Euro paradoksai
Bendras Europos valiutos euro
kurso augimas negali paslėpti negatyvių tendencijų euro zonos
valstybių ekonomikoje. Euras nuo pat savo įvedimo pateikia vis
naujų siurprizų, kurie paneigia pačias, atrodo, patikimiausias
prognozes. Ypač stebina įvykiai valiutų rinkose.
Euro kursas krinta tuo metu, kai turėtų kilti, o kyla, kai, ekonomistų
ir finansininkų nuomone, turėtų kristi. Tokia tendencija eilinį
kartą išryškėjo birželio 5 dieną, kai Centrinis Europos bankas
nusprendė sumažinti procentines palūkanas nuo 2,5 iki 2 proc.
Kaip rašo įtakingas Prancūzijos laikraštis Le Monde, tokiu atveju,
remiantis bet kokia finansine logika, euro kursas dolerio atžvilgiu
turėjo gerokai nukristi. Tačiau atsitiko atvirkščiai - euras gerokai
pabrango! Iki įvedant eurą rimti ekspertai aiškino, kad vokiečių
markės įpėdinis bus labai stipri valiuta. Tačiau atsitiko atvirkščiai.
Per pirmuosius trejus savo egzistavimo metus euras pasirodė esąs
silpnokas. Tačiau netrujus jau galima buvo laukti, kad ši nauja
valiuta atkeršys JAV doleriui už ilgus viešpatavimo metus pasaulyje
ir taps pagrindine valiuta prekybiniuose atsiskaitymuose ir centrinių
bankų rezerve.
Nepaisant to, šiandien JAV doleris vis dar viešpatauja šiose minėtose
sferose, bet euro kursas vis tiek auga.
Kad euro kursas išaugtų, buvo pasirinktas momentas, kai Vokietijoje
prasidėjo defliacija, o valstybės biudžeto deficitas gerokai išaugo,
be to, Prancūziją paralyžiavo streikų banga. Pagaliau tarp Europos
valstybių kilo skilimas nesutariant dėl Irako puolimo. Šiandien,
kai euras tapo brangesnis už dolerį, juntamas net neslepiamas
laukimas, jog euro kursas, jeigu ne šiandien, tai netolimoje ateityje,
ims mažėti, ir niekas nežino, kokią vertę jis turės. Kai kurie
ekonomistai tvirtina, kad euro stiprėjimas - gera naujiena Europos
vartotojams, didinanti jų perkamąją galią. Kiti ne mažiau garsūs
ekonomistai aiškina, jog euro kurso stiprėjimas tik blogina Europos
eksportuotojų pozicijas, o tai gali būti įžanga į ekonominę katastrofą.
Kitas netikėtumas yra labai juntami sukrėtimai euro zonoje. Iki
euro įvedimo Vokietija, nepaisant sunkumų, patiriamų dėl valstybės
susivienijimo, visgi išliko ekonominio stabilumo ir netgi valiutinės
bei biudžetinės sistemos modeliu, kuriuo turėjo sekti kitos šalys.
Dabar, praėjus ketveriems metams, Vokietijos ekonominė situacija
nepavydėtina. Vokietija per dvejus metus patyrė nemažą ekonominį
nuosmukį, jos bankų sistema gerokai susvyravo, o biudžeto deficitas
pastebimai išaugo. Ir atvirkščiai, pietiniame euro zonos flange,
kur mažiausiai buvo laukiama teigiamų pokyčių ekonomikoje, pasirodė
akivaizdūs teigiamai poslinkiai. Ispanija jau skina prizus. Per
pirmuosius šių metų mėnesius Ispanijos bendrasis vidaus produktas
išaugo dviem procentais. Taip pat stabilus ir subalansuotas biudžetas.
Tai buvo visiškai nelauktas reiškinys, nes kaip tik iš Europos
pietų buvo laukiama, kad eurui pavojus kils iš ten. Šiandien jau
pasigirsta balsų, jog reikėtų laikinai išvesti Vokietiją iš euro
zonos, kad išgelbėtų bendrą valiutą. Iš tiesų Vokietijai nelengva.
Valstybės skola pasiekė fantastišką sumą - 1700 milijardų eurų.
Socialdemokratinės vyriausybės vadovui kancleriui Gerhardui Šrioderiui
teks imtis gana nepopuliarių sprendimų. Jis jau paskelbė, kad
darosi sunkiai bepakeliamos išlaidos socialinėje sferoje - pensijoms,
bedarbių pašalpoms, sveikatos apsaugai. O visas šias išlaidas
turi padengti dirbantys žmonės, kurių skaičius nuolat mažėja.
Kaip pabrėžė Vokietijos ambasadorius Rusijoje Hansas Fridrichas
fon Pletcas, reformos, mažinant išlaidas socialinėms sistemoms,
bus gana sudėtingos, bet kitos išeities nėra.
Dar vienas didelis netikėtumas, su kuriuo susidurta euro zonos
valstybėse, yra pribrendęs struktūrinių reformų klausimas pensijų,
sveikatos apsaugos, mokesčių, darbo rinkos sistemose. Anksčiau
bendrosios Europos valstybių valiutos euro įvedimo iniciatoriai
aiškino, kad euro atsiradimas bus pagrindinis stimulas minėtų
sričių reformoms. Tačiau pastarieji įvykiai Prancūzijos socialiniame
ir ekonominiame gyvenime akivaizdžiai rodo, kad prognozės buvo
klaidingos: euras neveikia kaip reformų stimuliatorius. Sunkumai,
kuriuos išgyvena Prancūzijos premjero Dominyko Pjero Rafareno
vyriausybė, vykdant pensijų sistemos reformas, aiškiai rodo, kad
visuomenės sąmonė bemaž nepasikeitė.
Taigi, nepaisant visų prognozių, Europos valiuta, atrodo, ne tik
nepadeda finansinei ir biudžetinei drausmei sustiprėti, bet dar
labiau didina netvarką. Tad, kalbant apie euro ateitį, kasdien
atsiranda daugiau klaustukų nei atsakymų. Na, o grumtis su doleriu
išties nelengva. Amerikos ekonomika, ką įrodė gyvenimas, sugeba
labai greitai atsigauti, nepaisant jokių nuosmukių.
Petras KATINAS
© 2003"XXI amžius"