Pilietinė veikla – politinė

Esama visokių veiklų, kurias išvardyti būtų sunku, nes gyvojoje gamtoje ir visuomenėje niekas nestovi vietoje: juda, gimsta, tarpsta, išnyksta augalų ir gyvūnų rūšys, tautos ir jų valstybės. Ir negyvoji gamta tik iš pirmo žvilgsnio tūno: ten taip pat vyksta procesai, tik žymiai lėtesni. Vieni procesai vyksta savaime, neskatinami iš šalies, kitus skatina ir vykdo žmogus. Apsiribosime pilietinės veiklos, vykdomos demokratinėje valstybėje, žinoma, neišsamiu panagrinėjimu.

Demokratija

Demokratija pripažįsta daugumos valią, kuria remiasi demokratinis valstybės valdymas. Daugumos valia gali prieštarauti Dekalogui, gali būti bloga, į tai demokratijos mechanizmas nereaguoja, jis vertina ne valios kokybę, o valią išreiškiančiųjų kiekybę, jos daugumą – aritmetinę balsų sumą. Demokratijos mechanizmas nevertina tautos; demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės. Yra tik pilietybė. O piliečiu gali būti bet kokios tautybės žmogus, jei jis atitinka sėslumo bei kitus formalius reikalavimus. Ši demokratijos yda dėl kitataučių imigracijos ir tautiečių emigracijos kelia grėsmę mažų tautų ir jų valstybių būčiai. Demokratiniuose rinkimuose į atstovaujančias valdžias renkamiesiems nėra kilmės, išsilavinimo, lojalumo valstybei cenzo reikalavimų. Tarkime, buvęs kolaborantas gali būti renkamas į aukščiausią valdžią, svarbu, kad jis savo buvusį kolaboravimą viešai paskelbtų. Demokratija didžiausia savo vertybe laiko žmogaus laisvę, kuri apibrėžiama nuostata: viskas, kas nedraudžiama įstatymu, – leistina. Tačiau jei draudimai priimami daugumos valia, kuri gali būti ne tik gera, bet ir bloga, gali atsitikti taip (jau atsitinka), kad blogi dalykai nebus draudžiami (azartiniai lošimai, naminės degtinės gamyba, prostitucija). Daugumos valia amžinosios vertybės gali būti pakeistos vienadienėmis, iškreipta vertybinė mąstysena.
Antanas Maceina įžvelgė tris europiečio dvasios struktūras: krikščioniškąją (Dievo dvasia), prometėjiškąją (žmogaus dvasia) ir buržuaziškąją (žemės dvasia). Jei krikščioniškajai ir prometėjiškajai dvasioms būdingos amžinosios ir bendražmogiškosios vertybės, tai buržuaziškoji dvasia visas vertybes matuoja turtu, pinigais ir malonumais, be skrupulų vertybes į juos iškeičia. Deja, mūsų jaunoje, trapioje demokratijoje vyrauja buržuaziškoji dvasia. Jei demokratijai ir demokratiniam valdymui būdingos tokios ydos ir grimasos, o, kaip tvirtina pasaulinė patirtis, nieko geresnio neįmanoma sugalvoti, gal įmanoma tą demokratijos mechanizmą įvaldyti, suvaldyti, ydų atsikratyti?

Valstybė

Valstybė yra organizmas, kurį sudaro ne amorfinė žmonių masė, kaip neseniai buvo (paklusni kompartijai liaudis), o organizuota, prisiėmusi pareigas ir atsakomybę valstybei pilietinė visuomenė. Nuo tos visuomenės dorovės, kultūros lygio bei civilizacijos laipsnio, pareigos ir atsakomybės jausmo įsitvirtinimo priklauso pačios demokratijos, demokratinio valdymo kokybė. Vaizdžiai tariant, kad ir kiek tobulintume, kad ir kaip gerai parengtume javapjūtei kombainą, jei jo šeimininkas (visuomenė) moka tik dalgį valdyti, kombainas neveiks. Vadinasi, demokratijai ir demokratiniam valdymui reikia išugdyti ir sutelkti bendram tikslui visuomenę. Tas bendras tikslas – valstybė, nes tik savoje, nepriklausomoje, tvirtoje valstybėje kiekvienas visuomenės narys – pilietis – jausis saugiai, reikš savo kūrybines galias. Kurti ir tvirtinti valstybę gali tik aktyvi, sąmoninga, politinėje veikloje dalyvaujanti visuomenė. Kas yra politika ir ką turime laikyti politine veikla?

