"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. birželio 18 d., Nr. 12 (57)

PRIEDAI

,,New Yorker’’– žurnalas, kuris tiki esąs pats geriausias

1925-ųjų žiemą Niujorke klestėjo džiazas, stambieji verslininkai įnirtingai ginčijosi dėl pramoninių atliekų panaudojimo, ATNT kompanija pirmą kartą istorijoje iš Niujorke įsikūrusios radijo studijos transliavo laidas visai šaliai. Tų pačių metų žiemą spaudos kioskuose pasirodė pirmasis žurnalo ,,New Yorker’’ numeris.
Šio literatūrinio savaitraščio leidėjas Haroldas Rosas pats buvo gimęs ne Niujorke, mieste, kurio garbei pavadino savo žurnalą (,,New Yorker’’ reiškia ,,niujorkietis“), o mažame šachtininkų miestelyje Kolorado valstijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais jis dirbo karo korespondentu Europoje. Pasibaigus karui, H.Rosas nutarė apsigyventi Niujorke. Tačiau širdyje jis liko Kolorado kaubojumi, nuolat įsiveldavo į įvairias peštynes, nieko nebijojo ir, rodės, pats ieškojo problemų.
Trečiasis XX amžiaus dešimtmetis JAV atnešė daug socialinių ir kultūrinių permainų. Jaunimas buvo tiesiog pamišęs dėl džiazo, vis daugiau amerikiečių kėlėsi gyventi į miestus. Amerikos intelektualai domėjosi tarptautinės politikos problemomis, toleravo kitų pažiūrų žmones ir į viską žvelgė su ironija. Naujasis žurnalas buvo kaip tik tai, ko reikėjo išprususiam miestiečiui. Jau pirmasis jo numeris tapo sensacija. ,,New Yorker’’ populiarumo neprarado ir praėjus dešimtmečiui, kai visą šalį sukrėtė didžioji depresija. Žurnalo leidėjas H.Rosas puikiai jautė, ko reikėjo tuomečiam skaitytojui.

„New Yorker“– tai, ko reikia išsilavinusiam skaitytojui

Jau beveik aštuonis dešimtmečius „New Yorker“ gundo skaitytoją savo paprastumu ir kokybe. Žurnalo viršelis, šriftas ir antraščių pavadinimai praktiškai nesikeičia. Nuolatinis šio žurnalo skaitytojas P.Vailis juokauja, kad šiandien ne vienas intelektualas, nusipirkęs vieną pirmųjų numerių, iš pirmo žvilgsnio nė neįtartų, kad tai ne naujausias numeris. Kiek senamadiškas žurnalo dizainas dvelkia kuklumu ir stabilumu. Daugeliui užsienio intelektualų „New Yorker“ gali pasirodyti leidiniu, kuris spausdina lengvo turinio kūrinius ir kiek primena bulvarinę spaudą. Čia atrasime visko: prozos, eilių, apybraižų, kritikos, esė, recenzijų, aukštuomenės gyvenimo kronikų, verslo ir teisės aktualijų, skaitytojų laiškų, karikatūrų ir miestietiškų gandų. Taigi kiekvienas atras ką nors įdomaus. Tačiau net ir griežčiausi kritikai pripažįsta, jog šiame žurnale nerasime nė vienos menkavertės publikacijos. Amerikiečiai tiki – jei tai spausdinama „New Yorker“, vadinasi, straipsnis tikrai vertas dėmesio. Šis žurnalas nespausdins teksto, kuris tik geras, spausdinamas tekstas turi būti įsimintinas ir išskirtinis.
Amerikiečiai nesižavi itin storais literatūriniais žurnalais. „New Yorker“ – taip pat ne išimtis. Žurnalo redaktoriaus pavaduotojas Henrikas Hersbergas teigia, kad šis žurnalas – vienas įtakingiausių JAV ir skirtas visiems. Tai liudija ir 800 tūkstančių siekiantis tiražas. Praėjusiais metais pradėtas leisti kasmetis literatūrinis priedas, skirtas beletristikai. H.Hersbergas primena, jog žurnalas spausdino Dž.O’Haros, D.Parker, Dž.Selindžerio, V.Nabokovo, S.Kingo kūrinius. Daugelis jų šiandien vadinama literatūros klasika.

