Lito dešimtmetį prisiminus
Lito įvedimas, t.y. Lietuvos išėjimas
iš smunkančio sovietinio rublio zonos su jo tūkstantine infliacija,
turėjo būti svarbus ne vien finansiškai, bet ir politiškai kaip
vienas atkurtos nepriklausomybės ženklų, žmonių laukiamas ir džiaugsmingas
įvykis, bent jau nešantis geresnę viltį.
Taip turėjo būti, bet taip neįvyko. Nuo principinio politinio
sprendimo, kuris buvo padarytas 1990-ųjų pabaigoje, iki lito pasirodymo
praėjo pustrečių metų. Iš kur toks vėlavimas? Juk spausdinimas,
patvirtinus banknotų projektus, neturėjo tiek užtrukti.
Pasireiškė diversiniai priešiškos jėgos trukdymai - kontraktų
suardymai Prancūzijoje ir Anglijoje, o paskui - korupciniai trukdymai,
norai nešvariai pasipelnyti, gavę net lito spausdinimo aferos
pavadinimą su pavėlavusia 1993 metų baudžiamąja byla ir truputį,
veikiau simboliškai, nubaustais kaltininkais. Nuostoliai Lietuvos
valstybei, prie kurių prisidėjo ir prastos reputacijos JAV kompanija
bei Švedijos bankas, taip ir liko nuplukdyti nežinia kur.
Vis dėlto 1992ųjų vasarą, vykstant keistai vidinei kovai tarp
Lietuvos banko ir Lietuvos Vyriausybės, atkuriama valstybė išėjo
iš rublio zonos, įsivesdama laikinus Lietuvos pinigus - talonus.
Talonų kursas iš pradžių šokinėjo, svyravo, bet netrukus nusistovėjo,
ir Lito komiteto nutarimu 1992 m. spalio 30 d. buvo nustatyti
du svarbūs dalykai: a) litas gali būti įvedamas nuo Naujųjų metų;
b) teisėtai uždirbti ir sukaupti talonai bus keičiami litais pagal
vieningą nustatytą kursą. Be to, dar sykį patvirtinta, kad gyventojų
rubliniai indėliai bus kompensuojami (nelaukiant, kol juos kada
nors grąžins nusavinusi Rusija). Šį sprendimą pasirašė V. Landsbergis,
A. Abišala, V. Baldišis.
Tačiau pasikeitė valdžia, ir naujasis Lito komitetas nuėjo kitu
keliu. Anas nutarimas nebuvo atšauktas, o tiesiog nevykdomas.
Niekas nieko neaiškino. Kodėl?
Kylančiam naujam turtuolių elitui ir šešėlinėms jėgoms, matyt,
apsimokėjo delsti dar pusę metų, kaupti talonus, o paskui iškeisti
juos į litus neribotais kiekiais, be jokių teisėto įsigijimo įrodymų.
Todėl naujame sprendime to žodžio neliko. Įgyvendinta neaiškių
pinigų amnestija be jokio viešo svarstymo, apėjus net Seimą.
Priiminėti tuo klausimu kokį įstatymą būtų reiškę viešumą, nepatogius
debatus, tad pasielgta kaip senais gerais brežnevinio sąstingio
laikais.
Dar buvo šnekama, kad A. Brazauskas su A. Šleževičiumi norėję
ilgiau delsti, dar ilgiau, bet naujasis Lietuvos banko valdytojas
R. Visokavičius išreikalavo ar įrodė, kad talono epochą reikia
baigti.
Tiek žinių iš buvusio pirmojo Lito komiteto nario prisiminimų.
Litą galų gale gavome ir turime, bet labai didelių politinių ir
finansinių nuostolių galėjome išvengti.
Lietuvos bankas truputėlį jų atsiimtų pardavęs tarptautiniuose
kolekcionierių aukcionuose 1000 litų banknoto 35 egzempliorius.
Ant jų M. K. Čiurlionio portretas, o Čiurlionis tik tiek metų
tegyveno. Šį tą padarė. Galėtų kur nors egzistuoti tie 35 banknotai,
nebūtų visi išmesti į šiukšlyną.
Vytautas LANDSBERGIS,
Buvęs aukščiausias valstybės pareigūnas
© 2003"XXI amžius"