Politika

Iš graikų kalbos kilęs žodis politika reiškia valstybės valdymo meną ir iki XVIII amžiaus laikytas mokslu apie valstybę. Šiais laikais politika laikomi valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų, atskirų asmenų siekiai bei veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Politikai priklauso vidaus (švietimas, socialinė apsauga, ekonomika, gynyba ir kt.) ir užsienio (santykiai su kitomis valstybėmis) reikalų tvarkymas.
Išsivadavusiose iš sovietinio jungo šalyse požiūris į politiką tebėra iškeiptas: visuomenė mena laikus, kai politiką vykdė viena partija, kai „už politiką“ trėmė, kalino, kankino, žudė. Todėl daugelis nuo politikos šalinasi, atsiriboja, o į valdžias pakliuvę tos pačios visuomenės nariai pasijunta ne tarnais, o visagaliais valdovais, visuomenę engia.

Politinė veikla

Lietuvos valstybė yra tautiniu pagrindu susikūrusi krikščioniška šalis, kurios visuomenę sieja bendras istorinis likimas, todėl politika turėtų būti nukreipta į tautinės, krikščioniškos valstybės kūrybą. Kaip jau minėta, valstybę sudaro pilietinė visuomenė, o ne jos valdžia (valdžia išrenkama – nusamdoma pilietinei visuomenei tarnauti), todėl visuomeninė veikla, siejama su valstybės reikalais, yra politinė veikla, o susipratęs pilietis yra politikas. Klysta ir klaidina tie, kurie politiką laiko Seimo narių, valstybės institucijų darbuotojų nuosavybe. Dalyvavimas rinkimuose, pilietiniuose veiksmuose (piketai, mitingai, streikai), referendumuose, krašto apsaugoje, kraštotyroje yra politika. Aukščiausios kokybės politiką vykdo Bažnyčia, nes ji ugdo valstybės pagrindą – pilietį, pilietinę visuomenę. Klysta ir klaidina tie, kurie teigia, kad Bažnyčia yra atskirta nuo politikos. Bažnyčios valdymas yra atskirtas nuo valstybės valdymo, o Bažnyčia veikia valstybėje, visuomenėje, dvasininkai yra tos visuomenės dalis. Bažnyčios veikla yra nukreipta į krikščioniškos valstybės kūrybą. Dorovinis, tautinis, patriotinis visuomenės ugdymas yra politika, todėl klysta ir klaidina tie, kurie teigia, kad kariuomenėje, mokykloje neturi būti politikos. Tai – politinės ir partinės veiklos painiojimo pasekmė.

Partinė veikla

Tiek dabartinė valdančioji dauguma sąmoningai, tiek visuomenė nesąmoningai painioja politinę veiklą su partija. Partinė veikla yra taip pat politinė, tačiau siauresnė, akcentuoja tik tam tikrą prioritetą. Partinė veikla taip pat nukreipta į valstybės kūrybą, tačiau atskiros partijos savo veiklą kreipia į tam tikrą dominuojančią kokybę. Tarkim, tautiškoji partija akcentuoja tautinį, krikščioniškoji – krikščioniškąjį, liberalioji – laisvės prioritetus. Vengiant vienpusiško visuomenės ugdymo ar vieno kokio prioriteto dominavimo, partinė veikla mokyklose, valstybės institucijose uždrausta, nors asmens priklausomybė tam tikrai partijai nedraudžiama.
Demokratinių valstybių valdymas yra užtikrinamas per atstovų į valdžias rinkimus. Didžiąją tų atstovų dalį sudaro tam tikrai ideologijai atstovaujančios piliečių grupės – partijos. Taigi partinė veikla yra kreipiama kandidatų į valdžias parengimą, iškėlimą. Demokratijos įsitvirtinimas – nelengvas ir netrumpalaikis procesas. Jis tiesiogiai priklauso nuo visuomenės ugdymo ir jos sutelkimo į pilietinį darinį – sąmoningą pilietinę visuomenę, kuriai nėra skirtumo tarp visuomeninės, politinės ir partinės veiklos – jos tapačios, nes nukreiptos į valstybės kūrybą ir tvirtinimą.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2003"XXI amžius"