Pokyčiai ir žurnalo tradicijos

Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis yra sakęs, kad žurnalas visada buvo labai demokratiškas, niekada ir niekam nesilankstęs, kartais atsisakydavęs spausdinti ir kai kurių itin garsių amerikiečių kūrinius. Tuo tarpu H.Hersbergas tikina esą etalonu visada buvęs žurnalo vyriausiųjų redaktorių skonis. Tiesa, spausdinami prozos kūriniai beveik visada turėję atitikti viduriniosios klasės interesus. Esama ir tam tikrų pokyčių: šiandien nebereikalaujama griežtai laikytis bendrinės kalbos taisyklių, iš teksto pašalinti visus skolinius, vulgarizmus ir slengą. Todėl, pasak H.Hersbergo, šiandien žurnalas mielai sutiktų spausdinti N.Meilerio kūrinius, kurių nesutiko spausdinti anksčiau dėl tekste pasitaikančių necenzūrinių žodžių.
Praūžė Antrasis pasaulinis karas, 1951-aisiais mirė žurnalo įkūrėjas ir leidėjas H.Rosas. „New Yorker“ kiek pasikeitė. Iki šiol didžiosiose enciklopedijose šis žurnalas vadinamas pirmiausia humoristiniu, tik vėliau paminint, kad tai ir literatūrinis žurnalas. H.Hersbergas sako, kad toks žurnalas buvęs tik kelerius metus. Šiandien didžiausias dėmesys skiriamas žurnalistikai. Tačiau, be abejo, nepamirštama literatūra bei humoras. Skaitytojas ilgai nepamirš žurnale matytų karikatūrų, kurias piešė ir piešia garsiausi JAV karikatūristai: Č.Adamsas, H.Hokinsonas, Dž.Praisas, R.Ervingas.
Penktajame XX amžiaus dešimtmetyje „New Yorker“ buvo laikomas nuosaikiųjų liberalų interesams atstovaujančiu leidiniu. Šiandieniniai kritikai pastebi radikalaus liberalizmo apraiškų. Švelnėja politinio pobūdžio straipsnių cenzūra. O eiliniams skaitytojams nebesinori skaityti rimtų kūrinių. H.Hersbergas sutinka, kad geru literatūriniu kūriniu nieko nebenustebinsi, kaip buvo jo jaunystėje, išspausdinus Dž.Selidžerio naują novelę, kai visas daugiatūkstantinis tiražas būdavo graibstyte išgraibstomas. Pasaulis keičiasi. Tie talentingi jaunuoliai, kurie prieš keletą dešimtmečių būtų svajoję tapti rašytojais, šiandien svajoja būti kino ar televizijos žvaigždėmis. Be to, vis įtakingesne jėga tampa žiniasklaida. Tai lemia didžiulis gyvenimo tempas, daugybė permainų ir mums aktualių įvykių, apie kuriuos skubame kuo greičiau sužinoti. Literatūrai rūpi amžinosios temos. Ir nors iš tiesų jos svarbios kiekvienam mūsų, šiuolaikinio žmogaus dėmesys vis dažniau sutelkiamas tik į šiandien aktualius dalykus. Rašytojams kaip niekad sunku sudominti skaitytojus.
J.Brodskis literatūrinių žurnalų epochą siejo su išsilavinusių žmonių noru patirti kuo daugiau malonumų. Jauniems talentingiems žmonėms reikėjo gauti daugelio sričių žinių. Jų nedomino rimti moksliniai veikalai, jie neskaitė knygų, tenkinosi jų recenzijomis. Žurnalas tapo svarbesnis ir patrauklesnis už knygą ir kažkuo, kas yra mielesnis už informacija perkrautą dienraštį.
„New Yorker“ skelbiasi esąs geriausiu žurnalu pasaulyje. Tai kartojama visose šio žurnalo reklamose. Na, o daugelis rašytojų ir poetų šį žurnalą vadina geriausiu JAV žurnalu. Tiesa, kai kurie sako, kad šis žurnalas buvo geriausias. Taip manė ir J.Brodskis. Ir neatsitiktinai. Šiandien ir kūrėjai, ir skaitytojai baiminasi, jog ilgainiui gali nebelikti rimtų literatūrinių žurnalų. Esą pasmerkti išnykti tie leidiniai, kurie neįtiks masinės kultūros poreikiams. Knygų ir žurnalų leidėjai nuolat seka savo leidinių apyvartą. Tai turi ir neigiamų pasekmių, nes taip užkertamas kelias tiems autoriams, kuriems neprognozuojama komercinė sėkmė. Pamirštama, kad visais laikais meno kūriniai buvo kuriami nesivaikant pelno.
Prieš pora metų vyriausiąja „New Yorker“ redaktore tapo Tina Braun, prieš tai vadovavusi garsiajam „Vanity Fair“. Tuo metu finansinė žurnalo padėtis buvo nepavydėtina, todėl daugelis prognozavo „New Yorker“ bankrotą. T.Braun pasinaudojo tuo, kad šis žurnalas leidžiamas kas savaitę, ir ėmė publikuoti daugiau aktualijų. Žurnalas tapo spalvingesnis, jame atsirado fotografijų. Tiesa, viršelis beveik nepakito, o žurnalas tarsi atgimė– tiražas nuo 600 tūkst. egzempliorių išaugo iki 800 tūkst. H.Hersbergas neneigia, kad žurnalo leidėjai patiria finansinių nuostolių. Tačiau jie sakosi verčiau patirsią bankrotą nei imsią nuolaidžiauti masiniam skoniui. Kitaip „New Yorker“ prarastų savo savitumą ir taptų panašus į kitus JAV leidžiamus žurnalus.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija