"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. liepos 16 d., Nr. 14 (59)

PRIEDAI

Lito dešimtmetį prisiminus

Lito įvedimas, t.y. Lietuvos išėjimas iš smunkančio sovietinio rublio zonos su jo tūkstantine infliacija, turėjo būti svarbus ne vien finansiškai, bet ir politiškai kaip vienas atkurtos nepriklausomybės ženklų, žmonių laukiamas ir džiaugsmingas įvykis, bent jau nešantis geresnę viltį.
Taip turėjo būti, bet taip neįvyko. Nuo principinio politinio sprendimo, kuris buvo padarytas 1990-ųjų pabaigoje, iki lito pasirodymo praėjo pustrečių metų. Iš kur toks vėlavimas? Juk spausdinimas, patvirtinus banknotų projektus, neturėjo tiek užtrukti.
Pasireiškė diversiniai priešiškos jėgos trukdymai - kontraktų suardymai Prancūzijoje ir Anglijoje, o paskui - korupciniai trukdymai, norai nešvariai pasipelnyti, gavę net “lito spausdinimo aferos” pavadinimą su pavėlavusia 1993 metų baudžiamąja byla ir truputį, veikiau simboliškai, nubaustais kaltininkais. Nuostoliai Lietuvos valstybei, prie kurių prisidėjo ir prastos reputacijos JAV kompanija bei Švedijos bankas, taip ir liko nuplukdyti nežinia kur.
Vis dėlto 1992–ųjų vasarą, vykstant keistai vidinei kovai tarp Lietuvos banko ir Lietuvos Vyriausybės, atkuriama valstybė išėjo iš rublio zonos, įsivesdama laikinus Lietuvos pinigus - talonus. Talonų kursas iš pradžių šokinėjo, svyravo, bet netrukus nusistovėjo, ir Lito komiteto nutarimu 1992 m. spalio 30 d. buvo nustatyti du svarbūs dalykai: a) litas gali būti įvedamas nuo Naujųjų metų; b) teisėtai uždirbti ir sukaupti talonai bus keičiami litais pagal vieningą nustatytą kursą. Be to, dar sykį patvirtinta, kad gyventojų rubliniai indėliai bus kompensuojami (nelaukiant, kol juos kada nors grąžins nusavinusi Rusija). Šį sprendimą pasirašė V. Landsbergis, A. Abišala, V. Baldišis.
Tačiau pasikeitė valdžia, ir naujasis Lito komitetas nuėjo kitu keliu. Anas nutarimas nebuvo atšauktas, o tiesiog nevykdomas. Niekas nieko neaiškino. Kodėl?
Kylančiam naujam turtuolių elitui ir šešėlinėms jėgoms, matyt, apsimokėjo delsti dar pusę metų, kaupti talonus, o paskui iškeisti juos į litus neribotais kiekiais, be jokių teisėto įsigijimo įrodymų. Todėl naujame sprendime to žodžio neliko. Įgyvendinta neaiškių pinigų “amnestija” be jokio viešo svarstymo, apėjus net Seimą. Priiminėti tuo klausimu kokį įstatymą būtų reiškę viešumą, nepatogius debatus, tad pasielgta kaip senais gerais brežnevinio sąstingio laikais.
Dar buvo šnekama, kad A. Brazauskas su A. Šleževičiumi norėję ilgiau delsti, dar ilgiau, bet naujasis Lietuvos banko valdytojas R. Visokavičius išreikalavo ar įrodė, kad talono epochą reikia baigti.
Tiek žinių iš buvusio pirmojo Lito komiteto nario prisiminimų.
Litą galų gale gavome ir turime, bet labai didelių politinių ir finansinių nuostolių galėjome išvengti.
Lietuvos bankas truputėlį jų atsiimtų pardavęs tarptautiniuose kolekcionierių aukcionuose 1000 litų banknoto 35 egzempliorius. Ant jų M. K. Čiurlionio portretas, o Čiurlionis tik tiek metų tegyveno. Šį tą padarė. Galėtų kur nors egzistuoti tie 35 banknotai, nebūtų visi išmesti į šiukšlyną.

Vytautas LANDSBERGIS,
Buvęs aukščiausias valstybės pareigūnas

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija