putinas jas pasirašė. Teigiama, jog dabar Rusija laiko Lietuvą lygiaverte valstybe. Į tokius vertinimus reikia žiūrėti labai atsargiai. Štai ką tuo metu, kai V.Putinas pasirašė tas sutartis, rašė laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“ aršus imperininkas, nė kiek ne mažesnis už Žirinovskį ar komunistų lyderį Ziuganovą, įtakingas Kemerovo gubernatorius Amanas Tulejevas. Šio imperinio manifesto ištraukas reikėtų pacituoti. Ypač tas, kurios liečia Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes bei besiplečiančią Europos Sąjungą. Štai ką rašo A.Tulejevas: „Argi ne paradoksas, kad mažytė Latvija - viena pagrindinių tiekėjų tarptautinei rinkai dujų, naftos ir metalų! Tuo pačiu visiškai neužkrautas Kaliningrado uostas, jam trūksta lėšų plėtrai, kaip ir naujų uostų statybai prie Peterburgo. Tačiau, matyt, „pribaltai“ nieko neišmoko ir nenori mokytis. Savo nuostolius jie vėl nori padengti Rusijos sąskaita. Nepaisant pažadų, Lietuva įveda vizų režimą į Kaliningradą. Tuo pačiu taip bus ne tik žeminami Rusijos piliečiai, bet ir imama duoklė į Lietuvos kasą. Man regis, kad Lietuva ne tiek bijo jai nepatinkančių elementų pakliuvimo, kiek vadovaujasi savanaudiškais („škurnymi“) interesais ir dar dedasi besivadovaujanti bendražmogiškomis vertybėmis. (Beje, rusų kalboje žodžiai „škurnik“ ar „škurničestvo“ turi labai neigiamą ir paniekinamą prasmę, visiškai neatitinkančią lietuviškus terminus savanaudis ar savanaudiškumas. - P.K.)
Beje, kiek jie patys (Baltijos valstybės - P.K.) vadovaujasi tomis vertybėmis, kaip ir pati ES, priimdama „pribaltus“ į savo Sąjungą, rodo Latvijos pavyzdys, kur beveik trečdalis gyventojų (kurių daugiau kaip pusę sudaro rusai) neturi pilietybės, neturi teisės dalyvauti visų lygių rinkimuose, negali naudotis nemokamomis medicinos paslaugomis, neturi teisės į socialinę paramą bei laisvą išvykimą iš šalies. Baltijos šalių valdžia persekioja sovietų veteranus, išlaisvinusius Europą nuo nacizmo, vadindama juos „okupantais“, ir reabilituoja buvusius esesininkus. Ir esant tokiai padėčiai Europa juos priima. O Rusija, viena pagrindinių kaltintojų Niurnbergo procese, nepanaudoja visos turimos jėgos prieš Antrojo pasaulinio karo padarinių reviziją. O reikia tokią audrą pakelti! Vien dėl milijonų rusų, kurių kaulais nusėta visa šiandien klestinti Europa, atminimo.
Pasaulyje gerbiami tik tie, kas gerbia save ir neleidžia savęs įžeidinėti. Ar galima įsivaizduoti, kad JAV ekonomiškai remtų tas šalis, kuriose skriaudžiami amerikiečiai? O Rusija bendradarbiauja su šalimis, kuriose rusai laikomi antrarūšiais žmonėmis.(…) Todėl atėjo laikas baigti su spjūviais į veidą mūsų tautiečiams ir jų žeminimu. Būtina imtis ekonominės ir politinės prevencijos priemonių. Rusija privalo paskelbti ekonomines sankcijas toms valstybėms, kuriose pažeidžiami nacionaliniai Rusijos interesai. Juridiškai Rusija turi teisę įvesti sankcijas bet kam, jeigu tai politiškai būtina, ir tuo pačiu neprivalo niekam už tai atsiskaityti. Rusija privalo nuolat demonstruoti savo pasiryžimą ne tik užstoti bet kokį savo pilietį, bet ir griežtai atsakyti į mažiausią jos teisėtų ekonominių interesų pažeidimą“.
Štai koks „manifestas“. Ir taip Rusijoje mano ne tik A.Tulejevas, bet ir vadinamieji „demokratai“, nors iš esmės tikrų demokratų Rusijoje liko tik vienetai. Nekreipti dėmesio į tokius grasinimus gali nebent tik Maskvos interesams atstovaujantys Lietuvos politikai. Azijietiška imperinė Rusijos politika išlieka, ir neatrodo, kad ateityje ji pasikeistų.

Petras KATINAS